LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 20 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Lietuvos išlikimas
  Lietuva > Lietuvos išlikimas
Lankomumo reitingas Publikuota: 2012-07-15
Tautos išlikimas

Kalbėti vien nuogais statistiniais skaičiais dažniausiai reiškia – nepasakyti nieko, nors pati tema tarsi suponuoja skaičių kalbą. Todėl prieš pateikdamas apibendrintus liūdnokus skaičius, keliais sakiniais norėčiau aptarti priežastinį – pasekminį ryšį, aiškiai vedantį ne tik į demografinį, bet pirmiausia į dvasinį lietuvių tautos nykimą, o taip pat atskirų valdžios institucijų ar institutų indėlį į šį procesą.

Neseniai vienoje diskusijoje, skirtoje tautiškumo problemoms aptarti, vienas garbingas rašytojas, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, iškėlė visų lygmenų bei lygių valdžios marginalizacijos klausimą. Iš tikrųjų šis klausimas ir yra esminis, kai kalbama apie tautos nykimą, masinę emigraciją ir visišką demotyvaciją.

Rašytojas tiesiog iškėlė paprastą aiškų klausimą: kas gi yra tie tikrieji marginalai, taip dažnai linksniuojami mūsų žiniasklaidoje, ypač, nuolat artėjančių kažkelintų rinkimų kontekste? Žiniasklaida, o ir valdžia dažnokai mėgsta pasišaipyti iš visuomenininkų ar nedidelių neįtakingų partijų, bandančių tuose rinkimuose dalyvauti – esą, jie yra marginalai arba populistai, o štai tikrieji tautos atstovai yra taip vadinamos “sisteminės” partijos, turinčios savo programas bei išteklius, teoriškai leidžiančius tas programas įgyvendinti.

Kadangi Lietuvą jau 20 metų ir valdo tie vadinamieji “sistemininkai”, tai jų indėlis į tautos demografinę būseną yra ypač didelis. Tačiau šiuo atveju mums svarbu atsakyti į klausimą, kodėl jie bent jau oficialiai nelaikomi marginalais?

Pirmiausia todėl, kad jie priima sprendimus. Mažumoje esantys marginalai negali priimti sprendimų, jie neturi tam nei išteklių, nei galios centrų. Tačiau kokiu būdu ištekliai ir galia per 20 Nepriklausomybės metų susikoncentravo būtent “sistemininkų” rankose?

Atsakymas čia nesudėtingas: jie patys ir sukūrė šią visiškai uždarą sistemą, pirmiausia, sukurdami ir priimdami juos stabiliai maitinantį partijų finansavimo įstatymą, pagal kurį visi jų pravardžiuojami marginalai neturi jokių galimybių patekti bent arti valdžios. “Sistemininkai” tarpusavyje pasidalija biudžetą, o tada už tuos pinigus prieš kiekvienus rinkimus nuo ryto iki vakaro sėdi televizoriuose. Žiniasklaidai tai taip pat naudinga ir ši sistema jai visiškai netrukdo. Žmonės gi balsuoja už tuos, kuriuos mato, o ne už kokias nors didžiai prasmingas ar protingas programas, kurių net patys “sistemininkai” neskaito. Taip ir sukasi šis uždaras ratas, už kurio ribų ir lieka tie oficialiai taip vadinami marginalai. Štai dabar ir pažvelkime į statistiką, atspindinčią mūsų tautos demografinę būseną, kad pagaliau aiškiai galėtume įvardyti tuos, kurie neturi jokios galios priimti sprendimų.

Taigi, maždaug 1 000 000 Lietuvoje gyvenančių pensininkų yra akivaizdžiausi marginalai, nes jie nieko šioje valstybėje nesprendžia, jeigu neskaityti rinkimų, kuriuose jie balsuoja už jų pinigus nuolat rodomus veidus.

Nieko negali spręsti ir tie 690 tūkstančių Lietuvos piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, t.y. tie, kurių pajamos nesiekia oficialiai nustatytų 831 litų per mėnesį. Jeigu jie kažką spręstų, tikrai gyventų nepalyginamai oriau. Beje tarp pastarųjų nieko nesprendžiančių marginalų reikėtų išskirti dar vieną atskirą kategoriją - 182 tūkstančiai Lietuvos gyventojų kažkaip išgyvena už 315 Lt per mėnesį. Suprantama, juos tokiu atveju domina tik vienas sprendimas – kaip nenumirti.

Nieko nesprendžia ir 636 000 nepilnamečių vaikų, kurie, jeigu tikėti Statistikos departamentu, vis dar gyvena Lietuvoje.

Nieko nesprendžia ir maždaug 300 tūkstančių bedarbių ir, žinoma, emigrantai, kurių skaičiuoti tiesiog nespėjama.

Visus šiuos asmenis sudėjus ir gauname beveik visus Lietuvos respublikos gyventojus, kurių bendras skaičius šiuo metu turėtų būti 3 milijonai 250 tūkstančių. Likusieji yra “sistemininkai”, t.y. nuolatinė nekintanti jų sukurtos sistemos dalis, daugiau-mažiau turinti tam tikrų sprendimų galią.

Bandžiau rasti tarp gausių Statistikos departamento pateikiamų duomenų ir Lietuvos valstybės tautinę sudėtį. Neradau. Mūsų statistikos specialistai labai tiksliai suskaičiuoja net nusikaltėlių kiekį (paskaičiuota įvairiausiais pjūviais), o štai kiek yra Lietuvos valstybėje lietuvių – nežinoma arba neskelbiama, tarsi tautybė būtų kažkokia itin sunki nusikaltimų rūšis. O gal tai slapti duomenys?

Lygiai tokiu pat paslaptingu dokumentu kosmopolitinių politikierių dėka pavirto ir Lietuvos respublikos piliečio pasas – jo naujausioje versijoje uždrausta įrašyti Lietuvos respublikos piliečio tautybę. Pasas – tas pats raudonas sovietinis, tik vietoj buvusio kopūsto dabar įspaustas Vytis. Keista, kad ne Europos sąjungos žvaigždės... Tačiau net sovietiniame pase tokio absurdiško draudimo nebuvo. Išties, mokiniai pranoko savo mokytojus. Dabar ir vaikai gimsta betaučiai, jeigu abu tėvai turi naujoviškus raudonuosius pasus – jų gimimo liudijimuose tautybės vietoje dedamas brūkšnys. Taigi, neišvengiamai artėja diena, kai daugumos Lietuvos gyventojų tautybė bus brūkšnys, o gal brūkšninis kodas, kaip ant kokios nors tarybinės dešros?

Jau sklando gandai, kad ir lyties deklaravimo reikėtų atsisakyti – esą, tai kažkas gali suprasti kaip diskriminaciją. Kai Lietuvoje liks tik betaučių ir belyčių mankurtų masė, pagaliau išsipildys didžioji taip vadinamo Europos sąjungos prezidento svajonė – pasaulis be valstybių ir tautybių, be tautinės simbolikos ir atributikos, kalbantis viena kalba, pasaulis, valdomas vienos vyriausybės, kuri pati save ir pasiskiria į šias garbingas pareigas. Ši vyriausybė ir bus „sisteminė“, o visi likusieji – marginalai-populistai, nesuvokiantys progreso ir modernizacijos esmės.

Tačiau grįžkime prie objektyviosios statistikos ir realios Lietuvos respublikos piliečių demografinės-socialinės būsenos.

Neseniai dar kartą peržiūrėjau Darbo ir socialinių tyrimų instituto, atlikusio skaičiavimus pagal „Sodros“ duomenis, pateiktą analizę ir, tiesą sakant, nesupratau: ar vis dar turime valstybę, ar kosmopolitų svajonės jau išsipildė.

Analizėje skelbiama, kad 61 proc. Lietuvos gyventojų nėra ekonomiškai aktyvūs ir nemoka mokesčių į biudžetą, o vos 28 proc. dirba privačiame versle ir „tempia“ visą valstybę. O pažvelgus į atskirų miestų statistiką, matyti, kad mažesniuose miesteliuose padėtis yra dar prastesnė ir ten mokesčius moka tik maždaug penktadalis gyventojų. Minėto tyrimo duomenimis, Lietuvoje vidutiniškai 39 proc. gyventojų moka mokesčius, tačiau tarp jų yra 11, 4 proc. tų, kurie gauna atlyginimą iš valstybinės, t.y. jiems atlyginimą sumoka tie patys mokesčių mokėtojai.

Didžiausia dalis, lyginant su visais gyventojais, mokesčių mokėtojų yra Vilniuje – 66 proc. miesto gyventojų, Kaune – 45 proc., Klaipėdoje – 41 proc. Į šį skaičių patenka ir viešojo sektoriaus darbuotojai, kuriems atlyginimai mokami iš biudžeto.

Mažesniuose miestuose statistika yra gerokai liūdnesnė. Buvo tirti dar penki Lietuvos rajonai: Tauragės, Alytaus, Pasvalio, Ignalinos ir Akmenės. Juose dirbantys privačiame sektoriuje sudarė vos 15-23 proc. visų gyventojų. Skaičiai jau savaime pribloškiantys.

Tyrimo duomenys nė kiek neprieštarauja oficialiajai Statistikos departamento versijai ir pirmiausia liudija apie masinę ekonomiškai aktyviausių žmonių emigraciją bei miglotą pačios valstybės ateities perspektyvą, jeigu tokios tendencijos išliks.

Žinoma, daugeliu atveju tokią padėtį nulėmė objektyvios priežastys, kaip antai globalistų sukelta ekonominė krizė bei ankstesnių valdžių valdymo ir besaikio švaistymo palikimas, todėl nebūtų teisinga dėl visų bėdų kaltinti dabartinę valdžią.

Tačiau yra ir gausybė subjektyvių priežasčių, tame tarpe ir nusikalstamo veikimo požymių, kaip kad naujoviškų pasų įvedimo atveju, kuris visiškai demotyvuoja ir be to stabiliai vertybinius orientyrus prarandančią tautą.

Kokios realios valstybės ir lietuvių tautos išgyvenimo perspektyvos? Paprasčiau tariant - ką daryti?

Pirmiausia yra būtina kaip aksiomą priimti tezę: Lietuva – tautinė valstybė. Jokių globalizmų, jokios pseudomodernizacijos (po modernizacijos sąvoka pirmiausia pakišamas totalinis nutautinimas, nuasmeninimas, nudvasinimas), kruopšti visų užsienietiškų mums primetamų iniciatyvų analizė ir besąlygiškas kenksmingų iniciatyvų atmetimas, neprisidenginėjant neva privalomomis direktyvomis. Jokios žemės užsieniečiams. Nė pėdos – ciniškas iš amoralus melas taigti, kad tai stabdo investicijas. Investicijas stabdo besaikis biurokratizmas ir nuolatinė painiava mokesčių sistemoje, kai patys mokesčių kūrėjai nesugeba paaiškinti jų įvedimo logikos.

Lietuvos piliečių motyvavimas bei tautiškumo, patriotizmo, sveiko nacionalizmo ugdymas visuose lygmenyse.

Verslumo skatinimas ir visos socialinės sistemos debiurokratizavimas, o tai iš esmės reiškia korupcinių įtakų naikinimo pradžią. Pastarąjį principą yra deklaravusios visos taip vadinamos „sisteminės“ valdžios Lietuvoje. Tačiau tik deklaravusios. Ir todėl šiandien turime 3 milijonus nieko nesprendžiančių marginalų.

Ir dar vienas gerokai įkyrėjęs mitas – esą pasaulis globalizuojasi ir tautinės valstybės tėra kažkokia iškasena ar atgyvena. Netiesa. Europa jau bunda iš kosmopolitinės komos būsenos, ateityje neliks ir tokios taip vadinamos Sąjungos, kuri tikrai transformuosis į tautinių-nacionalinių valstybių bendriją, kurioje nacionalinės teisės principai bus aukščiau už visų absurdiškų direktyvų rašliavą. Tik tautinės-nacionalinės valstybės gali deklaruoti visų tautų lygiateisiškumą, nes tik tautiškai nusiteikę žmonės supranta šių sąvokų vertę ir reikšmę.

Tuo pačiu tai yra ir mūsų tautos išlikimo garantas.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Menas būti kartu (2)    Šokoladas (10)    Alus (22)    Pagonybė (3)    Paieškos sistemos (14)    Gaisrininkai (7)    Aikido (14)    Kulinarija (181)    Tėvynės sąjunga (4)    Kompiuteriai (148)    Paukščių gripas (21)    Metalinės muzikos grupės (8)    Darbdaviai (10)    Depresija (29)    Bankrotas (2)    LNK (2)    Ekologiškas maistas (2)    Policija (2)    Konditerija (10)    Skinheadai (9)    Optinis ryšys (12)    Auklės (3)    Prezidento rinkimai (6)    Žemgrobiai (6)    Vasario 16 (12)    Alkoholiniai gėrimai (74)    Poetai (11)    Vokiečių aviganis (2)    Išpažintis (16)    Krašto apsauga (27)    Atviras kodas (23)    Kultūra (749)    Erich Fromm (5)    Muzika (196)    Skirmantas Valiulis (32)    Vytautas Bogušis (12)    Tinklapiai (13)    Kelnaitės (2)    Istorija (154)    Mokslai (1219)    Klubai (8)    Sel (10)    Pramogos (191)    Medžioklė (63)    Kelionių įspūdžiai (26)    Hipnozė (10)    Rasizmas ir ksenofobija (9)    Šunys (67)    Apskaita (15)    Klaviatūros (11)
1. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo kreipimasis dėl iškilmingo Kovo 11-osios minėjimo Seime
2. Sąjūdžio kareivio laiškas V. Landsbergiui
3. Viešas Klaipėdos sąjūdiečių laiškas Lietuvos Sąjūdžio uzurpatoriams
4. Apie tautos išlikimą ir demografiją
5. Lietuvių tautos išlikimo galimybės ir svarba XXI amžiuje
6. Tautos išlikimas globaliniame ciklone
7. Istorija. Kova dėl lietuvių tautos išlikimo
8. Istorija. Lietuvos išlikimo kelias
9. Nuomonė: Lietuvos išlikimas
10. Dar vienas bandymas išlikti
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!