LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 20 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Atleidimas
Atleidimas ir santuoka

2009-08-29 | Jau daugelį metų konsultuodamas šeimas, vis įsitikinu ir įsitikinu, kad be kasdienio atleidimo vienas kitam žmonos ir vyro gyvenimas gali virsti pragaru. Ir esu matęs, kaip net labiausiai erškėčiuoti rūpesčiai dažnai išsisprendžia, ištarus vieną paprastą žodį „atleisk“. Prašyti partnerio atleidimo visada sunku, nes reikia tapti nuolankiam, pažeidžiamam, pripažįstančiam savo silpnumą ir klystamumą. Tačiau yra keletas dalykų, darančių santuoką sveikesnę. Vokiečių pastorius Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer), Hitlerio kalintas už pasipriešinimą nacių režimui, savo įkurtai mažai bendruomenei primindavo būtinybę „gyventi atleidimu“, nes be atleidimo negali tverti joks žmogiškas ryšys ir ypač santuoka. Kartą jis rašė: „Neįrodinėkite savo teisių. Nekaltinkite vienas kito, neteiskite ir nesmerkite, neieškokite kliaučių, tik priimkite vienas kitą tokius, kokie esate, ir kasdien atleiskite vienas kitam iš visos širdies.“ Per trisdešimt trejus santuokos metus mudviem su žmona Verena netrūko progų išbandyti savo nusiteikimą atleisti. Vos savaitei praėjus po mudviejų vestuvių, patyrėmę pirmą krizę. Pasikvietėme mano tėvus ir seseris pietų į savo naująjį butą, ir Verena visą popietę sukosi virtuvėje, ruošdama valgį. Mano sesuo menininkė nužiedė mums molinių lėkščių rinkinį, ir aš išdėliojau jas ant stalo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti

2008-08-15 | Kivirčo ir skyrybų priežastimi gali tapti bet kokia smulkmena. Žinoma, nėra namų be dūmų. Kartais reikalinga psichologinė iškrova ir reikia leisti sau išlieti emocijas, tame tarpe ir negatyvias. Psichologai pataria kartais išsakyti savo norus, jausmus ir emocijas balsu. Štai ir viskas. Patys baisiausi žodžiai išsakyti, pretenzijos priimtos ir, rodos, pyktis savaime išnyko. Ir vėl norisi normalių santykių... Tačiau juk reikia žengti pirmą žingsnį, o taip nesinori... Šios problemos sprendimui pirmiausia reikia nuspręsti, kas jūsų manymu teisus, o kas kaltas. Pažiūrėkite į šią situaciją iš šalies. Paimkite popieriaus lapą ir raštu suformuluokite jūsų konflikto priežastį. Visų pirma, neapgaudinėkite savęs. Kairėje lapo pusėje surašykite klaidas, kurias padarėte jūs, o dešinėje surašykite jūsų partnerio klaidas. Pas ką jų daugiau? Jūs vis dar norite susitaikyti? Jei taip, tai tolimesni patarimai jums. Taigi, prisipažinote esanti kalta, nutarėte žengti pirmą žingsnį ir susitaikyti. Nuo ko pradėti? Žinoma, galima jam paskambinti ir pasakyti banalųjį "Atleisk, buvau neteisi. Aš daugiau taip nedarysiu...". Tačiau taip neįdomu. O kaip įdomu? Nusiųskite SMS. Tik ne paprastą, o ypatingą. Geriausia eiliuotą, bet galima ir proza, svarbiausia, kad jį sujaudintų. Tai gali būti dainos, kuri jums kelia romantiškas asociacijas, žodžiai. Arba jūsų "topinė frazė", kurią ištarus abu nusišypsote. Tai gali būti bet kas, kas jus jungia. Jūsų užduotis yra, kad jis atsakytų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atsiprašyti reikia mokėti

2008-01-31 | Kiekvienas kartais suklystame arba padarome kokią nors kvailystę, įskaudiname kitus. Psichologai teigia, kad yra keletas dalykų, kuriuos atsiminus išpirkti kaltę bus žymiai lengviau. Paprastai ką nors įskaudinęs asmuo susigėsta, jam kyla didelė pagunda sumurmėti kokį nors banalų atsiprašymą ir greitai nukiūtinti šalin. Bet daugeliu atveju reikia kur kas daugiau negu greitas "atsiprašau". Ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti įtampą, padėti įžeistajam suprasti įžeidusiojo poelgį, prisiimti dalį atsakomybės. Psichologai pastebi, kad žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami dažnai elgiasi pernelyg santūriai, tarsi praranda kalbos dovaną, tampa it nesavi. Daug labiau tikėtina, teigia specialistai, kad viskas pakryps į gerąją pusę, jei prašydami atleidimo atrodysime ir būsime tikrai nusiminę, o ne vaidinsime tokius. Beje, atsiprašyti reikia nuoširdžiai. Jeigu gražūs žodžiai pasieks tik įskaudintojo ausis, bet nepalies širdies, jūsų santykiai netaps šiltesni. Daugelis žmonių yra labai supratingi. Jeigu jūsų žodžiuose, intonacijoje, judesiuose nebus falšo, ir jei jūs nuoširdžiai patvirtinsite, kad esate kalti ir gailitės dėl to, jums atleis. Tačiau įtampa neatslūgs, jei pasirinksite netinkamą atsiprašymą, pavyzdžiui, kodėl taip atsitiko aiškinsite stačiokiškai. Po atsiprašymo labai gražu ir teisinga būtų atlyginti už padarytus nuostolius. Jeigu jie materialiniai, atlyginti lengviau: galima nupirkti tai, ką sugadinome, sudaužėme ar išpylėme.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

2007-12-22 | Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis - arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu - tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė", - patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip jūsų atsiprašo?

2007-02-07 | Palikime asmeninius santykius ramybėje. Bent šį kartą. Klausimas toks: kai jums nusideda pardavėjai ar paslaugų teikėjai, kaip jie atsiprašo? Grubiai? Mandagiai? Atmestinai? Seth's Blog cituoja Yehuda surinktus komercinio atsiprašymo variantus nuo "Mums tokio kliento nereikia" iki vos ne klaupimosi ant kelių. Pabandykime juos įvertinti mūsų rinkos paslaugų požiūriu. Atsisakymas ištaisyti padarytą klaidą, pasiunčiant klientą kažkur toliau, vis dar pasitaiko, nors man asmeniškai dar neteko su tokiu susidurti. Jei taip pareiškusio darbuotojo viršininkai turi bent lašelį sveikos nuovokos, špygą klientui parodęs asmuo turėtų tuojau pat imti ieškotis kito darbo. "Tai ne mūsų kaltė" yra bene dažniausiai girdimas iš visiškai nepatenkinamų atsakymų. Juo labiau, kad jis kliento požiūriu visada melagingas - pardavėjas kaltas vien dėl to, kad prarado kliento aptarnavimą įtakojančių procesų kontrolę. Taip atsiprašantis verslas irgi nevertas mūsų pinigų. Pasakymas "gaila, kad jums nepatinka mūsų aptarnavimas" yra netgi įžeidžiantis, nes leidžia suprasti, neva klientas priekabiaująs be reikalo prie nepriekaištingo aptarnavimo. "Atleiskite, jei jums neįtikome" yra kiek geresnis, bet kažkodėl vistiek skamba nuolaidžiai ir - blogiausia - nesiūlo jokio sprendimo klientui. Pasakymas "gaila, kad jums nepatinka mūsų aptarnavimas" yra netgi įžeidžiantis, nes leidžia suprasti, neva klientas priekabiaująs be reikalo prie nepriekaištingo aptarnavimo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atleidimo galia

2007-01-01 | Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą. Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas - tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam. Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?

2006-11-17 | Taip jau yra, kad būnant dviese anksčiau ar vėliau susipykstama. Gal ir ne dėl globalinių dalykų - dėl paprasčiausių smulkmenų. Pirmąjį žingsnį susitaikymo link žengti labai sunku, nors atsiprašymo būdų gali būti tiek daug... Neperspektyvusis būdas. Labiausiai mėgstamas mergišių, kurie nuslydę į šoną ir pagauti už skverno niekuomet neprisipažins, kaltę stengsis suversti bet kam, tik ne sau. Toks vyras mieliau savaitę skambins telefonu ir lies graudžias ašaras prisiekinėdamas, jog tai paskutinis kartas (nors puikiai žino, kad paskutinis dar tik bus). Tokiais atvejais moteris atleidžia dažniausiai tik dėl to, jog pabodo ašaros ir įkyrus zyzimas, nuolatiniai telefono skambučiai ir nesibaigiantys klausimai „ar nebepyksti". Tik išgirdęs atleidimo žodžius, išpirkdamas kaltę ir dar kartą įrodydamas savo „prieraišumą", perka glėbius gėlių, vedasi į kavinę, pildo visas moters užgaidas, iki akys užklius už naujo sijono. Paprastai moteris vis tiek palieka tokį vyrą - nesmagu būti mulkinamai. Tik vienos kantresnės, kitos perdėm kategoriškos ir į jokius kompromisus nesileidžia: prisimena taisyklė - nuslydus vieną kartą, nesunku tai padaryti ir darsyk. Efektyvus - gudrusis būdas. Tokį atsiprašymo būdą naudoja dauguma vyrų, nes jis, kaip rodo praktika, pasiteisina net ir tuomet, kai mylimoji atsitveria tylos siena. Tuomet gudrutis pradeda lyg ir netyčia rėžti sparną apie jos geriausią draugę ar šiaip net ir gerokai vyresnę bičiulę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

2006-03-09 | Aš prisidirbau. Ir labai smarkiai. Kaip susitaikyti, kaip atsiprašyti merginos? Iš esmės egzistuoja trys būdai: verksmingasis, galantiškasis ir kaltinamasis. Verksmingasis būdas. Tai vis dar dаžnai pasitaikantis, bet nelabai efektyvus metodas. Jo esmė tokia: vaikinas daug ir dažnai skambina telefonu, - o kaip jūs manote, kodėl mobiliojo ryšio operatoriai susikrauna milžiniškus pelnus?, - kibirais lieja ašaras, - jomis Afrikoje būtų galima kokį beaugantį kaktusą visus metus laistyti - ir vis kartoja, kad tai daugiau nepasikartos. Paskui perka glėbius gėlių, lyg merginos butas būtų daržinė, kurią reikia prikrauti šieno žiemai. Vedasi į prabangiausius restoranus, taip pasmerkdamas save iki mėnesio galo valgyti batoną, užsigeriant liesu pienu, rodo dėmesį ir pildo viskas merginos užgaidas. Paprastai po tokių pastangų mergina vis tiek palieka vaikiną, - juk merginai reikia tikro vyro, o ne nuo ašarų permirkusios ir visur paskui ją sekiojančios mazgotės. Juk per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų merginos ne tik išmoko į Arabų Emiratus nuskristi, bet ir tapo emancipuotomis, kurioms virtuviniai įrankiai ir šluostės nelabai patinka. Verksimingasis būdas labai tiko prieškario Lietuvoje. Na, dar sovietmečiu. Kada moterys atlikdavo tradicinius vaidmenis ir daug laiko praleisdavo virtuvėje. Tada joms patikdavo bendrauti su įvairiais virtuviniais įrankiais: kočėlais, šakutėmis. Mazgotėmis - taip pat. Dabar, deja, laikai pasikeitė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Atleidimo svarba šeimoje

2004-04-28 | Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, - galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia... Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

2004-03-17 | Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau. Tačiau daug geriau - nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti"), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų - marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio. „Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį' ir bejėgį", - moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina - ne tavo problema: „logiška" tokios teorijos seka. Jūs nesutinkate?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!