Fizikas Farenheitas išrado prietaisą, kurį pavadino gyvsidabrio termometru. Vis dėlto mintis panaudoti jį žmogaus kūno temperatūrai matuoti kilo vėliau, kai Farenheitas Mokslų akademijoje pateikė šį prietaisą. Ten jam pasakė: tegu įsikiša savo išradimą į užpakalį...

Po matematikos kontrolinio kalbasi du bičiuliai.

-Kiek užduočių išsprendei?

-Nei vienos. O tu?

-Irgi nei vienos.

-Mokytoja vėl apkaltins, kad vienas nuo kito nusirašėme.

R.Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo

tradicijų.

Poetas buvo suaugęs su namais ir kloniais.

Šviesa verčia žmogų siekti vis plačiau ir daugiau.

J. Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu.

Skaitytojas sužino apie namus, kuriuose ir tūno lyrinis subjektas.

Tai, kad herojui iš tiesų sunku, parodo autoriaus įtempta remarka ("geria iš

butelio").

Duona - šventas ir ilgą kelią prakeliavęs patiekalas.

Visai neseniai Lietuvoje augo graži, didinga gėlė - tai Vytautas Mačernis.

Liudas Vasaris pakėlė sutanos skverną ir parodė savo tikrąjį veidą.

Vidurnakčio tyloj išsiskleidė Antano Baranausko pumpuras.

Iš meilės tėvynei galima nugraužti medį.

Laikui bėgant aš artimiau susipažinau su tuo svečiu ir supratau, kad tai mano

močiutė.

"Daėjau" iki kitos meilės rūšies - tai meilė tarp šeimos narių.

Turbūt močiutei plyštų širdis iš džiaugsmo, kad kiekvieną minutę esate

pasiruošęs padėti jai.

Sportininkas pasiekia daug geresnių rezultatų sporto srityje, jei jis pats

jaučia meilę savo sirgaliams, galbūt net savo šuniui.

Jos veidas nušvisdavo, lūpos išsilenkdavo.

Manoma, kad pirma atsirado Adomas, vėliau jam išėmė inkstą ir sukūrė Ievą.

Kiti mano, kad atsiradus beždžionei, po truputį pradėjo vystytis žmogus.

Dar po 30 m. išvis pasensiu, nupliksiu, susiraukšlėsiu, kaip koks surūgęs

obuolys.

Kai obuoliai gulėjo šalia, ant žemės, jos buvo tarsi močiutė.

Į pasaulį kasdien ateina vis naujų gyvybių, o senosios traukiasi!

Prickus buvo tvirtai pritvirtintas prie dvaro.

Kai kurios beždžionės medžiuose kabo aukštyn galva.

Aš puoliau gelbėti skęstančio draugo, nes jis buvo su mano glaudėmis.

Per šienapjūtę skambėdavo dainos, surištos su šieno pjovimu.

Ji ir Petras buvo viena būtybė, negalinti pasidalinti.

Taigi, žmonės, būkite žmonėmis, o ne gyvuliais, nepraraskime žmogiškumo!

Jo abejingumą lietuvių tautai rodo ir pokalbis su Vilku, kuris užsuko šiaip

šnektelėti su Karaliumi, o gal ir pamokyti.

Menininkas sugeba kurti tik tada, kai jaučia alkį. Tik tada jis sugeba blaiviai

mąstyti ir suvokti žmogaus esmę.

Iš Maironio dainų lietuvis suprato nesąs koks girinis, iš kelmo išspirtas, bet

turįs savo tėvynę ir tam tikrų jai pareigų.

Žmonės yra susiskirstę į įvairias bendruomenes. Viena iš bendruomenių yra

tauta.

Žmogus kaip medis: jis ir uosis, ir beržas, ir ąžuolas.

Nes tik mirusieji viską supranta ir atleidžia.

Vilius net sugebėjo tapti Grėtės tarnaitės meilužiu.

Aš, būdamas mažas, visada norėdavau eiti toliau nuo namų, lipti ant namų stogų.

Kodėl žmonės būna tokie žiaurūs? Žiaurūs ne tik kitiems, bet ir sau: kariasi,

šaudosi, šokinėja nuo stogų.

Vaikai eidavo vogti, žmonės miegodavo šalia mirusiųjų, kad susišildytų.

Nors Jurga ir Girdvainis nuskendo, tačiau jų meilė niekada neištirps.

Girdvainiui reikėjo sutikti nepaprastą, tikrai jo obuolmušio vertą merginą.

Šiame eilėraštyje nėra lyrinio veikėjo, bet yra lyrinis aš".

Nesvarbu, ar žmogui penkeri, ar šimtas metų, bet jei jis turi tėvus, su jais

bendrauja, tai žmogus vis tiek yra vaikas.

Žinios, nauji dalykai - tai ne maistas, kuris susivirškina ir nieko nepalieka.

Grožis neturi sąvokos ar apibrėžimo.

Juk jokio senesnio pasaulyje daikto, kaip knyga, mes nerasime.

Knyga - tai malonus, įdomus daiktas.

Galiu duoti pavyzdį, kaip vyresnio amžiaus valdininkai, vadovai, direktoriai

nenori priimti jauno, perspektyvaus žmogaus į darbo vietą, kur dirba niekam

tikęs, kaip pavyzdžiui, elektrikas, kuris tik žino kaip lempoje pakeisti

lemputę ir nesidomi naujomis technologijomis.

Knyga - tai krūva vienodo dydžio lapų, kurie surišti į vieną krūvą ir surišti į

viršelį.

Bet gamyklos savo atliekas pila į upę ir taip ją užteršia arba paleidžia į orą.

Knyga prasiskverbia pro storą šiuolaikinio žmogaus dvasinį kūną, įsiskverbia į

širdį, protą, į pačią sielą.

Kiekvienas mūsų susiduria su vaikyste.

Įsitvirtinus gyvenime, belieka žmogui paskutinis noras svajonė - susirasti savo

vienintelę, išrinktąją.

Kažkada atsirado žmonija.

Mūsų gyvenimas kartojasi kiekvieną dieną.

Dažnai pasikartojanti paauglių problema - meilė.

Jei nori įgyvendinti, manau, svarbiausią gyvenimo tikslą - į gyvenimą išleisti

palikuonį, turi draugystę pradėti ne proto, o charakterio sumetimais.

Aš esu pasaulyje kaip mikroorganizmas.

Aš tik mažas taškelis daugiamilijardiniame pasaulyje, lyg mažytis užtėkštas

rašalo lašelis ant didžiulio gaublio.

Laikau save jau nebesubrendėle.

Kai dar nėjau į 7 klasę jaučiausi mažesnio rango nei dabar.

Kai augi, auga ir protas.

Tai bus ne paprastas, o branduolinis karas. Žmonės žus kaip dinozaurai, bet

skausmingiau.

Esu paauglys, dar nenoriu greitai subręsti ir tapti nuo savęs priklausomu.

Mes esame ne vieninteliai gyviai šiame pasaulyje.

Reikia dirbti ir gyventi taip, kad mus supantys augalai, gyvūnai ir žmonės būtų

patenkinti.

Maironis lietuvių narsumą, didvyriškumą, meilę tėvynei perteikia baisumu.

Man patinka liaudies dainos ir muzika, kuri kelia nuotaiką ir skraidina.

Kai kurie žmonės ištisas dienas vaikšto pikti, susiraukę arba visai be

reakcijos.

Kartais įžeidimo nuospaudos išlieka.

Mūsų klasė kartais būna kaip kisielius - juokiasi be reikalo.

Staiga mano šuo priėdusi parbėga iš virtuvės.

Jis (žiurkėnas) labai mėgsta atsitrenkti į narvelio groteles ir po to būna kaip

prigėręs. Jei jį laikai rankose, tai neišsisuksi nuo reketo.

Visos veido detalės smulkios, nedidelio ūgio.

Bartas vis turi ir turi draugų, jie niekada nesibaigia.

Jo veidas lygus, be jokios raukšlelės, plaukai šiek tiek pražilę, su barzda.

Lyrinis subjektas mums pasakoja, ką išdarinėja su Vilnium.

Apie S.Nėries eilėraštį "Per lūžtantė ledą": "Eilėraštis moko nelipti ant ledo,

nes gali į jį įlūžti.

P.Širvio gyvenimo tikslas ir draugas Nr.1 buvo Nemunas.

"Padėsiu sulieknėti - imu sau jūsų pietus ir vakarienes. Studentas Jonas".

Profesorius:

-Pasakykite porą įvardžių.

Studentas:

-Kas? Aš?

Petras būdamas jaunas mylėjo svetimus vaikus, o juk šitų vaikų gyslomis teka ir

jo kraujas.

Pagrindinis veikėjas labai mylėjo bites ir turėjo jų labai daug, kad užtekdavo

ir kaimynams, ir vaikams, ir užeinantiems svečiams pavaišinti.

Mes žinome, kad bitės yra lietuvių nacionalinis naminis gyvūnas.

Kaip jį myli visi kaimo vaikai, ir net tokie plėšrūs vabzdžiai kaip bitės jam

nieko nedaro.

Šis kūrinys yra toks realistiškas, į jį galima taip įsijausti, kad netgi beveik

neverkiantis žmogus gali pravirkti. Kūrinio autorius paskatina tai daryti. Jis

analizuojamo teksto svarbiausioje vietoje pravirkdo Petrą Sabaliūną.

Kūrinys lygiavertis gyvenimui, tuo pačiu atspindintis tikrovę.

Žmogus visų pirma esi viduje, o ne išorėje.

Šios novelės tema - šeimyninių kartų kaita.

Ištraukoje veikėjų nėra daug: Sabaliūnas, pasakotojas, bitės, Sabaliūno sūnus.

Novelės pasakotojas išreiškiamas veikėju.

Taigi šios novelės problema - žmonijos "meilė" savo tėvams...

Ištraukos erdvė atvira, nes veiksmas vyksta kieme. Juk tada niekas

neįsileisdavo ubago į namus.

Čia jis mąstydamas apie Petrą Sabaliūną, neatskleidžia mums jo išvaizdos,

tačiau griebiasi už jo vidinio pasaulio: "labai mylėjo kitus".

Šiame dialoge jaunuolis pasirodo nelabai mandagus, gal net įžūlokas, nes

klausia senelio labai skaudžių dalykų. Mano manymu, tai yra nemandagu.

Vėliau eina senelio"išpažintis". Ji skausminga, nes matom senelio lūpas, jos

dreba.

Pažeidžiami jo vidiniai jausmai, tai atsispindi ir už namo sienų: " liūdesys

skleidėsi iš laukų"...

Gerklė - balso perdavimo organas, o jos išdžiuvimas - tai balso slopinimas.

Tačiau patriotizmas buvo stipresnis, todėl krūtinės garavo. Garavimas - tai

karštis, o karštis - tai stipri meilė tėvynei.

Vėl susidarė nemalonus jausmas, kad eilėraštis skirtas mirusiems draugams.

Dažnai "Altorių šešėlio" herojus susimąstydavo apie savo likimą, apie savo

sukaustytą gyvenimą, šviečiantį nespalvotu vaizdu.

Čia lyrinis subjektas kalba daugiskaitos vardu "Mes".

Autorius suteikia skaitytojui saldumo ir gaivos pojūtį.

Ištrauka tarytum susluoksniuota kaip pyragas: gera - bloga ir vėl gera, paskui

vėl bloga.

Šį darbą reiktų truputį pataisyti. (Tiesą sakant, aš neturėjau laiko jį skaityti)

Nedaug žinoma apie… (Aš nežinau nieko apie…)

Atsineškite tekstą į paskaitą. (Nežinau kaip dėstyti, bandysime prastumti laiką skaitydami)

Šią svarbią temą panagrinėsime išsamiau. (Tai mano disertacijos tema)

Egzaminas apims visą nagrinėtą medžiagą.(Tikiuosi, kad per dvi valandas pasakysite viską, ką dėsčiau 16 savaičių).

Tai neįeina į kursą. (Neturiu supratimo)

Tai išplaukia iš konteksto. (Užmiršau apie tai papasakoti per paskaitą)

Paskaitų lankymas privalomas ir į jį bus atsižvelgta. (Aš toks nuobodus, kad kitaip niekas neateis)

Pakalbėkime apie kontrolinį. (Pusė jo neišlaikė)

Nerašykite nieko ant lapo su sąlygomis. (Aš taip tingiu, kad tas pačias sąlygas duodu kiekvienais metais)

Ji buvo labai išsilavinusi, todėl kvėpinosi kvepalais.

Miesto centre auga parkas, apsodintas mūsų tėvais.

Gimtadienyje mus vaišino tortu ir petardomis.

Vinco Kudirkos tėvai buvo paprasti kolūkiečiai.

Ir tada kunigaikštis Gediminas pasiuntė kryžiuočiams telegramą...

Kaktusas nukrito ant katinėlio ir sukniaukė iš skausmo.

Ana Karenina nesurado tikro vyro ir todėl atsigulė po traukiniu.

Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko...

Mano įsimintiniausia diena - tyli liepos naktis...

Italijoje Gogolis ilsėjosi nuo revizorių.

Senovėje beždžionės buvo plikos, bet kai atėjo ledynmetis, jos apaugo plaukais, ir tai padėjo joms tapti žmonėmis...

Žiemą miške neliko nė vieno čiulbančio paukštelio, išskyrus varną.

Vartininko akys kaip ir jo kojos bėgiojo paskui kamuolį.

Šunų parodoje dalyvavo dogai, vilkšuniai, laikos, sargiai, bokseriai ir teisėjai.

Ant savo galo vabalas turi švieselę, kuria ir vilioja pateles.

Perskaitęs savo 'Dievų mišką' Sruoga sužinojo, kaip sunku jam buvo koncentracijos stovykloje.

Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški žmonės.

Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.

Po kiemą vaikštinėjo vištos, antys ir kitoks šlamštas.

Velnias sugundė Faustą įsimylėti Margaritą - ir jam - rūpesčiai senatvėje, ir jai - kalėjimas...

Mūsų name yra vaikų ir senelių, kurie dar neina į mokyklą.

Princas palaikė Undinėlę moterimi, nes nematė jos žemiau juosmens.

Mano tėvai - ūkininkai. Sėdi, dėžes krauna...

Iškaba ant auditorijos durų, kurioje vyksta egzaminas:

"Visi bilietai jau parduoti".

Išprotėjęs psichologas sumanė atlikti eksperimentą, įsiviliojo pas save fiziką, chemiką ir matematiką. Tik va pamiršo juos...

Po mėnesio grįžta:

Užeina pas chemiką: durys išverstos - pasirodo, chemikas pasigamino sprogmenis ir pabėgo.

Užeina pas fiziką: fiziko nėra - šis sugalvojo kaip judėti per kietuosius kūnus - sienos jam ne kliūtis..

Užeina pas matematiką: jis miręs. Ant sienos užrašas:

TEOREMA: Jei iš čia neišsikrapštysiu - nugaišiu.

ĮRODYMAS: Sakykime, kad...