LT   EN   RU  
2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Arkliai
Arklys tradicijose

2006-03-12 | Arklio garbinimo paprotys į Lietuvą atėjo kartu su indoeuropiečiais, kurie juos prilygino dievams, vėliau laikė šventais dievų gyvuliais. Indoeuropietiškas arklio pavadinimas ašva, ašvienis išlikęs vietovardžiuose. Pro Raseinius teka upė Ašva, netoli Daugpilio telkšo Ašvos ežeras. Kumelė, kumelys, eržilas taip pat senoviniai arklio pavadinimai. Manoma, kad žirgu arklys tapo, kai žmogus jį apžergė ir ėmė joti. Pradėjus arti žemę atsirado arklio pavadinimas. Beveik visi pagoniški lietuvių dievai turėjo žirgus. Saulė dangų apvažiuodavo važeliu, pakinkytu trimis žirgais: deimantiniu, auksiniu ir variniu. Perkūno eržilas Liepsnotas, lėkdamas dangumi, palikdavo ugnies ruožą - žaibą. Žirgą, galintį pavirsti viesulu, sugebantį iš nasrų lieti ugnį, turėjo ir aitvaras. Juodais žirgais į savo sueigas sujodavo velniai ir raganos. Įkyrios slogutės arklius jodindavo ir slogindavo (susargdindavo), o globojo ir saugojo mažieji žmogučiai kaukai. Dieviškieji dvyniai ašvieniai, vadinami žirgeliais, liaudies mene išliko iki šių dienų. Žirgeliais buvo puošiami namų stogai, avilių kraigai, pakinktai, prieverpstės, rankšluostinės, sutuoktuvinių lovų galai. Žirgeliai vaizduojami su kryžiais ir karūnomis. Senovės lietuviai visada arklį laikė nepaprastu, nevalgė jo mėsos, tikėjo, kad jis gali prabilti žmogaus balsu, įspėti apie gresiantį pavojų, padėti pakliuvusiam į bėdą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žirgo plauko spalva

2006-03-12 | Dažniausiai žirgo plauko spalva nustatoma pagal galvos, kaklo ir liemens spalvas, karčių, uodegos bei kojų skirtingus atspalvius. Grynų spalvų arklių beveik ir nėra, nebent balti ir juodi, laikomi pačiais elegantiškiausiais. Lietuvoje dažniausiai jie yra pereinamųjų spalvų. Vyrauja bėri - tamsiai rudi. Jeigu toks žirgas į juodumą - jis juodbėris, jei į šviesumą - šviesbėris, jeigu į rusvumą - sartis. Pietų lietuviai juos dar vadina palviais, vakarų aukštaičiai - timsriais. Jeigu tas rusvumas dar intensyvesnis, beveik auksinis, ypač karčiuose ir uodegoje, žirgai šaukiami raudbėriais arba tiesiog raudais. Kartais žirgas atrodo lyg nublukęs: būtų bėras ar sartas, tik kad tarsi apdulkėjęs... Viskas gerai - jis toks ir turi būti, tai dulsvas žirgas. „Pabalnokit šešis žirgus, visus šešis širmus!“ - dainuodavo mūsų seneliai. Širmi - tai balti su įvairių formų ir skirtingo intensyvumo tamsių plaukų priemaiša žirgai. Kumeliukai gimsta tamsūs (juodi, bėri), bet antrais-trečiais metais, po išsišėrimo, prisimaišo šviesių plaukų. Suaugę širmiai išgražėja, sušvyti sidabriniu atspalviu. Kai šitame sidabriniame fone ant liemens dar išsidėstę obuolio dydžio tamsių plaukų ratai, tokius žirgus vadiname obuolmušiais.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Arklio evoliucija

2006-03-12 | Arklys atsirado prieš 60-70 mln. metų. Jo protėvis (hirakoterijus (Hyracotherium) Europoje ir Azijoje, eohipas (Eohippus) Amerikoje), gyvenęs subtropinėse pelkėse, tebuvo 30-40 cm ūgio, trumpakaklis, dryžuotakailis, kuprotas, turėjo mažutę galvą. Galutinai neporakanopių (arklių) šeima susiformavo prieš 2-2,5 mln. metų. Įvairios priežastys veikė arklio evoliuciją. Keitėsi klimatas. Kur vešėjo subtropinės džiunglės, ten vėliau išsiplėtė neaprėpiamos stepės. Ieškant maisto, dideliems atstumams įveikti, pabėgti nuo priešų prireikė ilgų galūnių ir kanopų vietoj pirštų, galinčių atlaikyti stiprią kieto grunto atatranką. Arklys tapo greitas, ištvermingas. Arklio gimtine laikoma Šiaurės Amerika. Maždaug prieš 50 mln. metų dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje, vandens lygiui nusekus, susidarydavo sausuma. Šiuo ,,tiltu" iš Šiaurės Amerikos arklių protėviai ir migravo į Aziją, paskui - į Europą ir Afriką. Prieš 30 mln. metų Amerikos žemyne arkliai visai išnyko, jų pėdsakų neranda net archeologai. Viena iš prielaidų - kažkokios musės įkandimai, arkliams buvę nuodingi. Į Ameriką arklius tik XVI a. atplukdė ispanų konkistadorai. Visos pasaulio arklių veislės yra kilę iš dviejų arklių rūšių: Europos laukinio arklio tarpano ir Prževalskio Azijos laukinio arklio.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Sartų lenktynėse 2006

2006-03-12 | Ristūnų sportas Lietuvoje pradėjo plėtotis XIX amžiuje, kuomet jų čia atvežta. Jie buvo naudojami vietos arklių veislei gerinti ir lenktynėms, kurios nuo neatmenamų laikų vykdavo daugiausia žiemą, turgų ar kitų susibūrimų dienomis, miesteliuose, ant ežerų ledo. Arkliai buvo kinkomi į paprastas ar palengvintas rogutes. Tokios lenktynės paplito Rytų Lietuvoje ir Aukštaitijoje. Pradžioje lenktynės vyko tarp atskirų vadeliotojų per miestelį ar ant ledo tiesiu keliu. Daugiausia mėgėjų palenktyniauti susirinkdavo Svėdasuose, Obeliuose, Užpaliuose, Zarasuose ir Dusetose. Nuo senų laikų jos vykdavo du kartus per metus vasarą ir žiemą. 1905 m. lenktynės tapo tradicinėmis, o 1955_aisiais paskelbtos respublikinėmis. Žiūrovų patogumui vadeliotojai pradėjo lenktyniauti ratu, o 1933 m. lenktynių takas įrengiamas kaip hipodrome elipsės formos. Šiais metais lenktynės vyko Sartų hipodrome, kuris daug kartų rekonstruotas ir tenkina visus keliamus reikalavimus (pastatytos žiūrovų ir teisėjų tribūnos). Jose dalyvavo apie 70 žirgų, įvyko apie 10 važiavimų. Prizams skirtas piniginis fondas apie 40000 litų. Sartų lenktynėse dalyvavo Punsko valsčiaus ūkininkai ir "Aušros" red. atstovas Petras Vitkauskas, iš viso 27 asmenys. Šios išvykos iniciatorius ūkininkas Juozas Pečiulis iš Kampuočių. Tarp punskiečių buvo nemažai arklių mėgėjų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuvos sunkiųjų veislės arklių genofondo išsaugojimas - pagrindinis Suvalkijos ūkininko rūpestis

2006-03-10 | Arklininkystė - specifinė sritis. Arkliai reikalauja gana daug rankų darbo, priežiūros. Lietuvoje daugiausia laikomos smulkios veislinių arklių bandos. J.Bekampio Lietuvos sunkiųjų veislės banda - viena didžiausių Lietuvoje - 67 arkliai. Ūkininkas dar laiko keletą sportinių ir turizmui skirtų žirgų. Kūlokų kaime esantį veislyną puikiai žino ne tik Lietuvos arklių augintojai, bet ir iš užsienio atvykstantys pirkėjai. Turizmo sodybų šeimininkams ūkininkas ateityje tikisi pasiūlyti specialių turizmui išvestų veislių margų žirgų. Ūkininkas prisipažįsta, jog auginti arklius mėsai, nors užsienio rinkoje tokios produkcijos paklausa yra gana didelė, jis nenorėtų. "Būtų gaila, nes man ark­lys pirmiausia yra draugas. Juk žmogaus ir arklio gyvenimai labai panašūs", - sako ūkininkas, apgailestaujantis, kad sovietmečiu buvo iškreiptas lietuvio požiūris į arklį. Iki šiol nepavyksta šiam nuo amžių buvusiam ištikimam žmogaus draugui ir pagalbininkui susigrąžinti pelnytos senosios pagarbos. "Šiandien dar neretai arkliu pavadinamas žmogus, kurį norima pažeminti, įžeisti. Iš tikrųjų taip neturėtų būti. Juk žirgas ne be reikalo puošia ir mūsų Vytį", - sako tikras arklininkystės entuziastas ir žinovas ūkininkas J.Bekampis.

Lankomumo reitingasKomentarų: 3

plačiau >>

Arklys ir jo ypatybės

2006-01-12 | Daugybė dabar esančių arklių tipų susiformavo per ištisas evoliucijos eras. Seniausi žinomi arkliai gyveno maždaug prieš 60 milijonų metų. Jų aukštis ties gogu tesiekė 25-45 cm. Priekinės šio arklio kojos buvo keturpirštės, o užpakalinės – tik tripirštės. Arkliai evoliucionavo keičiantis klimatui. Dabartinių arklių protėviai buvo visaėdžiai, gyvenantis tropinių miškų prieglobstyje. Keičiantis klimatui vietoj šių miškų atsirado plačios atviros erdvės. Evoliucijos metu arkliai prisitaikė prie jų - tapo žolėdžiais ir pradėjo greitai bėgioti, kad išvengtų plėšrūnų. Kadangi bėgant buvo reikalingas tik vidurinis pirštas, likusieji išoriniai pirštai vis mažėjo. Išnykus išoriniams pirštams kojos apačios kaulai irgi prisitaikė virsdami dabartinių arklių slėsna, besibaigiančia palyginti kieta kanopa. Arkliai pasidarė aukštesni, ilgesniu kaklu, o jų dantys prisitaikė prie naujo maisto. Svarbiausia reikšmę, arklio evoliucijoje, turbūt turėjo klimato pokyčiai, tačiau jo tolesnį vystymąsi labiausiai paveikė žmogus. Vos tik prijaukinęs arklį savoms reikmėms,žmogus veisė ir atrinkinėjo arklius, vystydamas ir stiprindamas naudingas jų savybes. Taip atsirado skirtingi arklių tipai – darbiniai, jojamieji ir nešamieji.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Stambieji žemaitukai

2006-01-04 | Stambiųjų Žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a. pabaigoje, atsiradus didesnio arklio poreikiui, kai žmonių nebetenkino smulkus Žemaitukų veislės arklys. Šiuo laikotarpiu šiaurės rytų Lietuvos dalyje Žemaitukai kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje, buvo sukurtas stambesnis ir daug tvirtesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo Žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu. Vėliau, apie 1946 metus, šio tipo arkliai buvo atskirti nuo Žemaitukų ir pavadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai kartu su Žemaitukais gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. 1963-1965 m. Stambiesiems Žemaitukams gerinti buvo įvežti Šiaurės švedų veislės eržilai. Stambiųjų Žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos iki tamsiai bėros, juodos. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, bulani su dryžiu per nugarą ar juodi arkliai. Stambieji žemaitukai buvo veisiami linijinio veisimo būdu. Stambiųjų Žemaitukų veislės arklių tipas nebuvo baigtas konsoliduoti. Stambieji Žemaitukai į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip vietinė arklių veislė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuvos sunkieji

2006-01-03 | Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė "Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija", kuri padidino Brabansonų, Peršeronų, Ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų įvežimą. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės. 1923 m., karo sunaikintai veislinei medžiagai papildyti, iš Olandijos buvo importuoti sunkiojo tipo arkliai. 1925 m. iš Švedijos atgabenti Ardėnai. Gauti mišrūnai buvo žymiai gyvybingesni, geriau vystėsi ir, svarbiausia, labiau prisitaikęs vietos sąlygoms, negu importuoti arkliai. Tokie mišrūnai pietvakarinėje Lietuvos dalyje nulėmė tolimesnį sunkaus tipo arklių formavimąsi. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei, kuri 1963 m. buvo patvirtinta savarankiška, turinti 12 linijų. Lietuvos sunkieji arkliai kryžminami su 1963m., 2000m., 2001m. iš Švedijos įvežtais Ardėnų veislės eržilais. Lietuvos sunkieji į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip Ardėnų veislės arkliai ir jų mišrūnai. Antroji Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knyga išleista 1951m.ir leista iki 1996m. Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knygas veda Lietuvos arklių augintojų asociacija.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Informacija apie Žemaitukų arklių veislę

2006-01-02 | "Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaująs iki 30 metų amžiaus, tikęs ne per sunkius žemės ūkio įrankius traukti; greitas, galįs pavaduoti dar nebuvusį traukinį, automobilį, darydamas per dieną 80-100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas", - taip apie žemaitukus rašė Z. Mockus 1927 metais. Žemaitukai - viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus, - padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais. Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J. Kraševskis rašė: "... šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta". Šie ir kiti mūšiai, staigūs manevrai, tolimi žygiai buvo galimi tik turint daug greitų, tvirtų ir ištvermingų žirgų. Todėl garsas apie žemaitukus buvo plačiai pasklidęs. Dabar žemaitukų likę labai mažai. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai stengiasi pagausinti šią veislę, kad žemaitukai sugrįžtų į lietuvių gyvenimą ne vien priminti apie garbingą Lietuvos praeitį ir nacionalinio genofondo savitumą, bet būti ir viena iš labiausiai naudojamų arklių veislių vaikų sportui, pramogai, eksportui, šeimos ūkiui, hipoterapijai, turizmui ir t.t.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žemaitukų arklių augintojų asociacija

2006-01-01 | Žemaitukų arklių augintojų asociacija yra savanoriška, savarankiška, ne pelno organizacija, apjungianti fizinius ir juridinius asmenis, auginančius Žemaitukų veislės arklius, bei šios srities specialistus. Asociacija įkurta 1997 metais balandžio 17 dieną Lietuvos gyvulininkystės institute. Ji užsiima Žemaitukų veislės arklių išsaugojimu, veisimu, populiarinimu. 2004 04 05 Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.100 asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, t.y. veda Žemaitukų arklių registrą ir kilmės knygą, tvarko veislinių arklių apskaitą, išduoda kilmės sertifikatus, rekomendacijas, rengia veislės išsaugojimo, selekcines programas, vykdo arklių vertinimus, darbinių savybių išbandymus-varžybas, populiarina veislę įvairiuose leidiniuose ir organizacinėmis priemonėmis koordinuoja veislinių Žemaitukų augintojų darbą, teikia pasiūlymus valstybinėms institucijoms dėl Žemaitukų arklių genofondo saugojimo, informuoja visuomenę apie Žemaitukų išsaugojimo reikšmę. XXI a. vis labiau populiarėja turizmas, gydomasis jojimas, vaikų žirginis sportas, pramogos, todėl universaliems, elegantiškiems ir tvirtiems Žemaitukams atsiveria plačios perspektyvos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač svarbu, kad Žemaitukai galės pasitarnauti užimant mokyklinio amžiaus vaikus, ugdant jų fizines ir dvasines savybes, rengiant Lietuvos žirginio sporto pamainą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!