LT   EN   RU  
2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Gintaras Beresnevičius
  Žmonės > Gintaras Beresnevičius
Lankomumo reitingas Publikuota: 2007-07-29
Gintaras Beresnevičius: gyvenimo normos ir kūrybos formos

Liepos 6-ąją Gintarui Beresnevičiui būtų sukakę 46-eri. Rugpjūčio 6-ąją minėsime pirmąsias mirties metines. Šių datų kontekste pamėginsiu forsuoti klausimą, kuris daugiau ar mažiau pagrįstai leistų užtvenkti įsivaizdavimus apie G. B. Bėgant laikui net pats brangiausias įspūdžių auksas gali išsibarstyti, todėl šį kartą bandysiu pateikti kažką panašaus į schematinius apibendrinimus (suvokdamas tokios užmačios sąlygiškumą, o gal net ir ydingumą).

Keliu labai paprastą klausimą: koks Gintaro charakterio bruožas, jo būdo savybė, asmens ypatybė daro jį išsiskiriantį, nesumaišomą su kitais žmonėmis, yra jo individualumo ženklas, nepakartojamumo kodas? atsakymas paprastas. Tačiau įdomu tai, jog šio kraštutinai akivaizdaus, paviršiuje glūdinčio atsakymo tarsi ir nežinojau, kol nesuformulavau minėto klausimo. Kol bendravimas yra savipakankamas, iš tiesų tarsi ir nėra reikalo kelti klausimo. O šiandien, specialiai forsuodamas klausimą ,,kuo šis žmogus išsiskyrė iš kitų ", randu tokį atsakymą: Gintaras buvo nepaprastai korektiškas, išskirtinai diskretiškas, taktiškas, labai geranoriškas bičiulis. Žinoma, žodžiai ,,diskretiškas" , ,,korektiškas" yra išdėvėti, be to, jiems trūksta šiam pokalbiui būtino herojinio patoso. Galima, žinoma, paieškoti ir kitokių, galbūt tikslesnių įvardijimų, tačiau iš pradžių aš bent pirštu parodysiu į tai, kas mane ypač stebina. O stebina, net glumina, jog per 28-erius pažinties su Gintaru metus nesu matęs jo nė karto supykusio. Būtina truputėlį patikslinti: G. B. buvo gyvas žmogus su visa jausmų amplitude, kaip ir kiti, surenkantis pasaulio išgyvenimo negatyvą, galintis stipriai supykti, tačiau tarp kitų žmonių nesu matęs jo nesugebančio nuslėpti net ir didžiausio savo susierzinimo, nesu matęs, kad dėl skubėjimo ar nuovargio jo veide prasimuštų abejingumas kitam žmogui, nesu matęs kaip nors tretiruojančio kitą žmogų. Įvertinkime tą aplinkybę, jog Gintaras buvo kupinas ironijos ir saviironijos talentingas literatas, kūryboje demonstravęs antropologinę pašaipą su pertekliumi, išjuokęs žmogaus silpnybes apskritai. Tačiau niekada nepažeminęs konkretaus žmogaus! Paprastai būna atvirkščiai. Bandau prisiminti nors vieną faktą (o situacijų būta įvairių, kartais ekstremalių), kuris galėtų paneigti išsakytą teiginį. Nebijočiau pripažinti ir tokio fakto, nes, kaip žinome, išimtis tik patvirtina taisyklę, tačiau tokios išimties neprisimenu. Įsivaizduoju, jog toks mano paaiškinimas menkai įtikina, nes kalbama apie beveik neįmanomus dalykus, kurie tarp žmonių pasitaiko ypač retai. Štai dabar be galo greitai per atminties filtrą bandau praleisti prabėgusių 28-erių metų vaizdus, ir matau žmones, kurie taip dažnai nepatenkinti vienas kitu, dėl kažko tarpusavyje varžosi, visada tempia virvę į savo pusę, be to, būtinai piešia oponento portretą sutirštintomis neigiamomis spalvomis bei pan. Kai tie vaizdai pagreitintoje atminties juostoje griūva vienas ant kito, susiformuoja tokia viską apibendrinanti anoniminė besiskeryčiojančio žmogaus figūra. Gintaras niekada nepatenka į tokios figūros rėmus, savo individualumu visada įkūnydamas labai aiškiai išreikštą alternatyvą įprastiems žmonių tarpusavio alergijos dėsniams.

Šių atvejų nenoriu supriešinti - kaip išgryninto blogio pavyzdį išgrynintam gėriui. Tai būtų esmės sukarikatūrinimas. Trintis yra natūrali sociumo pulsacija. Galime prisiminti E. Kantą, kuris tokią trintį, konkurenciją įvertino kaip istorinės pažangos variklį. Vis dėlto Gintarą, regis, panašūs dalykai visada nuliūdindavo, sutrikdydavo iš pagrindų. Pacituosiu Gintaro žodžius, pasakytus įprastoje, dažnai pasitaikančioje situacijoje, nors šiuo atveju svarbiau ne žodžiai, o intonacija, kuria jie buvo ištarti. ,,Kokios visa tai smulkmenos, kokie niekai..." - kartą prakošė Gintaras, įvertindamas būtent tą atvejį, kai žmonės iki alpulio buvo panirę į pagiežą vienas kitam. Kita vertus, tai pasakyta buvo iš kažkokios nuovargio bedugnės, faktiškai tai buvo žodžiai, netyčia išsprūdę į viešumą, pačiam žmogui nenorint įsigarsinusi jo vidinė šneka. Gintaras nieko neįrodinėjo, nemoralizavo, tik pusiau artikuliuotu būdu sumurmėjo, prislopintu balsu padejavo. Tačiau tai buvo įtikinama.

Labai svarbu, kad tarp mūsų būtų žmonių, kurie neišsibarsto kasdienybės smulkmenose ir vien savo buvimu praneša, jog yra reikšmingesnių dalykų, įteigia paprastą mintį: neturime teisės užsifiksuoti niekniekiuose, skandinti save neapykantos putose. Tokie žmonės - bendruomenės gyvenimo orumo sąlyga, tikra atgaiva, net jeigu jie patys bendruomenės požiūriu yra vienišiai. Labai svarbus klausimas: kaip formuojasi toks charakteris kaip Gintaro? Įsivaizduoju, jog kankinant netekties mauduliui panašų klausimą kelti verčia terapinio pobūdžio iliuzija, neva panašaus charakterio elementai, jo bruožai gali kartotis, tarkime, susiklosčius tam tikroms sąlygoms. Galbūt taip žmogaus psichika priešinasi išvadai, kad praradimai kartais būna radikalūs, nebeatstatomi. Vis dėlto, regis, išsyk susidūrėme su tuo atveju, kai sociologinio pobūdžio refleksai yra bevertis dalykas. Knieti papasakoti daug, tačiau pasakysiu trumpai ir drūtai: Gintaro charakteriui formuotis išorė, socialinė aplinka, auklėjimas, t. y. visi išoriniai likimo veiksniai, kurių žmogus negali pasirinkti, neturėjo didesnės reikšmės. Taip pat, atrodo, iškeltam klausimui aptarti nėra itin reikšmingos, kaip kitais atvejais, įprastos kalbos apie epochą, draugų įtaką, kartos uždavinius. Kita vertus, negalėčiau teigti, kad čia ypatingas teises įgijo kokia nors saviugdos praktika, mokėjimas sudrausminti save, įsisąmoninta užduotis šlifuoti, tobulinti, kurti savo charakterį. Gintaro diskretiškumas, apie kurį kalbėjau, neturi nieko bendro su vadinamąja gyvenimiška išmintimi, kai įgijęs skaudžios patirties žmogus pats drausmina savąjį aš, neleisdamas kištis į bendražygių rietenas, vengdamas įsipainioti į kito žmogelio egzistencines prieštaras. G. B. tokia saviugdos askezė nebuvo labai būdinga, tačiau, manau, Gintaro charakterio išeities taškas buvo pats Gintaras. Ir pridurčiau: Gintaras - kaip laisvas priežastingumas. E. Kanto terminija šiuo atveju itin tinka, todėl galima pasakyti net taip: Gintaro asmenybės savitumą pirmiausia žymėjo būtent noumeninio pobūdžio charakterio tipas. Nesunku įsivaizduoti, fenomeninio charakterio žmogus taip pat gali būti labai įdomi asmenybė, tapti didingu, tačiau tokio žmogaus veiksmai lengvai nuspėjami, žinant, kad tai herojus, kuris esamomis sąlygomis visada sieks maksimalios naudos. Toks žmogus paprastai tiksliai geba įvertinti esamas sąlygas, gyvenimo aplinkybes, tačiau pats yra nesunkiai prognozuojamas. Gintaras visada buvo paslaptis visiems, nes jo retas veiksmas galėjo būti suprastas utilitarinio motyvo požiūriu, nors pats G. B. viešai niekur nėra prisiekęs altruizmui kaip doktrinai. Gintaras buvo nenuspėjamas žmogus gerąja žodžio prasme. Šalia būtinybės nuorodų jis buvo radęs laisvės imperatyvus ir taip praplėtęs pasaulio ribas.

Viskas, kas buvo pasakyta apie G. B. ankstesnėse pastraipose, gali būti perfrazuota dar ir taip: Gintaras išsiskyrė ypatingu pasaulio matymu, gebėjimu išvysti tą patį reiškinį, daiktą, įvykį iškart tarsi dvigubu žvilgsniu. Ką iš tiesų reiškia toks žvilgsnio,,sudvigubėjimas"? Pasaulio reiškinius G. B. matė labai blaiviai, nepagražintus, drąsiai įsižiūrėdamas į esamybę, taigi jis turėjo stiprų realybės instinktą. Kita vertus, į tą patį reiškinį tuo pačiu metu Gintaras gebėdavo trumpai žvilgtelėti tarsi ir iš anapus, įvertinti jį būtent kitoje perspektyvoje. Tačiau tai nebuvo tas kartais praktikuojamas žvilgsnis, kai į laikiną pasaulį niekinamai žiūrima iš oresnio amžinybės taško: tuomet šiapusinio pasaulio reiškiniai nepaprastai atpinga, suprastėja, tampa ištikti nuobodybės siaubo. Kalbame apie kitą atvejį, kai žmogus geba pažvelgti į laikinos tikrovės raišką taip, jog ji iškart nusidažo visomis nostalgijos spalvomis, geba įsižiūrėti į ją kaip į trapią, bet brangią dovaną, kelia sau užduotį įsidėmėti tokią tikrovę, bando sumodeliuoti įsivaizdavimą, kad tokios tikrovės tikrai galima ilgėtis visą amžinybę. Kaip yra pastebėjęs vienas filosofas, siekiama įsižiūrėti į daiktus ,,iki kraujo akyse".

Kartais į taip atrastą tikrovę Gintaras bandydavo pasinerti ,,iki visiško užsimiršimo", mėgindamas kažkur toliau nukelti žinojimą apie tokios tikrovės negalutinumą ir būsimą jos dehermetizaciją vienokiu ar kitokiu pavidalu. Ilgai svyravęs, pacituosiu patį Gintarą. O dvejojau dėl to, jog ir šiuo atveju svarbiau nei patys cituojami žodžiai yra pasakymo intonacija, kurios aprašyti beveik neįmanoma (atitraukti nuo konkrečios situacijos, be konteksto, tokie žodžiai gali būti lengvai sukarikatūrinti, pradėti vartoti beprasmiškos pompastikos tikslams). Kartą Gintaras su staiga kilusiu kartėliu, galbūt net pykčiu (o kalbėjau, jog G. B. buvo nepiktas žmogus) yra pasakęs taip:

- Atėjome čia sužaisti šachmatų partiją. Ir viskas!

Įdėmiai tyrinėjęs pomirtinio gyvenimo idėją, jis jau vien savo profesijos interesų buvo orientuotas tapti metafizinės melancholijos išvargintu anapusybės žvalgu. Vis dėlto šitas ,,... ir viskas", skambantis man ausyse iki šiol, liudija ne tiek rezignaciją, kiek ryžtą.

Iš to, kas pasakyta, kyla išvada, jog Gintaro įsipareigojimas žodžiui, jo, kaip žodžio menininko ir kartu mokslininko, tyrinėjusio archetipines tautos ištaras, statusas - labai suprantamas, esmingai atitinkantis prigimtį. Būtent sudvigubinto pasaulio erdvėje žodžio plastika tampa rezultatyvia praktika, o tokio pasaulio galimybę pats G. B. nešėsi su savo prigimtimi. Žodžio pagava G. Beresnevičiaus kūrybinėje raiškoje ir refleksijoje buvo įkrauta ribos patirties, retsykiais signalizuodavo apie žybsnius abipus ribos. Todėl G. B. kaip niekas kitas gerai suprato paties žodžio sąlygiškumą, ypač tylos pranašumą paslapties akivaizdoje. Pažinojęs G. B., gali paliudyti, kad bendraujant su šiuo žmogumi net įvairaus pobūdžio nutylėjimai, stojusi užsitęsusi tyla, pauzės būdavo turiningi nutikimai. Kitaip tariant, net patylėti su G. B. būdavo prasminga. Tačiau būties neišsakomumo intuicija ne tiek ribojo ir stabdė G. Beresnevičių, kiek buvo jo kūrybinio įvairumo, daugiapakopiškumo, žaismingumo, improvizacinio talento, taip pat ironijos ir saviironijos viena prielaidų.

Kažkas pastebėjo, kad G. B. - vienas įdomiausių mūsų laikų Lietuvos žodžio stilistų. Tikra tiesa! Tačiau, regis, patį žodį ,,stilius" šiame kontekste reikia suprasti ne tiek estetine, kiek ontologine prasme.

Baigdamas šį rašinį prisiminiau vieną nutikimą. Įvykis, apie kurį ruošiuosi paporinti, neturi kokios nors simbolinės reikšmės, kaip to reikalautų rašinio antraštė, tačiau yra labai pamokomo pobūdžio. Anksčiau apie tai visada pagalvodavau linksmai, dabar prisiminiau pusiau su liūdesiu, su širdperšos doze. O buvo, kaip sakoma, taip... Grįžęs iš sovietinės kariuomenės į Kauną, Gintaras įsikūrė Žaliakalnyje, kur jis su žmona nuomojo dviejų kambarių butuką senosios priemiesčių architektūros lentiniame name. Kartą liepos 6-ąją iki vėlumos užtrukęs svečiuose pas Gintarą (kaip supratote, šventėme gimimo dieną), sulaukiau pasiūlymo pernakvoti. Troleibusai jau nevažinėjo, o rasti taksi sovietiniais laikais atkampioje vietoje taip pat buvo problema. Ryte pakirdęs šokau į batus ir išskubėjau į darbą. Iki pietų turėjau kelias paskaitas, ir visą šį laiką, o ypač per pertraukas, jaučiausi keistai - tarsi vaikščiodamas grimzčiau į kažkokį debesį. Grįžęs pietauti į savo namus, jau koridoriuje išgirdau Gintaro žmonos Auksės balsą pramaišiui su mano žmonos krizenimais. Išaiškėjo, kad ryte, klaikiai skubėdamas į darbą, apsiaviau ne savo, o Gintaro batus, kurie buvo to paties modelio ir spalvos, tik naujesni, geriau prižiūrėti ir keliais numeriais didesni nei mano. Gintaras turėjo tuos vienintelius batus (kaip kartais sakoma: buvo gūdūs sovietiniai laikai), į maniškius įsisprausti nesugebėjo, taigi be batų negalėjo išvykti į darbą, t. y. į paskaitas, prasidedančias valanda vėliau tame pačiame institute, kuriame dirbau ir aš. Telefono nuomojame bute nebuvo, todėl Auksė atvažiavo į mano bendrabutį, kad pakeistų batus. Tačiau aš, kaip sakiau, grįžau tik vidurdienį. Gintaras į darbą tąkart taip ir neatėjo.

Ką čia daugiau bepridursi.

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Tinklapiai (13)    Kompiuterio ergonomika (8)    Foje (3)    Apskaita (15)    Hobi (106)    Partizanai (12)    Dalia Grybauskaitė (16)    Modemai (8)    Liberalai demokratai (3)    Šventasis Kazimieras (2)    Pramoginiai šokiai (2)    AMD (3)    Dieta (33)    Kačių veislės (25)    Interneto dizainas (5)    Nusikaltimai (6)    Sąmokslo teorijos (19)    Vėlinės (5)    Televizija (17)    Mokyklos (22)    Fotografija (17)    Tiškevičiai (18)    Šventės (117)    Astrologija (27)    Romas (3)    Ištikimybė (4)    Maxima (10)    Šachmatai (11)    Naujieji metai (12)    2009 metų horoskopas (15)    Sekimas ir privatumas (12)    Proza (157)    Grybų patiekalai (6)    Žindymas (14)    Matematika (2)    Tibetas (10)    Pedagogika (21)    Prokuratūra (4)    Meilė bloguose (6)    Samsung (3)    LNK (2)    Leo LT (12)    Švietimas (1281)    Opel (4)    Miestų bendruomenės (7)    Žvejyba (30)    Metalinės muzikos grupės (8)    Šokoladas (10)    Budizmas (73)    Katalikybė (49)
1. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas
2. Gintaras Beresnevičius. Biografija
3. Jonas Vaiškūnas "Atskleidęs Baltų kultūros galias"
4. Imperijos idėja pagal Gintarą Beresnevičių
5. Vilkų saulutei nusileidus
6. Leonidas Donskis: Gintaras Beresnevičius – vakar ir visados
7. In Memoriam
8. Vaizdai ir elgesiai
9. Ženklai virš G. Beresnevičiaus galvos
10. Gintaras Beresnevičius. Paukščių gripas
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!