Pirkti dovaną vyrui visada yra tam tikras išbandymas. Kadangi švenčių laikotarpis nenumaldomai artėja, jau pats laikas būtų pradėti galvoti, kokią dovaną jam galėtumėte padovanoti, kad jam ir patiktų, ir jis ją įvertintų, rašo Sixwise.com. Nesvarbu, ar kalbėtumėme apie viską turintį jūsų vyrą, kuriam iki pilnos laimės trūksta pusę milijono dolerių kainuojančio „Lamborghini“, ar apie jūsų brolį, kuris kasdien keičia savo pomėgius, ar net apie tėvą, kuris sako, kad jam nieko nereikia, išrinkti dovaną vyrui, ypač tokią, kuri jam patiktų, yra...

Nemanykite, kad išmokyti vyrus dovanoti ne puodų rinkinius ar DVD grotuvus, o būtent tai, ko labiausiai trokštate Jūs, yra sudėtinga! Reikia tik žinoti keletą gudrybių. Mes jums padėsime! "O kad man tokį..." ...ištaria sumanios moterys, vaikštinėdamos po prekybos centrą su savo išrinktuoju, ir sustingsta kaip tik ties tuo daiktu, kurio taip norisi. „O kokie dailūs peršviečiami apatiniai! Kaži, kaip sureaguotum, kai juos apsivilkčiau..." Tai daugelį kartų patikrintas ir veiksmingas metodas. Pakišk jam po nosim žurnalą. Tik neįkyriai, ir ne tada,...

Dovanojimas – stebėtinai daugialypė ir svarbi žmonių socialinės sąveikos dalis, padedanti apibrėžti tarpusavio santykius ir stiprinti ryšius su šeima ir draugais. Tie, kurie nusprendžia nepasiduoti vartotojiškoms nūdienos madoms ir nedovanoti nieko, iš tikrųjų labiausiai nuskriaudžia patys save, nes praranda galimybę patirti dovanojimo džiaugsmą ir sulaukti aplinkinių šilumos, dėmesio ir meilės. Šventinio šurmulio, spūsčių ir įkyrių reklamų išvargintiems žmonėms išties gali kilti pagundų apskritai neprasidėti su dovanomis. Kaip teigia atsakingą vartojimą propaguojantis Naujosios amerikietiškos svajonės centras, 2005 m. atlikta sociologinė apklausa...

Jei norite Kalėdoms ką nors padovanoti artimiausiems kolegoms, svarbu nepersistengti ir nepriversti jų jaustis nejaukiai. Kalėdos - dovanų metas. Tačiau įsijausti į Kalėdų senelio vaidmenį darbe yra pavojinga, nes ne visi bendradarbiai gali jus suprasti. Ypač jei dovanas įteiksite tik keliems kolegoms. Žinoma, visiems bendradarbiams jų pirkti nebūtina, bet tuomet savo išrinktuosius pasveikinkite neatkreipdami aplinkinių dėmesio, pataria www.monster.de. Dar geriau, jei su artimiausiais kolegomis iš anksto apsitartumėt, ar keisitės dovanėlėmis. Nes antraip jie gali pasijusti nejaukiai, kad jūs jiems ką...

Lietuvos istorija mūsų dienomis vystosi dviem kryptimis: pataikūnišką slavišką (Vilniaus universiteto istorikai, kurie remiasi XVIII – XX amž. lenkų ir rusų istorikų tyrimais bei raštais) ir objektyvia (Vakarų šalyse gyvenę ir gyvenantys M.Gimbutienė, J.Statkutė de Rosales, Č.Gedgaudas, A,Gustaitis, A.Lileika ir ypač daug jaunų Lietuvos istorikų, nagrinėjančių autentiškus istorinius šaltinius, kartografiją nuo pirmojo tūkstantmečio iki Kristaus, išsaugotus Vakarų valstybių bei Vakaruose gyvenančių Lietuvos aristokratų archyvuose ir bibliotekose). Apie lietuvių puotas ir garbingų asmenų priėmimus XV a. Lietuvos valdovų pilyse žinių išlikę nedaug. Ir dažniausiai rašytini šaltiniai randami Vakarų Europos archyvuose ir bibliotekose Lietuvos aristokratų, gyvenančių užsienyje, archyvuose. Lietuvos...

Tautinio paveldo produktai - vienas iš svarbiausių tautos identiteto elementų – tai mūsų kultūros tradicijos ir savitumas, ypatybės, kuriomis mes įdomūs pasauliui. Tai maisto produktai, išlikę natūra arba atitinkantys autentiškus, dokumentuotus tautos mitybos kultūrinėje tradicijoje gyvavusius tipiškus pavyzdžius, kurių sukūrimo procese yra naudojama daugiausia rankų darbas: tai tradicinių vietinių veislių augalai ir gyvūnai bei jų produktai, tai tradicinės paslaugos, kurių teikėjai yra gyvosios tautinės gyvensenos tęsėjai. Todėl svarbiausia yra išlaikyti ir išgryninti būtent šias tūkstantmečius skaičiuojančias lietuvių mitybos ir maisto gamybos tradicijas. Tradicinę Lietuvos tautinę virtuvę sudaro aukštosios ir žemosios virtuvių valgiai ir gėrimai. Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų,...

Manau, kad Lietuvos restauruojamuose dvaruose įrenginėti tarybines kolūkines valgyklas (kaip padaryta Biržų pilyje?!!) yra nonsensas, rodantis, kad ir restauratoriai, ir rūmų savininkai iš vis neišmano ir neskiria kas yra dvaras, dvaro kultūra, dvaro bon ton, etiketas, dvaro valgymo kultūra ir dvarininkų valgių gamybos, patiekalų puošimo ir patiekimo būdai. Nežino kokia buvo rūmų savininkų ir jų tarnų būtis, gyvenimas, kokia buvo virtuvė, kaip ji buvo įrengta, kokiais valgiais mito didikai, bajorai ir dvarininkai, kokiais patiekalais ir gėrimais buvo vaišinami svečiai, kuo maitinosi dvarų personalas. Jokiu būdu rūmuose negalima įrenginėti kavinių ar barų su atavistine tarybiniai rusiško visuomeninio maitinimo „obščepito“ arba...

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški...

Pradžioje buvau manęs, kad kiekviena lietuvaitė virėja savyje turi įgimtą grafomanišką poreikį literatūrinei kūrybai, ir todėl joms valgiaraštis yra tas pats, kaip poetui eilėraščių antologija. Tačiau susipažinus su „poetiškais“ valgiaraščiais, nepaprastai mėgiamus Vilniuje ir ypatingai su čia gaminamais valgiais, supratau ką slepia kurioziški patiekalų pavadinimai, – blogą virtuvę, kulinarijos profesionalumo stoką, valgių gamybos stagnaciją ir virėjų nemokšiškumą. Visose grafomaniškai „poetiškais“ valgiais kviečiančiose maitinimo įmonėse gaminami vieni ir tie patys valgiai, t. y. tai, ką virėjos išmoko iš tarybiniai rusiško „obščepito“ kulinarijos vadovėlių ir kursų. Šių maitinimo įmonių savininkai, norėdami suvilioti lankytojus, yra įsitikinę, kad vilionės jaukais yra įmantrūs pavadinimai, o...

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo...

Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje iš vis nėra lietuviškų restoranų. Radau tik kaimiško fasono kolūkinio visuomeninio maitinimo - „obščepito“ bulvinių ir mėsos valgių valgyklas... Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir...