LT   EN   RU  
2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Auklėjimas
  Mama ir vaikas > Auklėjimas
Lankomumo reitingas Publikuota: 2006-06-03
Ar mūsų gyvenimo scenarijų rašo tėvai?

Kartais imi ir iš savo vaikystės ištrauki kokį nuoskaudos trupinėlį: „Mama visada sakė, kad iš manęs nieko gera nebus: „Lėta, nedaili, nesukta…”, teta pritardavo: ir plaukeliai rausvi, ir kojelės šleivos”. Net tėvas supykęs rėždavo: „Kvaila per visą pilvą!” O kitą dieną, žiūrėk, džiaugiasi manimi ir saulute vadina…”

Kaip yra iš tikrųjų? Ar tėvai vertindami mažą žmogelį gali nulemti jo ateitį? Apie tai kalbamės su psichologu Olegu Lapinu.

Ne viskas imama į širdį

Dažniau giriate ar peikiate savo vaiką? Greičiausiai peikiate, tikėdamiesi, kad iš blogybių mokomės. Gali būti, kad savo plaštaką uždeda ir mūsų, lietuvaičių, perdėtas kuklumas: „Nelabai gražus tas mano vaikelis. O ir protelio ne daugiau nei kiti turi…”

Ar tokiu vertinimu tėvai gali užprogramuoti vaiko nesėkmes? Psichologai apie tai iki šiol ginčijasi. Vieni teigia, kad kai kurie žodžiai užprogramuoja žmogaus vaikystę ir vėliau lemia jo gyvenimą. Skaudūs žodžiai lieka pasąmonėje.

Kiti psichologai įsitikinę, kad kiekvieną kandžią frazę vaikas gali atmesti. Pavyzdžiui, Petriukui patiekiate jo nemėgstamą avižinę košę. Vaikas jos lyg ir nuryja, tačiau nubėgęs už kampo gali išspjauti. Net jei šaukštais grūsite į burną, jis gali su liežuviu išstumti.

Todėl neteisinga manyti, kad mažiukas - tarsi tuščias konteineris, kurį tėvai užpildo vertinimais. Psichologas teigia, kad kiekvienas žmogus turi savitą filtrą. Todėl viską, ką sakote, galima atmesti.

„Na ir negraži…”

„Mano mama niekada nepraleisdavo progos pasakyti: „Na ir negraži ta mano mergaitė”. Apie mano, bjauriojo ančiuko, veidelį ji įsigudrino net telefonu pasiguosti draugėms. Lyg aš būčiau varnos atnešta, o ne jų pačių kūnas ir kraujas. Kol buvau maža, man tai nerūpėjo, nes turėjau svarbesnių dalykų: su kiemo berniūkščiais kopinėjau paskui katinus stogais ir siaubiau vietinius sodus…

Beje, kartą atidžiai įsistebeilijau į veidrodį. Jame pamačiau trumpai kirptą siaurom akim mergaičiukę. Mirktelėjau jai akį. Ir man ji pasirodė visai simpatiška… Bet per keletą metų mama įkalė į galvą - negraži. Šiandien man atrodo, kad būtent dėl to stengdavausi atsisakyti pasimatymų su geidžiamiausiais mokyklos jaunuoliais. Buvau tikra, kad ne man tokie „simpatukai”… Kaip susiklostė mano gyvenimas? Ištekėjau už to, kuris atrodė „vertas” manęs. Po dvejų metų išsiskyrėme…”

Psichologas O.Lapinas teigia, kad labai dažnai suaugusieji mėgsta pasakoti, kaip vaikystėje juos tėvai tikino: negražus, netvarkingas, nerangus, neprotingas. Tad ko dabar iš manęs norite? Kaip ir galimas kitas kraštutinumas: esu toks, nes mane vaikystėje išlepino. Taigi visas kaltinimas: „Vaikystėje tėvai parašė prastą mano gyvenimo scenarijų”.

Iš tikrųjų skaudūs žodžiai lieka kiekvieno ir atmintyje, ir pasąmonėje. Bet šalia jų yra ir mūsų pačių nuomonė apie save. Juk įsitikinimus kuriame mes patys, o ne mūsų tėvai.

Apie Petriuką, Jonuką ir Marytę

Kiekvienas žmogus, net esant tokiai pat aplinkai ir pakliuvęs į tokią pačią situaciją pasielgs skirtingai. Įsivaizduokite, Jonukas, Petriukas ir Marytė auga vaikų namuose. Jiems yra pasakyta, kad neturi tėvų. Tačiau kiekvienas jų užaugęs ir išėjęs iš vaikų namų išsineš skirtingos informacijos.

Pavyzdžiui, Jonukas gyvenime pasirinks šūkį: „Ko norite iš vaiko, kuris neturi ir niekada nematė savo tėvų”. Petriukas atvirumo valandėlę pasiguos: „Auklėtoja per tuos metus tapo mano mama”. O Marytė pasakys: „Aš būtinai susirasiu savo tikruosius tėvus. Jaučiu, kad jie yra”.

„Visi trys vaikai gavo tą pačią „valdiškų namų” programą. Ir visi trys skirtingai pasielgė, - komentuoja psichologas. - Jonukas ją taiko savo elgesiui pateisinti. Petriukas ją patobulino: „Neturiu tikrų tėvų, bet mano tėvais tapo auklėtoja”. O Marytė paneigė: „Netikiu, kad neturiu tėvų”.

„Vok, nes visi vagia”

„Ar tėvai galėtų atskirti, kokiam tipui (Jonuko, Petriuko ar Marytės) priklauso jų sūnelis ar dukrelė?” - klausiu psichologo. „Teoriškai - taip. Tačiau gyvenimas teorijas paneigia. Pavyzdžiui, jei norite, kad jūsų vaikas išsiugdytų tam tikrų bruožų, ieškote priemonių, kaip to siekti.

Tačiau gyvenimas dažnai apgauna. Niekada neatspėsite, kaip vaikas pasielgs su informacija, kurią jam sakote. Be to, net jei žmogus bandys būti toks, kaip jį programuojate, kuo taps, niekas nežino. Taip yra dėl to, kad kiekvienas žmogus gyvenimą kuria remdamasis savais poreikiais, idealais ir samprata. O kur dar dažnai pirmenybę išsikovojantys malonumai.

Todėl tai, ką mes vadiname vaiko auklėjimu, realiai turi labai menką naudingumo koeficientą, - įsitikinęs O.Lapinas. - Pavyzdžiui, Jonukui visą vaikystę kalsite: „Būk doras, mylėk žmones” . Tai nėra investicija, nes vaikas kaip tik gali užaugti grubus ir apgavikas. Arba jei vaikui nuolat sakysite: „Vok, nes visi vagia”, o vieną dieną jis staiga užsirašo į Raudonojo kryžiaus judėjimą”.

„Ir po viso to man draudžiate krapštyti nosį?”

Keturių vaikų mama Joana labai mėgsta pasakoti apie savo mažuosius. Kiekvienam ji suranda taikliausių apibūdinimų. Tačiau kartais, regis, padaugina. Visai neseniai sutikau ją parduotuvėje su penkerių metukų Nida. Kai įpusėjo monologą, moteris pradėjo guostis, žiūrėdama į trypčiojančią, nosytę nukabinusią Nidą: „Įsivaizduoji, ši mergiščia vakar sudraskė lėlės suknelę, suvertė savo kambarį ir nesiteikė sutvarkyti. Ji niekada nepasilenks pamačiusi šiukšlelę, niekada nenuvalys dulkių. Tikriausiai, kai ištekės, už tokią netvarką vyras gerai ją papurtys…”

„Ką jaučia Nida, girdėdama taip kalbančią mamą?” - klausiu psichologo. „Nida gali jaustis įvairiai. Tai labiausiai priklauso nuo to, ką ji mano apie savo tėvus. Turbūt geriausiai atsakytų anekdotas: „Petriukas į tėvų miegamąjį žiūri pro raktų skylutę. O paskui pasipiktinęs sako: „Ir po viso to jie dar draudžia man krapštyti nosį?!”

Jei Nida sureaguotų kaip ir Petriukas, ji save vertintų labai gerai. Vadinasi, mergaitė supranta, kad tėvai yra netobuli. O tai, kad mama šmeižia mergaitę, žinoma, verčia piktintis.

Tačiau bus vaikų, kurie pakliuvę į tokią situaciją ims nepasitikėti savimi. Pavyzdžiui, klausydamiesi, kaip apšneka tėvai, jie linguos galvą ir sakys: „Taip, taip ir maniau, kad esu blogas. Koks siaubas!” Vadinasi, anksčiau atžalėlė dar galėjo abejoti, ar ji tokia bloga. Dabar tai tarsi patvirtinama.

Beje, bus vaikų, kurie išgirs ir pamirš. O bus ir tokių, kurie iš principo stengsis pasikeisti: „Ne, aš ne toks”.

„Per mažas mokyti”

Pagyrų ir papeikimų liūne svarbiausia yra tai, kaip žmogus priima kritiką: ar kaip asmenybės, ar kaip savo elgesio netobulumą. Pavyzdžiui, vieną rytą galite pradėti raudoti: „Esu bloga mama”. Kodėl? Ogi dėl to, kad vaikas pasakė: „Tu bloga mama. Tu pamiršai, kad pažadėjai mane nuvežti į Zoologijos sodą”… Tačiau vaikas pasakė ir pamiršo. Kita mama, patyrusi tokią pat situaciją, prisipažins: „Iš tikrųjų pasielgiau blogai, tačiau kitą kartą pasistengsiu, kad tai nepasikartotų”.

Lygiai taip pat skirtingai situacijas priima ir mažieji. Ar čia tinka geležinė logika: „Tu esi labai geras vaikas, tik šį kartą blogai pasielgei”? Pasak psichologo, ne visada tai pasiteisina. Juk yra vaikų, kurie girdėdami tokius žodžius padaro išvadą: „Mano tėvai kvaili, o aš vis vien auksinis”.

Tad ką daryti tėvams? Ar vieną kartą vaiką girti, kitą kartą peikti? Visiškai susipainiojome. „Vargu ar galima čia pateikti kokį „receptą”, - teigia O.Lapinas. - Tėvams reikia išmokti keistis. Taip, kaip keičiasi vaikas, lygiai taip pat turėtų mokėti keistis ir tėvai. Nėra nepajudinamų pažiūrų ir nuostatų.

Nieko baisaus, jei kartais vaikai pamokys tėvus. Jiems siūlyčiau pamiršti frazę: „Tu per mažas mane mokyti”. Kai priekaištaujate mažiukui, jokiu būdu jo netildykite. Tegu ir jis pasako savo nuomonę: „Juk tu irgi lėkštės neišplovei ir vakar vėlai grįžai”. „O, iš tikrųjų neišploviau. Be to, reikėjo pagalvoti, kad vakar mažylis ilgai manęs laukė…” Puiku, jei iš to, ką sako vaikai, padarysite išvadas. Tik jokiu būdu nerašykite minuso sau kaip asmenybei. Vertinama tik veikla.

Apie Elenytės vaikystę

Ir vis dėlto dalis net žymių žmonių vaikystę prisimena kaip tamsią, skurdžią, net pašiepiamą posakį sugalvoję: „Mediniai žaislai, sena auklė”. Iš kur gi tos nuoskaudos? Juk augindami vaikelius trokštame jiems duoti viską, kas geriausia. Nė viena mama vaikui nelinkti bloga. Net ir bardama.

Pasak O.Lapino, iš tikrųjų tėvų kaltinti nereikėtų. Dažniausiai pasakojame apie sunkią vaikystę, norėdami pateisinti dabartinį savo elgesį: „Aš esu toks, nes paveldėjau prastus giminės genus - senelis buvo mužikas, vagis, apgavikas…“

Norėdami visada praeityje rasime „prastos” informacijos. Juk tą patį faktą galima pateikti įvairiai. Petriukas sakys: „Mama ant manęs šaukė, nes norėjo, kad susitvarkyčiau kambarį”. Onutė verkšlens: „Mama mane žlugdė isteriškai šaukdama”. O Rapolas išpoškins: „Mano mama buvo nervinga moteris, visą laiką jai neįtiksi”. Tačiau galima ir kitaip pasakyti: „Mamai tuo metu buvo labai sunku, todėl ji buvo nerami”.

Tas pats elgesys gali būti vertinamas įvairiai. Jei klausytojas trokšta išgirsti vaikystės traumų - prašom, galime pripasakoti tiek, kad gyvenimas atrodys baisi kankynė, tiesiog vargšės Elenytės vaikystė. Ir, priešingai, tas pats žmogus gali papasakoti apie visapusiškai turiningą ir laimingą vaikystę. Juk tai kiekvieno mūsų pasirinkimas. Kitaip nei metraštininkai, faktus ne fiksuojame, o interpretuojame.

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    IT parodos (10)    Archeologija (42)    Vėlinės (5)    Filologija (2)    Lietuvių valgiai (28)    Aukštasis mokslas (13)    Kulinarija (181)    Slaptos bendrijos (24)    Šunų veislės (52)    Kelionių organizatoriai (6)    Literatūra (239)    Panayiotis Zavosas (2)    Kinas (193)    Parapsichologija (22)    Erotika (8)    Soliariumai (5)    Masonai (7)    Akvariumai (58)    Savivaldybių rinkimai (9)    KGB (35)    Mama ir vaikas (48)    Eurointegracija (5)    Nekilnojamasis turtas (22)    Fantastika (21)    Arūnas Valinskas (4)    Skinheadai (9)    Kaukazo aviganis (2)    Vadovavimas (185)    Nusikaltimai (6)    Pagalba ir prevencija (124)    Parapsichologai (7)    Knygos (23)    Zodiako ženklai (88)    Darbo partija (4)    Vorai (2)    Alkoholizmas (15)    Avinas (7)    Proza (157)    Šv. Valentino diena (11)    Toyota (2)    Emo (10)    Klaviatūros (11)    Bankrotas (2)    Gyvenimo džiaugsmas (2)    Krikščionys demokratai (3)    Arkliai (12)    Apatinis trikotažas (17)    Šunys (67)    Televizoriai (2)    Euro naujienos (2)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!