LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 24 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kitos šventės
Balandžio 4 d. - Verbų sekmadienis

2004-04-03 | 4 d. - Verbų sekmadienis. Išaušo Verbinių rytas, pavasaris eina. Rykštele ar kadagio šakele budinkime užsimiegojusius, apsnūdusius, nespėjančius su greitais jo žingsniais. Pusiau dainuodami sakydavo oracijas, kurių pirmos dvi eilutės vienodos po visą Lietuvą („ne aš plaku, verba plaka...“) Lietuviui verba - atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio (ėglio) šakelės, žemaičiai dar prideda alyvos ir tujos rykštę; kitur šventinami - žilvičio, karklo, gluosnio "kačiukai". Rytų Lietuvoje prie "kačiukų" priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir popierinėmis gėlytėmis. Kartais surišdavo ją raudonu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavo gydomųjų galių. Lietuvos kaime šventinta verba būdavo laikoma iki kitų verbinių labai pagarbiai, - krikštasuolėje, užkišus už šventų paveikslų. Ja pasmilkoma, užėjus grėsmingam audros debesiui, išgenant galvijus pirmai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. jos nubrauktų spygliukų įmaišoma į parengtą sėjai sėklą. Vilniuje Verbinės - viena gražiausių miesto švenčių. Sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvingom vilnietiškom verbom. Niekur kitur tokių nepamatysi: jos rišamos iš daugiau kaip 40 rūšių džiovintų augalų. Tradicinė gamybos vieta - kaimai šiaurės vakariniam Vilniaus pakraštyje, palei kelią į Sudervę. Manoma šias verbas susiformavus XIX. a. antroje pusėje, kaimiečiams nusižiūrėjus į Vilniaus amatininkų procesijų "palmas". Tyrinėtojai Vilniaus verbose dar įžvelgia prosenoviškus gyvybės medžio, šventos žemės ir ugnies simbolius. Šiandien tai bene labiausiai kintanti, besivystanti tautodailės rūšis. Būtina tuose kaimuose, kur jos dar tradiciškai pinamos, įsteigti verbų draustinį. Kad miesto naujieji kvartalai čia neįžengtų, neužgožtų ledynmečio suformuotų kalvelių, kuriose auga tie 40 rūšių augalų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Balandžio 25d. - sėjos pradžia (šv. Morkaus diena)

2004-04-03 | Sėjos pradžia (šv. Morkaus diena). Žmonės šį svarbiausią darbą pradėdavo nuo morkų. Lysvės gale kuolą įsmeigdavo, kad užaugtų tokios pat didelės. Kitų darbų vengdavo: kad ledai vasarą javų neiškapotų, kurmiai laukų nesuverstų. Labai įdomios ir prasmingos yra sakmės apie šv. Morkų. Štai užrašyta Ilgiškėlių apylinkėse: "Kartą švc. panelei Marijai prapuolė sietas, kuriuo miltus sijodavo. Sužinojo, kad velniai pavogė, nusiuntė šv. Morkų atimti. Velniai nenorėjo gražume atiduoti sieto ir šv. Morkui teko su jais apsipešti. Užtat ir sakom: "Daužosi kaip Morkus po peklą". Besimuždami sietą sulankstė, ir Marija negalėjo juo naudotis. Pakabino tada ant dangaus, ir dabar mes jį matome, tik vadinam Sietynu". Sietynas - dažniausiai tautosakoje minimas lietuviškas žvaigždyno vardas (astronomų terminais, tai - Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne). Kuo žemiau saulei nusileidus jis matyti vakaruose, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas įeina į vakaro žarą, laikas pradėti pavasario sėją.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Balandžio 23d. - Jorė (Jurginės)

2004-04-03 | Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jorė - labai svarbi šventė. Galėjo būti kitados švenčiama kaip Naujieji Metai, nes vidutinio klimato kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Tai gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos Jorio garbinimo šventė. Joris- pavasarinis Perkūnas. Jurginių dainose sakoma, kad Jorjis atrakinąs žemę ir paleidžiąs žolę. Į saulę išsistiebia gležni želmenys - galima iš tvartų ginti sunkų žiemos badmetį perkentėjusius gyvulius. Žinoma, su tam tikromis apeigomis: kad metai būtų pieningi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Todėl gyvuliai smilkomi verbos šakele, o po tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai - joručiai - ir užrakinta spyna. Per Jurgines griežčiausiai drausta judinti žemę - arti, akėti, sėti, kasti. Net kuolo į žemę įkalti nevalia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Balandžio 22d. - Pirmosios vagos diena

2004-04-03 | Arti pradėdavo, pastebėję vakaro žaroje nusileidžiant Sietyną. Artojas į lauką išeidavo šeimininkės lydimas, įsidėjęs žiaubrę duonos, žiupsnelį druskos. Prieš kinkydamas, arklį triskart apvesdavo aplink plūgą. Pabučiavęs žemę, vagoti pradėdavo prieš vėją, iš rytų į vakarus arba šiaurę. Pirmąją vagą užversdavo atgal - kad karvės pieningos būtų. Tarsi atsiprašo šiuo veiksmu už žemės maitintojos nugaros išdraskymą, - augink ir vešliąsias pievas. Grįžusį iš lauko artoją merginos perliedavo vandeniu: ir arkliai bus riebūs, ir sausra javų neišdžiovins. Visa tai - prosenoviškų apeigų aidai, mitinio pasaulio suvokimo reliktai. Sėdami javus, žiūrėdavo Mėnulio fazių. Paprastai stengdavosi sėti javus ir sodinti daržoves priešpilnyje - kai didėja Mėnulis, taip augsią ir pasėliai. Priešingai, jei Mėnulis mažėja, tai ir pasėliai mažėsią. Ypač vengdavo jaunatyje sėti žirnius ir pupas, tikėdami, kad jie visą laiką žydės ir neduos ankščių. Žirnius sėti ir bulves sodinti patardavo tada, kai danguje daug baltų debesėlių - būsiąs geras derlius.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kovo 25 d. – Gandrinė, Bičių diena

2004-03-25 | Tai tokia svarbi pavasario šventė, kad "net paukščiai tądien lizdų nesuka". Gandras po sparnu parneša kielę, kuri pabaigia išspardyti paskutinius ledus. Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, - reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) - ir išsineša. Pirmieji pavakariai ypatingi: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, Kratinių bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis maltų miltų. Bandeles dar vadindavo Kaurokais, šeškučiais, prėskieniais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, - kad tik javai būtų daigūs. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, - darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliauštų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas. Žiemos pramogos

2004-02-22 | Jaunimo papročiai – menkai tyrinėtas tautos kultūros baras. Todėl šiame straipsnyje pabandysime atskleisti Lietuvos istorinės Žiemgalos kaimuose ir mažuose miesteliuose gyvenusios jaunuomenės žiemos papročius ir jų regioninius savitumus. Pasak filosofo Antano Maceinos, tautinės tradicijos yra vidinis ryšys su seneliais, su tėviške, su šventenybėmis, kūrybiniu vyksmu, kuris eina į ateitį. Būsimo gyvenimo negalima kurti kitaip, kaip tik atsirėmus į praeitį ir į šitą kūrybinį tautos vyksmą. Ateities turiningumas ir vertingumas priklauso nuo to, kiek ji perima praeities laimėjimų ir kaip ji juos plėtoja. Tačiau tradicijų deformacijų penkiasdešimtmetis privertė užmiršti daugelį senųjų papročių. Todėl straipsnyje daugiausiai dėmesio skirsime tarpukario etninės kultūros paveldui, tikėdamiesi bent dalį senųjų papročių atgaivinti šiomis dienomis. Kita vertus, per jaunimo papročius bandysime panagrinėti, ar tiriamosios teritorijos kultūra buvo vientisa.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!