LT   EN   RU  
2017 m. lapkričio 21 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Gaisrininkai
  Civilinė sauga > Gaisrininkai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2002-06-20
Lietuvos ugniagesybai 200 metų

Atkūrus nepriklausomybę iškilo būtinybė patiems savame krašte rengti ir gaisrinės saugos specialistus. Šitą rūpesčių naštą savanoriškai rektoriaus prof. Edmundo Kazimiero Zavadsko iniciatyva prisiėmė sostinės techniškasis universitetas. Pradėjęs vadovauti Darbo ir gaisrinės saugos katedrai, kuriai patikėta globoti ir rūpintis minėtųjų specialistų rengimu, ėmiau domėtis ugniagesybos istorija, jos raida. O ji pasirodė besanti įdomi, turininga.

Mūsų šalies istorija, jos metraščiai atskleidžia priešgaisrinės apsaugos raidą Lietuvoje. Jau senovėje žmogus, išmokęs įkurti ugnį, neišmoko tinkamai su ja elgtis. Nevaldoma, viską ryjanti ugnis kėlė siaubą ir paniką, vertė žmones ieškoti priemonių jai sutramdyti.

Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės metraščiuose pirmą kartą gaisras Vilniuje užregistruotas 1366 metais. To laiko dokumentuose rasta užuominų, jog jis kilo dėl konflikto tarp pirklių, kurie buvo pasistatę ne vien gyvenamuosius namus, bet ir parduotuves, viešbučius. Susikivirčiję pirkliai padegė netoli Aušros Vartų plačiai tuo metu žinomus Europos Pirklių rūmus. Laimingo sutapimo dėka šis pirmas oficialiai užregistruotas gaisras didelių nuostolių nepadarė. Kitas kronikoje užregistruotas gaisras buvo užsiplieskęs 1378 metais. Buvo ir daugiau gaisrų, tačiau apie jų dydį ir nuostolius neparašyta.

Seniausias dokumentas, siejamas su Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos organizavimu, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1505 m. rugsėjo 6 d. "Privilegija". Joje patys miestiečiai įpareigoti imtis priešgaisrinės apsaugos ir įsakmiai nurodyta, "kad kiekvienuose vartuose sargybinis budėtų dieną ir naktį".

1513 ir 1530 m. kilę dideli gaisrai sunaikino daugumą Vilniaus pilies pastatų, katedrą, vyskupų rūmus. Gaisro metu sudegė kunigaikščio Žygimanto sukaupta turtinga biblioteka. Siekdamas apsisaugoti nuo gaisrų, 1522 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas II pasirašė "Privilegiją", kuri patvirtino Vilniaus miesto nuolatinę priešgaisrinę įgulą, ir pats jai padovanojo šimtą pompų.

1655 m. Vilniuje kilęs gaisras siautėjo 18 dienų. Sudegė didelė miesto dalis. Vėliau kilę gaisrai - 1710 (choleros ir maro epidemijos metu), 1715, 1736, 1741 m. - nusiaubė miestą, o 1749 m. kilęs gaisras Rotušėje sunaikino visus archyvus.

1766 m. Lietuvos Seimas, norėdamas apsaugoti Vilnių nuo gaisrų, ėmėsi techninių priemonių. Buvo nurodyta, kad miesto centre neturi būti nė vieno medinio trobesio, krautuvės ar prekiautojų būdelės. Visi mediniai pastatai buvo perkeliami į nurodytą vietą. Svarbiausiose gatvėse paliekami mediniai pastatai tik su gerai įrengtais mūriniais kaminais. Uždrausta mediniuose pastatuose laikyti didelius aliejaus ir degtinės kiekius. Pastatų stogus per dvejus metus reikėjo apdengti čerpėmis.

1802 m. birželio 7 d. Vilniaus miesto magistratas įsteigė nuolatinę ugniagesių komandą iš laisvai samdomų gyventojų. Jai vadovavo brandmeisteris. Komanda turėjo 4 didelius ir 16 mažų rankinių siurblių ir kelis vežimus su statinėmis vandeniui. Taip atsirado profesionali priešgaisrinė apsauga Lietuvoje. Tais pačiais metais Karaliaučiuje išleistas pirmasis lietuviškas priešgaisrinės apsaugos vadovėlis "Ugnies knygelė arba trumpas Pamokslas", parašytas istoriko Simono Daukanto.

Tolesnė krašto priešgaisrinė apsauga plėtojosi lėtokai ir tik didžiuosiuose miestuose. Štai Kaune pirmoji miesto profesionali (priklausanti policijai) ugniagesių komanda įsteigta tik 1815 metais. Lėšas komandoms išlaikyti rinkdavo miesto savivaldybė. Ji nustatė griežtą tvarką: jei namų savininkas įnešdavo savanoriškas aukas, tai kilus gaisrui gaisrininkai jo namą gesindavo. Priešingu atveju ištikus nelaimei nesulaukdavo ugniagesių.

Nepakankamai finansuojamos ugniagesių komandos nebuvo pajėgios susidoroti su savo darbu. Todėl vyriausybė ragino miestų savivaldybes organizuoti ugniagesių komandas iš pačių gyventojų. Vidaus reikalų ministerija išleido potvarkį, kad Savanoriškos ugniagesių draugijos būtų organizuojamos apskričių miestuose, didesnėse gyvenvietėse. Pirmosios Savanorių ugniagesių draugijos susikūrė 1872 m. Šiauliuose, vėliau Žagarėje, Telšiuose, Zarasuose, Kelmėje, Marijampolėje, Kaune ir Palangoje. Vilniaus mieste tokia draugija įsteigta 1898 metais.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo 79 ugniagesių komandos. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metais buvo likę 18 ugniagesių komandų. Jaunos valstybės valdžia rūpinosi priešgaisrine apsauga. Todėl 1923 m. jau turėta 40 komandų, o 1924 m. jų skaičius padidėjo iki 84. Tiesa, jų gaisrinė technika buvo menka: 5 automobiliai su priešgaisriniais siurbliais, 8 motoriniai pernešamieji siurbliai, 3 gariniai ir 323 rankiniai siurbliai.

1923 m. Kauno miesto ugniagesių garbės direktorius Domininkas Siemaška savo lėšomis išleido pirmąjį profesinį laikraštį "Lietuvos gaisrininkas". Vėliau jis buvo pavadintas "Ugniagesiu".

1924 m. gegužės 12-13 d. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos ugniagesių kongresas. Jame buvo įkurta "Lietuvos gaisrininkų draugijos sąjunga", priimtas jos statutas. Pirmuoju Sąjungos prezidentu buvo išrinktas Kauno Savanorių ugniagesių draugijos pirmininkas inžinierius V.Skardinskas. Nuo 1931 m. Sąjungai vadovavo Valstybinės draudimo įstaigos valdytojas G.Petrauskas. Su Sąjunga bendradarbiavo Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos ugniagesiai.

1933 m. patvirtinus naują Sąjungos statutą įsteigtas garbės ženklas "Artimui pagalbon" ir medalis "Ugniagesių kryžius" aktyviems ugniagesybos darbuotojams paskatinti ir veikliems talkininkams pagerbti. Okupantai šiuos apdovanojimus buvo panaikinę, dabar jie vėl atkurti. Nuo 1939 m. Lietuvos ugniagesių sąjunga turėjo 230 organizacijų (savivaldybių, savanorių, Šaulių sąjungos, kariuomenės, geležinkelio ir kt.). 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą likviduota Ugniagesių sąjunga. Ugniagesių komandos perėjo Vidaus reikalų liaudies komisariato žinion ir tapo SSSR priešgaisrinės apsaugos sistemos dalimi. Nutrauktas "Ugniagesio" laikraščio leidimas. Vokiečiams užėmus Lietuvą krašte atkurta Ugniagesių sąjunga ir vėl pradėtas leisti laikraštis "Ugniagesys". Po Antrojo pasaulinio karo priešgaisrinės apsaugos tarnybos priklausė Vidaus reikalų ministerijai.

1991 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo įkurtas Priešgaisrinės apsaugos departamentas, atkurtas laikraštis "Ugniagesys", kurio devizas - "Artimui pagalba, Dievui garbė.

Iki nepriklausomybės atkūrimo specialistai Lietuvos priešgaisrinei apsaugai buvo rengiami Rusijoje ir Ukrainoje. Atkūrus nepriklausomybę reikėjo spręsti, kur rengti gaisrinės saugos specialistus su aukštuoju mokslu, nes gaisrinės saugos sistemos plėtrai, taip pat natūraliai specialistų kaitai Lietuvoje kasmet reikia 25-30 jaunų absolventų. Siųsti studentus studijuoti gaisrinę saugą užsienio aukštosiose mokyklose per brangu. Be to, egzistuoja skirtingas požiūris į specifines problemas ir jų sprendimą.

Mūsų aukštoji mokykla 1992 m. pradėjo rengti gaisrinės saugos specialistus. Tam tikslui Statybos fakultetas įkūrė Darbo ir gaisrinės saugos katedrą. Ji tapo profilinė, rengianti gaisrinės saugos bakalaurus. Šios srities magistrus rengia Gelžbetoninių konstrukcijų katedra. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui padedant sudarytos studijų programos, sukurta mokymo bei praktikų bazė, sukaupta būtiniausia specialioji literatūra.

Po trejų metų išleista 19 absolventų - pirmoji gaisrinės saugos bakalaurų laida. Šiandien mūsų į savarankišką veiklą palydėti auklėtiniai skaičiuojami šimtais. Ir džiugu, jog visi gerai dirba ir sėkmingai kopia darbinės karjeros laiptais. Tai dar labiau kelia gaisrinės saugos specialybės prestižą. Todėl jau keleri metai vyksta nemaži konkursai tarp stojančiųjų.

Nuo 1995 m. universitete pradėti rengti gaisrinės saugos inžinieriai bei statinių ir įrenginių gaisrinės saugos magistrai.

Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų gretas nuolat papildo jauni išsilavinę specialistai. Ugniagesių gelbėtojų ir jiems vadovaujančių pareigūnų kvalifikaciją rodo ir tai, kad per pastarąjį dešimtmetį gesinant gaisrus ir atliekant gelbėjimo darbus nežuvo nė vienas gaisrininkas. Per tą laiką buvo išgelbėta šimtai žmonių gyvybių.

Dabar vis dažniau pasigirsta balsų, kad Lietuvai nebereikia aukštąjį mokslą baigusių specialistų - inžinierių, mokytojų, gydytojų, teisininkų ir netgi gaisrininkų. Matyt, tokias nuostatas diktuoja nelengva šalies ekonominė padėtis. Vis dėlto keista, kad tokios mintys kyla ne balanos gadynės metu, bet įžengus į trečiąjį tūkstantmetį.

Išties, šiandien mūsų šalyje visiems trūksta lėšų. Gaisrinės saugos klausimai negali būti sprendžiami tada, kai nebėra kitų problemų. Juk šiuo metu gaisrai gali būti įvardyti kaip viena iš nacionalinio saugumo grėsmių. Mat pagal gaisro aukų skaičių (1 mln. šalies gyventojų) esame vieni pirmųjų Europoje (2000 m. Lietuvoje - 51 auka, Suomijoje - 11, Lenkijoje, Švedijoje - po 9).

Šiuolaikinė gaisrinė sauga apima ne tik žmonių, jų turto gelbėjimą bei gaisrų gesinimą, bet ir pastatuose sumontuotas sudėtingas inžinerines gaisro aptikimo, pranešimo ir gesinimo sistemas, pasyviąją gaisrinę apsaugą ir t. t. Gaisrinė technika, su kuria ugniagesiai vyksta į nelaimės vietą, sukomplektuota iš sudėtingų inžinerinių įrenginių, be kurių neįsivaizduojamas šiandieninis jų darbas. Tai ne pora arklių ir rankinis siurblys.

Deja, ne visi pakankamai gerai žino, kokius darbus atlieka gaisrininkai, kokie uždaviniai keliami priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Įprasta manyti, kad gaisrininkui mokslo nereikia. Argi sudėtinga užgesinti liepsną? Tačiau priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai tenka ne tik gaisrus gesinti. Ji atlieka ir įvairius gelbėjimo darbus, likviduoja chemines ir radiacines avarijas, dirba po vandeniu, rūpinasi priešgaisrine profilaktika, tiria gaisrus bei jų priežastis ir t.t.

Kad priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai galėtų atlikti šiuos darbus, jie turi išmanyti techniką, chemiją, fiziką, hidrauliką, statybines medžiagas ir konstrukcijas, psichologiją, mediciną bei mokėti daugybę kitų dalykų. Juk jų išsilavinimas dažnai lemia, ar bus išgelbėtos žmonių gyvybės. O būtinas žinias gali suteikti tik universitetas.

Kyla ir katedroje dirbančiųjų kvalifikacija. Darbo ir gaisrinės saugos katedros mokslininkai jau išleido daugiau kaip 10 mokomosios literatūros knygų, 3 civilinės saugos vadovėlius, rengiamas civilinės saugos žinynas, kuris šiemet jau pasieks skaitytojus - studentus, dėstytojus, visus suinteresuotus civiline ir darbų sauga. Ypač geru žodžiu minėtini buvęs Vidaus reikalų ministerijos sekretorius pulkininkas Julius Kraujalis, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius pulkininkas Kazys Zulonas, kurie padėjo rengti mokymo programas, turtinti studijų materialinę bazę ir kuriems už nuoširdžią pagalbą suteikti VGTU garbės nario vardai.

Tikimės, jog artimiausiu laiku dėstytojų gretas papildys mokslų daktarai. Jais rengiasi tapti buvę mūsų katedros auklėtiniai Kęstutis Lukošius ir Andrius Žukas, kurie dirba Gaisrinių tyrimų centro vyriausiaisiais specialistais.

Pastaruoju metu daugelis katedros mokslininkų ir bendradarbių gilinasi į gaisrų ir nelaimingų atsitikimų priežastis. Nagrinėjant minėtąją statistiką ir ją apibendrinant pastebimi įdomūs pasikartojimai, sutapimai, kurie verčia kiekvieną susimąstyti dėl savo poelgio, draugų, pažįstamų abejingumo ir daryti rimtas išvadas ne dienai ir ne dviem. Šitam įpareigoja iškalbi ir įtikinama statistika. Štai 2002 m. sausį, vasarį, kovą, balandį Lietuvoje kilo 7542 gaisrai. Juose žuvo 93 žmonės, iš jų 4 vaikai. Palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu gaisrų padaugėjo daugiau nei 52 proc., o nuostolių - 10 procentų. Beveik 65 proc. visų gaisrų kilo atvirose teritorijose, miškuose ir pievose. Gaisrų gamtoje padaugėjo daugiau nei 87 procentais.

Miestuose gaisrai pasiglemžė 40 žmonių gyvybių, o kaime - 53. 10 gyventojų žuvo Kaune, 9 - Vilniuje, 8 - Šalčininkų rajone, 7 - Klaipėdoje, 6 - Šiauliuose. Šiemet kilo 9 gaisrai, kuriuose iš karto žuvo po 2 žmones, 2 gaisrai, kuriuose žuvo po 3 žmones ir 1 gaisras, kuriame gyvybės neteko 4 žmonės.

Svarbiausia Lietuvos gyventojų žūties ugnyje, patirtų kitų materialinių nuostolių priežastis jau daugelį metų yra ta pati - neatsargus elgesys su ugnimi, dažnai neblaivių žmonių neatsargus rūkymas. Vien per 4 mėnesius šalyje sudegė 42 rūkaliai. Liepsnose ir dūmuose taip pat sudegė 226 gyvuliai, 239 paukščiai, ugnis sunaikino 378 pastatus, 79 automobilius. Per keturis mėnesius gaisrai šalies gyventojams ir bendrovėms padarė nuostolių daugiau nei už 6 milijonus litų.

Nauja gaisrų priežastis - be priežiūros palikti į elektros tinklą įjungti mobiliojo ryšio telefonai. Štai keli pavyzdžiai, paaiškinantys šią išvadą.

Š. m. gegužės 6 d. Panevėžio rajone dėl į tinklą įjungto mobiliojo ryšio telefono kilo gaisras, padaręs nuostolių už kelis tūkstančius litų. Prieš keletą metų Kaune dėl tos pačios priežasties kilusio gaisro nuostoliai buvo skaičiuojami taip pat tūkstančiais. Priešgaisrinės apsaugos tarnybos specialistai pataria nepalikti be priežiūros į tinklą įjungtų telefonų, nors daugelio elektronikos aparatų instrukcijose nėra nurodyta nelaikyti į tinklą įjungtų mobiliųjų telefonų. Tačiau Lietuvoje taip elgtis neatsargu, nes dažnai svyruoja įtampa. Šito, matyt, nepasitaiko tose šalyse, kur gaminami minėtieji aparatai.

Gal kai kam šis patarimas pasirodys juokingas ir nerimtas. Atseit, toks tobulas technikos įrenginys negali sukelti gaisro. Taip, jeigu jį mes protingai ir tinkamai naudosime, jeigu nė minutės nepamiršime darbo saugos reikalavimų.

Kad ir kokios priežastys sukels gaisrą, nūdienos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos likviduos ugnies židinį ir neleis įsisiautėti raudonajam gaidžiui, nes kasdien darbe pasitelkiama kur kas sudėtingesnė technika nei pavaizduota Vilniaus priešgaisrinei apsaugai 200 metų sukakčiai skirtame Lietuvos pašto ženkle.

Pastaruoju metu nelieka neužgesintų gaisrų. Ugniagesių globėjas šventasis Florijonas atidžiai saugo kiekvieną nuo didelių pavojų, jeigu ir patys saugomės. O jo ištikimieji riteriai, dirbantys priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybose, ugniagesių komandose, savo darbuose vadovaujasi šūkiu - "Artimui pagalba, Dievui garbė". Tačiau ir mūsų kiekvieno priedermė šitos priesaikos nepamiršti ir dėl atsainaus elgesio nesukelti papildomų rūpesčių kitiems.

Dauguma vadovaujančių priešgaisrinei apsaugai darbuotojų yra inžinieriai statybininkai, mechanikai, chemikai, juristai ir tik 4,5 proc. turi aukštąjį priešgaisrinį išsilavinimą.

MG 2002/6

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Kačių veislės (25)    Rasizmas ir ksenofobija (9)    Prekės ir paslaugos buičiai (2)    Spauda (3)    Stomatologija (6)    NSO (33)    Šventasis Antanas (2)    Hobi (106)    Įžymūs žmonės (68)    Mobilūs ryšiai (193)    EBSW (40)    Partizanai (12)    Astrologija (27)    Modemai (8)    Grybai (3)    Sąmokslo teorija (19)    Velniai (9)    Restoranai (5)    Geležinkeliai (4)    Mokslininkai (2)    Egzorcizmas (11)    Žmonės (241)    Įvaikinimas (3)    Prezidento rinkimai (6)    Skirmantas Valiulis (32)    Atsiprašymas (3)    Seimo rinkimai 2004 (3)    Bildukai (3)    Opijatai (13)    TV3 (4)    Krikščionybė (135)    Chiromantija (3)    Televizoriai (2)    Romas (3)    Įdomybės (87)    Intel (6)    Partijos (41)    Kalbos kultūra (39)    Vėlinės (5)    Elektroninės šiukšlės (10)    Hip hop dance (4)    BTV (3)    E - komercija (87)    Alkoholiniai gėrimai (74)    Vokiečių aviganis (2)    Vampyrai (9)    Skamp (16)    Trys karaliai (5)    Švedija (9)    Jautis (2)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!