Redakcijos pastaba: Skaitytojams siūlome Birutės Garbaravičienės svarstymus apie cenzūrą, situaciją LRT ir mūsų kiekvieno atsakomybę už susipriešinimą visuomenėje. B. Garbaravičienė yra LTV laidos „Be pykčio“ redaktorė, mėnraščio “Akiračiai” redaktorė, 1982-2002 – “Kauno dienos” dienraščio žurnalistė, „Vinco Kudirkos“ premijos 1998 m. laureatė.
Prieš trejus metus Gintaras Beresnevičius rašė, kad ties žmonėmis, mąstančiais, ką jie gali pakeisti šiandieninėje Lietuvoje, yra pakibusi maždaug tokia mintis: „Rėkti – tai tylėti, o tylėti – tai išduoti“, kad jei šūkausi apie nūdienos Lietuvos ydas prie kavos su bendradarbiais, piktinsiesi internete, tai ar tai ką nors pakeis, o jei nesipiktinsi – išduosi bent jau demokratijos siekius. Tik kaip gi su ta demokratija ir jos siekiais Lietuvoje? Pastaruoju metu vėl pamėgtas toks demokratinis ritualas - parašų rinkimo vajus, ypač ieškant priešų ar norint nubausti kitaip galvojančius.
Atrodo, kad ir rūstybės banga, šiomis dienomis pasiekusi Darių Kuolį, turi ir savo šaknis, ir savo sąrašus bei parašus. Jei skaitytojai pamena, LTV laidoje „Sankirtos“ laidos vedėjas D.Kuolys, klausdamas socialliberalą A.Valionį, ar tarp norinčiųjų tirti kitaip dėl „Leo LT“ balsuojančius parlamentarus sąraše yra ir jo parašas, šis primygtinai neigė tai, kas buvo akivaizdu. Na, pasirašė žmogus, kad Lietuvai būtų geriau, kad tarp parlamentarų kokių Rusijos šnipų neprivistų, tai ko čia gintis. Bet pyktis dėl viešai patį eksministrą sugėdinusio vedėjo, dar ir kokias nors pažiūras turinčio, tegul gal ir neobjektyvaus, vis tiek pasiliko. Tad šiandien bent jau įsižeidusieji galėtų džiaugtis, kad „teisingumas“ įvykdytas: Kuolys „prisidirbo“, „Sankirtoms“ ir sezonas, ir eteris, ir sutartis baigėsi, o radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus jokių improvizacijų, jokio savo lizdo (LTV) dergimo ir jokių demokratijos „grimasų“.
Šitą LTV vadovybės žingsnį beveik darniai palaiko kolektyvas, visi, kuriems neobjektyvusis vedėjas yra užmynęs ant nuospaudos, tegu ir nepelnytai. Kaip skelbia sąrašai ir parašai, daugmaž aišku, kas ir kurioje barikadų pusėje atsidūrė, kam demokratija yra puiki manipuliavimo priemonė, kam užgautų ambicijų ar solidarumo su kolegomis ženklas.
Dar taip neseniai, „paksogeito“ metu, tokios barikados atrodė kitaip. Ir parašai, ir sąrašai. Tada dar buvo ir„sorososai“, ir žydai, ir gėjai. Kas galėjo tada pagalvoti, kad uoli Pakso šlovintoja taps Kuolio gynėja, o žurnalistas, aršiai kritikavęs leidėją, išleidusį dedikacijas V.Adamkaus kadencijos penkmečiui, po to jau kartu bars visus tuos, kurie drįsta savo „bendrovę“ (t.y. nacionalinį transliuotoją) kritikuoti. Kas galėjo numanyti, kad jaunas žurnalistų pirmininkas, paprastai kukliai tylėdavęs, kai vieni LŽS nariai šmeižė kitus, dabar prabils it jaunas karžygys, kovotojas už objektyvią žiniasklaidą. Kad vieni taps „valstybininkais“, kiti „pilietininkais“, o dar kiti taip ir liks semitais ar masonais.
Elementarus ir jau Lietuvoje įprastas klausimas, kam naudingas toks susikiršinimas, kam patogu visur ir visada pasėti abejonę? Šių laikų egzorcistai atsakymą turbūt žino, bet ar mes patys visada suprantame, kada tampame manipuliacijų aukomis?
Kas dabar iš džiaugsmo trina rankas, kai beveik visas intelektinį potencialą turintis vadinamasis elitas yra tiek susipykęs, kad nebežino, kurioje barikadų pusėje atsidūrė, ar apskritai verta kautis ir už ką, kai nyksta viešų ir drąsių diskusijų erdvė, kai jau nesiklausoma, ką sakai, o ieškoma su kuo tu ir kas už tavęs stovi.
Ar liko laimėtojų ir pralaimėtojų D.Kuolio ir LRT administracijos konflikte, net jei abi pusės jaučiasi teisios. Kad ir kokios demokratijos grimasos būtų, bet nieko nėra geriau už demokratiją sugalvota. Uždari LRT tarybos posėdžiai neplečia demokratijos erdvės ir netarnauja visuomenei. Jei daugiau sąrašų ar parašų, tai dar nereiškia, kad daugiau tiesos. Nenuostabu, kad Lietuvoje, kur, kaip sakoma, visi giminės arba susipykę, jau artėja metas, kai galėsime diagnozuoti pagal principą: „Pasakyk, kokiame tu sąraše, pasakysiu, kas tu“. O juk žinome, kad net artėjant rinkimams į vieną sąrašą besispraudžiantys bendrapartiečiai tokie skirtingi ir mažai ką bendra turi su partijos ideologija (jei tokia apskritai yra). Juolab, kaip rodo karti patirtis, politikoje sąrašai gali būti keičiami it kojinės. O parašai?
Na, o dėl cenzūros, tai labai elementaru – pirmiausia viskas priklauso nuo žurnalisto vidinės cenzūros. Ar jis cenzūruoja save pagal sąžinę, ar pagal leidėjo ar direktoriaus kriterijus. Cenzūra prisitaikė, kaip ir daugelio mūsų visuomenės narių sovietinis mentalitetas.
