LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 26 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Įvaikinimas
Nereikalingus vaikus glaudžia užsieniečiai

2010-09-26 | Ūgtelėjusiems vaikų namų gyventojams beveik nelieka vilčių likti tėvynėje. Tačiau išvykę iš Lietuvos jie dingsta kaip į vandenį - užsieniečių šeimos, įsivaikinusios lietuvaičius per centrinę valstybės įvaikinimo instituciją, neprivalo teikti jokios informacijos. Toks kontrolės trūkumas kelia nerimą pareigūnams. Lietuvoje šeimos linkusios priglobti tik kūdikius, tuo metu užsieniečiai namų šiluma apgaubia ir vyresnius vaikus. Tačiau ar jie, šaukiami jau kitais vardais, laimingi ir kaip jiems sekasi svetur, dažniausiai nesužino nei jų artimieji, nei įvaikinimo procedūras atlikę mūsų krašto pareigūnai. Suklusti verčia informacija apie tai, kad užsienio valstybėse daugėja pavyzdžių, kai nepilnamečiai įtraukiami į sekso skandalus ar kitas nusikalstamas veikas. Nors pastaraisiais metais realių incidentų, kad įvaikinimas taptų nusikaltėlių taikiniu, neužfiksuota, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Prekybos žmonėmis skyriaus vadovė Reda Sirgedienė įžvelgia nemenkų spragų mūsų krašte atliekant įvaikinimo procedūras. Dvylikametė Akvilė - viena iš nedaugelio vaikų, kuriems jau ūgtelėjus pavyko rasti įtėvius užsienyje. Tašką šios mergaitės ir prancūzės moters beveik septynerius metus besitęsiančioje istorijoje Vilniaus apygardos teismas (VAT) padėjo praėjusį mėnesį. Dėl Lietuvoje galiojančios įvaikinimo tvarkos būsimosios Akvilės įmotės viltys galėjo sudužti į šipulius, tačiau VAT išimties tvarka leido neturinčiai šeimos 53 metų prancūzei tapti dvylikametės globėja.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Įvaikinimas: meilė vaikui stipresnė už kraujo ryšį

2010-09-22 | Žvilgtelėjusi į sidabro rėmeliuose įspraustą jos ir vyro vestuvių nuotrauką, kaunietė Kristina šyptelėjo: "Ir skausme, ir džiaugsme kartu – treji metai. Dveji jų – santuokoje." Dar prieš duodama santuokos įžadus, pora aptarė galimybę įsivaikinti mažylį. Kodėl? "Medikai guodė, kad stebuklų būna", – puse lūpų prasitarus apie prognozę, kad galbūt niekada po širdimi negalės nešioti užsimezgusios gyvybės, moters lūpų kampučiuose nenustojo žaisti šypsena. Mintis ieškoti kitos partnerės, kuri jam pagimdytų vaiką, Vaido nė sekundės nebuvo aplankiusi. "Tai mano gyvenimo moteris, kurią myliu, – tvirtas vyro balsas neleido tuo abejoti. – Pirmas užsiminiau mylimajai, kad yra mažylių, kuriems reikia mūsų meilės ir namų šilumos. Dėl ko daugiau gyventi, jei ne dėl vaikų? Tikėjau, kad būsime geri tėvai. Kristina juk kelerius metus dirbo aukle. Iki šiol bendrauja su augintais vaikučiais ir jų tėvais." Išnaršę virtualias erdves ir perskaitę ne vieną straipsnį spaudoje, praėjusių metų pradžioje sutuoktiniai kreipėsi į vaikų gerovės centrą "Pastogė". Varstyti šios įstaigos duris ir išklausyti specialius kursus būsimiems įtėviams ir globėjams turi visi nusprendusieji įsivaikinti arba globoti mažylį. Tąkart pora liko nieko nepešusi: grupė buvo sudaryta, pirmosios paskaitos – prasidėjusios. Užpildę prašymą Vaiko teisių tarnybai, jie iškart kreipėsi į Šeimos santykių institutą. Pastarasis taip pat organizuoja kursus būsimiesiems įtėviams ir globėjams.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Tarptautinis įvaikinimas. Gelbėtojai ar pagrobėjai?

2010-02-20 | Tuo metu tai turėjo atrodyti kaip gera mintis. Krikščionių grupė iš Aidaho „New Life Children's Refuge" nematė reikalo vargintis dėl dokumentų ar oficialaus leidimo, kai nusprendė 33 vaikus iš Haičio pervežti į Dominikos Respubliką, kur, matyt, tikėjosi įkurti vaikų namus. Įsiutę pareigūnai, pateikę kaltinimus pagrobimu, areštavo dešimt grupės narių (šie kaltinimus neigia). Pasirodė, kad daugelis vaikų turi šeimas. Panašus skandalas kilo 2007 m., kuomet prancūzų labdaros organizacijos „Zoé's Ark" darbuotojai buvo apkaltinti 103 vaikų iš Čado pagrobimu. Iš tariamų našlaičių iš Sudano valstybės Darfūro regiono numatytų įvaikinimui Prancūzijoje daugelis pasirodė esantys vietiniai vaikai, ir dargi ne našlaičiai. Šeši labdaros organizacijos darbuotojai buvo įkalinti. Už tarptautinio įvaikinimo glūdintys sentimentai gali atrodyti kilnūs ir dažnai tokie yra. Kodėl valstybių valdžia turėtų stovėti tarp mylinčių žmonių vienoje šalyje ir skurstančių vaikų kitoje? Parama tarptautiniam įvaikinimui ypač didelė Amerikoje, kur tėvai įsivaikina daugiau vaikų iš užsienio nei visas likęs pasaulis. Kartais kai kurie įsivaikinti norintys asmenys gali per daug skubėti, bet su šiuo klausimu susidurianti vyresnioji valstybės departamento pareigūnė Michele Bond tvirtina, kad jie veikia, vedami geriausių įmanomų motyvų. Antra vertus, tarptautinis įvaikinimas vyksta miglotame ir kartais nešvariame pasaulyje. Nerimą kelia tai, kad paklausa sukuria pasiūlą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kiek kainuoja įvaikinimas Lietuvoje?

2009-10-23 | Žmones, pasiryžusius į šeimą priimti beglobius našlaičius, suteikti jiems namus, meilę ir šilumą, regis, turėtų ne tik gerbti aplinkiniai, bet ir vertinti valdžia, kuri tokiu atveju sutaupo valstybės biudžeto lėšų. Deja, kaip bus kalbama laidoje „Be grimo", dažnai būsimuosius įtėvius biurokratinis aparatas gerokai iškankina dvasiškai. Dabartinė įvaikinimo sistema ne tik nesuteikia tėvams galimybės pamatyti daugiau nei kelis vaikus ir pajusti tarpusavio ryšį, bet ir dažnai užtrunka neįtikėtinai ilgai, tiek, kad iš keturių mėnesių kūdikio pamestinukas užauga iki metų ir laiką leidžia ne jaukioje namų aplinkoje, o valstybinėje įstaigoje. Skaudžių ir aplaidžių klaidų valdininkai daro ne vieną – apie tai pirmadienį pasakos pokalbių laidos TV3 „Be grimo" herojai. „Lietuvos ryto" žurnalistė Audronė Urbonaitė, atlikusi žurnalistinį tyrimą ir apklaususi nemažą būrį šeimų, prisipažins, kad viena jų prasitarė, jog norint kuo greičiau įsivaikinti vaiką gali padėti tik pinigai – užsieniečiams tai kainuoja 15 tūkst. eurų, lietuviams 15 tūkst. litų. Kita TV3 laidos herojė žinoma šokių mokyklos vadovė Kristina Sliesoraitienė patikins atvirkščiai – jai su vyru įvaikinimo procesas praėjo sklandžiai ir greitai. Kristinos šeima neturi priekaištų ir sistemai, kuri neleidžia rinktis mažylio iš būrio likimo nuskriaustųjų. Moteris įsitikinusi, kad nusprendus padėti vaikui neturėtų būti svarbu, kuriam padėsi.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Keičiama įvaikinimo tvarka, kuri labiau gins vaikų interesus

2009-05-20 | Ministrų kabinetas patvirtino įvaikinimo apskaitos tvarkos pakeitimus. Viena svarbiausių naujovių yra ta, kad įtvirtinta tvarka, kai kiekvienam vaikui parenkama labiausiai jo poreikius atitinkanti šeima. Šiuo atveju pirmiausia bus atsižvelgiama į vaiko interesus ir tik vėliau į norinčių įvaikinti asmenų pageidavimus. Pakeitimais detalizuojamos ir įvaikinimo procedūros, kurios šiuo metu taikomos sutuoktiniams, kai vienas iš jų yra Lietuvos, kitas – užsienio pilietis. Siekiama, kad tarpusavyje būtų suderintos mūsų šalyje ir tarptautiniu mastu galiojančios įvaikinimo procedūros, teigiama Vyriausybės pranešime spaudai. Be to, siekiant stiprinti įvaikinimo priežiūrą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami vaiko interesai, teisiškai įtvirtinama, kad prireikus būtų galima sudaryti tarpinstitucinę įvaikinimo komisiją, kurios funkcija – nuspręsti, siūlyti ar nesiūlyti vaiką įvaikinti užsienyje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Įvaikinimas Lietuvoje jau siekia rekordų

2009-02-11 | Lietuvoje pasiektas per pastaruosius dešimt metų didžiausias įvaikintų mažylių rekordas. Pernai lietuvių šeimos įvaikino ir savo namų šiluma pasidalino su 110 be tėvų globos likusių vaikų. Kaip praneša Vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, praėjusį dešimtmetį tokių vaikų vidutiniškai buvo maždaug nuo 40 iki 90 per metus. Tiktai 2006-aisiais buvo įvaikinti 106 be tėvų globos likę vaikai, o 2008-aisiais - 101 vaikas. "Džiugu, kad ekonominis sunkmetis įvaikinimo Lietuvoje neigiamai nepaveikė. Augantis įvaikinusių šeimų skaičius, besikeičiantis požiūris į įvaikinimą ir norinčiųjų įvaikinti motyvacija bei poreikiai rodo, kad ne finansinė padėtis svarbiausia. Šiandien sulaukiame vis daugiau žmonių klausimų apie įvaikinimą. Galbūt taip yra todėl, kad įvaikinimas visada buvo ir bus pozityvus procesas, suteikiantis ir vaikams, ir suaugusiesiems gyvenimo pilnatvę", - teigia Vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė. Šiemet įvaikinti 95 vaikai iki 3 metų amžiaus, 13 vaikų - nuo 4 iki 6 metų, 2 vaikai - nuo 7 iki 9 metų. Naujus namus rado 52 mergaitės bei 58 berniukai. Iš 103 įvaikinusių šeimų net septynios panoro įsivaikinti po du mažylius.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kurie yra „tikrieji tėvai“?

2005-11-10 | Vis klausiama: „Ar vaikas gali susitaikyti su mintimi, kad jis turi dvi mamas?“ Tėvai čia vaidina antraeilį vaidmenį! Kas taip klausia, tas praleidža tai, kad vaikas jaučiasi priklausantis tik vienai mamai, socialinei mamai, kurią pamažu kaip mamą pažįsta. Ši vienintelė mama yra dabartis ir realybė. Biologinė anksti įvaikintų vaikų mama yra praeities kertinis akmuo, svarbi vaiko tapatybės dalis, bet jos ir tėvų-vaiko ryšio daugiau nebėra. Vaikai tai gali labai gerai suvokti. Vaikai, kurie niekada negyveno su savo biologiniais tėvais, nelengvai nutraukia ryšius su juos įvaikinusiais tėvais. Jie žino, kam priklauso, t.y. savo socialiniams tėvams. Visi vaikai išugdo prisirišimą ir nepriklausomybę, kurie atsiranda bendrame socialiniame gyvenime, nesvarbu ar tai būtų biologinė, ar socialinė tėvystė. Anksti prisirišusiam įvaikintam vaikui, kuris jaučiasi saugiai, nešauna mintis savo realius tėvus iškeisti į nepažįstamus biologinius tėvus. Vis dėlto tėvų-vaikų santykiai kartais įvaikintųjų jaunystės metais paaštrėja, nes biologinė ir socialinė tėvystė nesutampa. Dėl to tėvai privalo atlikti paruošiamąjį darbą dar mažam vaikui esant.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Įvaikinimas – ypatinga gyvenimo forma

2005-11-08 | Dešimtmetė Ivona, įvaikinta dar būdama kūdikis, apsilankė su mama pas akių gydytoją. Jis nustatė: „Tau reiks nešioti akinius“, ir, žiūrėdamas į mamą, pridūrė: „Tai tu paveldėjai iš mamos.“ Mama ir Ivona susižvalgė ir nusišypsojo. Jos neaiškino gydytojui, kad Ivona trumparegystę paveldėjo ne iš savo mamos. Ivona galvojo: „Mano mama galbūt įsižeistų, jei aš gydytojui atskleisčiau paslaptį. Bet buvo smagu kartu su mama šią paslaptį apsaugoti nuo svetimo vyro. Akimirką mes abi jautėmės taip tarsi mama mane būtų pagimdžiusi. Mes savo žinojimu buvome pranašesnės už akių gydytoją. Jis nieko nepastebėjo. Mūsų tikrovė minutę buvo paslaptinga, tai man patiko. Ir būtų net nemalonu kiekvienam sakyti, kad mano mama manęs nepagimdė.“ Ivonos mama galvojo: „Gydytojas niekuo dėtas, kad nesu mergaitės biologinė mama. Ar gerai, kad nieko nepasakiau? Gal buvau nesąžininga? Ar neatrodžiau tarsi sugauta? Gal būtų buvę geriau, jei būčiau tarp kitko pasakiusi, kad gydytojas klysta, nes Ivona yra įvaikinta. Taip vaikui girdint būtų atvirai elgiamasi su realybe. Ar teisinga, esant šalia vaikui, dalyvauti paslapties išlaikymo žaidime?“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vaikai, kuriems reikia tėvų

2005-11-05 | Mari buvo įvaikinta aštuonerių. Vaikų namuose ji buvo linksmas ir mielas vaikas. Mama seniai paliko mergaitę, kuri prieš tai kelerius metus gyveno pas močiutę. Pastaroji nepajėgė tinkamai pasirūpinti anūke. Mama nusprendė dukrą atiduoti kitiems žmonėms. Tai buvo bevaikė pora, kuri džiaugsmingai priėmė mergaitę. Iš pradžių ji labai stengėsi tapti naujų žmonių dukra, bet vėliau prasidėjo ginčai. Mari buvo netvarkinga, nenorėdavo atlikinėti mokyklinių užduočių, nemokėjo elgtis su pinigais. Mergaitė sakydavo mamai, kad ji yra negraži, sėsdavosi kiekvienam ant kelių. Mokykloje Mari neturėjo draugų, buvo nedėmesinga, dažnai slėpdavo savo prišlapintas kelnes, neklausdama leidimo imdavo saldumynus, pinigus, įrankius. Vaikams mergaitė pasakodavo, kad namuose duodama mažai valgyti, tėvai su ja blogai elgiasi. Kiekvieną dieną kildavo ginčai. Mari tik tada prisipažindavo, jei būdavo užklupta. Tėvai labai kentėjo, jie jautė, kad neranda ryšio su Mari. Kartą mama abejodama pasakė: „Ko nori šis svetimas vaikas iš mūsų?“ Po kelių dienų ji pridūrė: „Mes nesiskirsime su Mari, tai būtų per daug skaudu. O tai, kas miela ir vertinga, aš galiu vėl tik tada matyti, kai „išgedėsiu“ viską, ko, mano manymu, mergaitei trūksta. Privalau gyventi su jausmo dvilypumu“. Jeigu šeima nusprendžia įvaikinti vyresnį vaiką, tai svarbu, kad ji žinotų, jog reiks gyventi su dvasiškai pažeistu, išgyvenusiu praradimą vaiku. Tokio vaiko integracijos procesas į šeimą nėra paprastas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Įvaikinimo procedūros Lietuvoje

2004-12-12 | Konstitucijos 38-39 straipsniuose įtvirtina, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl valstybė įsipareigoja globoti šeimą, kuri augina vaikus. Ši Konstitucijoje įtvirtinta nuostata reiškia, kad auginanti vaikus šeima yra laikoma svarbiausiu visuomenės elementu. Įregistruota vaiko kilmė sukelia visas Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytas tėvų ir vaikų tarpusavio teises ir pareigas. Įvaikintą vaiką ir įvaikintojus sieja tokios pačios teisės ir pareigos kaip vaiką bei jo biologinius tėvus. Įvaikinimas, neturėdamas biologinio pradmens, yra tam tikras juridinis veiksmas (faktas), kai vaikas ir įvaikintojai įgyja vaikui bei biologiniams tėvams būdingas ir įstatyme įtvirtintas teises ir pareigas. Be to, po šios procedūros baigiasi visos įstatyme nustatytos vaiką ir jo biologinius tėvus siejančios teisės ir pareigos. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulėje pabrėžiama, jog vaikas gali visapusiškai ir deramai bręsti tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Minėtos konvencijos 22 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad laikinai ar visam laikui netekęs savo šeimos aplinkos, vaikas turi gauti alternatyvią priežiūrą, kuria laikomas ir įvaikinimas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!