LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 26 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Nealkoholiniai gėrimai
Pueras (Pu-Er-Ča)

2007-06-29 | Pueras (Pu-Er) - tai, pirmiausia, ne arbata, ir net ne jos rinkimo vieta... Jau Tanų dinastijos laikais (VII-IX a.), arbatai tapus tradicine Kinijos eksporto preke, pietinėje Junanio („Šalis piečiau debesų") provincijoje surinkti arbatlapiai apdirbimui būdavo pristatomi į jos centre esančios Pu-er-fu vietovę, ir pradedant XIV amžiumi, čia išskirtiniu, stambiu arbatos gamybos ir prekybos tašku buvusiame Pu-Er miestelyje jau 500 metų sėkmingai prekiaujama legenda tapusia ir taip pat vadinama arbata - „puer-ča" - „arbata iš Pu-Er‘o". Čia ji patenka iš piečiau esančių Symao ir Sišuanbanio rajonų, kuriuose stūkso „Šešeri Didingi Arbatos Kalnai" (Mansaj, Iu, Mančžuan, Iban, Geden ir Jule) - tai vietos, kur, pasak rašytinių šaltinių liudijimų, arbata renkama jau virš tūkstančio metų. Pats žodis „pu-er" sudarytas iš dviejų hieroglifų, nuo Xan dinastijos laikų žyminčių gyvenvietę, esančią per 373 km į pietus nuo Kunmino miesto. Pu-Er vietovėje gyvenusios cha-ni tautelės kalboje tai reiškė maždaug tai: „gyvenvietė, ties užutekiu apsupta gynybine siena", tačiau pavadinimas aiškinamas ir taip: „Pu" - trumpinys iš Pusian bodhisatvos (vienos iš dievybių) vardo, ir „er" - ausis, ausys, tad tai turėtų reikšti „Pusian bodhisatvos (dievybės) ausis", kas gana įdomiai perteikia kai kurių stambialapių Puero rūšių lapų išvaizdą. Pirmosios pažinties su Pueru metu prie popierinių paketėlių pripratęs vartotojas paprastai pajunta neįprastą arbatos kvapą, kuris siejasi su pelėsiais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gira

2006-07-22 | Gira – vienas iš Lietuvos (baltų) nacionalinių gėrimų, taip pat laikoma rusų nacionaliniu gėrimu. Ji atsiradusi neatmenamais laikais Rytų Europoje ir čia ypač išplito nuo XVI amžiaus. Tai labai silpnas alkoholinis gėrimas, kuriame yra tik apie 0,7%–2,2% alkoholio. Giros gamybos pagrindas – rūgšties ir alkoholio fermentacija. Jos sudedamieji elementai yra kviečiai, rugiai, miežių miltai arba ruginės duonos, cukraus ir įvairių vaisių užpilas. Be įprastos giros, raugiamos ir obuolių, aviečių, pieno, miško uogų, gėlių lapelių ir daugelis kitų girų. Liaudies medicinoje gira naudojama kaip gydomoji priemonė nuo peršalimo, karščiavimo, vandenligės, įvairių virškinamojo trakto sutrikimų. Joje gausu vitamino B. Lietuviai gamindavo ir vartodavo daug giros rūšių. Yra surinkta per 100 originalių įvairiausių girų receptų, kurie siekia net XVI amžių. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulų ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonų, pyragų ir net meduolių. Tarp jų yra raugintų, keptinių ir šustinių girų. Buvo teigiama, kad giros privalo būti gana rūgštokos. Saldintos giros Lietuvoje buvo pradėtos gaminti sovietinės okupacijos metais pagal Maskvoje patvirtintas receptūras.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žalioji arbata

2006-02-24 | Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Pagrindiniai iš jų yra katechinai, reguliuojantys kraujospūdį, mažinantys vėžinių susirgimų tikimybę, normalizuojantys cholesterolio kiekį kraujyje, naikinantys bakterijas ir gripo virusus, šalinantys nemalonų burnos kvapą. Arbatos katechinai yra 20 kartų stipresnis antioksidantas nei vitaminas E, taigi žalioji arbata lėtina senėjimo procesą. Žaliojoje arbatoje esanti rūgimo medžiaga taninas užkerta kelią kariesą sukeliančioms bakterijoms. Emalį bakterijos pažeidžia išskirdamos tirpią substanciją, o taninas sunaikina bakterijas ir neleidžia vykti šiam procesui. Kasdien geriant žaliąją arbatą, suvartojama 200-400 mg tanino, ir šio kiekio pakanka kariesui sustabdyti. Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje - ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat sandariai uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos - vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos ruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Juodoji arbata

2006-02-24 | Juodoji arbata yra fermentuojama. Jos gamyboje yra du svarbūs procesai. Pradžioje lapai yra išdėstomi ant pinučių ir laikomi šiltai. Po to jie veikiami labai karšto oro. Nuo karščio lapai pajuoduoja. Atvėsę arbatos lapeliai ruošiami pardavimui kaip atskiri džiovinti lapai arba daromi mišiniai.Iš juodosios arbatos ruošiamas stiprokas ir skanus gėrimas, prie kurio mes, europiečiai, jau esame įpratę. Juodoji arbata turi daugiau kofeino nei kinų ar žalioji arbata, tačiau joje yra daug mažiau kofeino negu kavoje. Pagrindinės arbatos yra skirstomos į porūšius, ypač juodoji arbata. Kiekvienam porūšiui yra reikalavimai bei standartai. Dažniausiai ant pakelio rašoma, kokia yra arbata: pirmasis lapelis ir pumpurėlis, žemesnis lapelis, smulkinta arbata, arbata, apdorota CTC būdu (šiuo būdu paruoštų arbatų nuoviras - labai stiprus ir greitai nusidažantis). Ceilono arbata. Gaminama Šri Lankoje ir auginama aukštai virš jūros lygio esančiose vietovėse. Iš šios arbatos gaminamas stiprus, auksinis gėrimas. Dažnai naudojama mišiniams, bet ją taip pat galima plikyti ir vieną, atskirai, ir gerti bet kuriuo paros metu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Baltoji arbata

2006-02-24 | Baltosios arbatos pagaminama labai mažai (daugiausia jos gaminama Fudžiano provincijoje, Kinijoje). Nuskinami dar neišsiskleidę arbatos pumpurėliai. Jie vytinami natūraliai garuojant drėgmei, po to džiovinami. Susisukę pumpurėliai yra sidabrinio atspalvio (todėl kartais vadinami sidabriniais tipais - lapo viršūnėlėmis). Baltoji arbata yra labai šviesi ir švelni. Junšano vietovė ilgą laiką garsėjo arbatos sodais, ypač Tangų dinastijos valdymo metais. Arbata iš šių vietovių būdavo renkama kaip duoklė imperatoriams penkių dinastijų valdymo laikotarpiu (apie 1 000 metų). Norint gauti vieną kilogramą arbatžolių, reikia nuskinti 20 000 pumpurėlių. Indžen (sidabrinės adatėlės) turi labai tvirtus pumpurėlius, tiesius auksinius lapus. Nuskinti pumpurėliai yra padengti tankiu baltų plaukelių sluoksniu. Juose didžiausia eterinių aliejų koncentracija. Pumpurėliai - tai katechinų, flavonoidų, vitaminų “taupyklė”. Nuskinti pumpurėliai yra kaitinami iki 32 laipsnių temperatūros, kol netenka 70 procentų drėgmės, tada suvyniojami į popierių ir dvi dienas laikomi medinėse dėžėse. Po dviejų dienų pumpurėliai vėl kaitinami esant neaukštai temperatūrai ir laikomi dar vieną dieną. Paskutinį kartą pakaitinti ir susukti pumpurėliai sudedami į metalines dėžes, kuriose gali išbūti labai ilgai neprarasdami savo ypatingų skonio ir kvapo savybių. Antpilas yra gelsvos spalvos, puikaus ir labai subtilaus skonio ir aromato. Tai reta arbatos rūšis, todėl yra labai brangi. Ją ypač vertina arbatos gurmanai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Raudonoji arbata

2006-02-24 | Raudonoji arbata, afrikiečių vadinama Roibos, - tai lapeliai ankštinės kultūros, augančios Pietų Afrikos Cedaro kalnuose. Ši raudonos spalvos arbata yra sodraus, salsvoko kvapo. Smulkių, panašių į adatėles lapelių arbata yra malonaus skonio, labai kvapni ir gerai malšina troškulį. Raudonoji arbata - natūralios spalvos. Joje nėra jokių priedų ar konservantų. Arbatoje nėra ir kofeino, nedaug tanino, tačiau gausu mineralinių medžiagų.. Gydomosios šios arbatos savybės dar nėra galutinai ištirtos. Tačiau žinoma, kad raudonoji arbata slopina alerginius dieglius, tad ypač rekomenduotina vaikams, žmonėms, sergantiems alerginėmis ligomis. Joje gausu kaldo, fluoro ir mangano. Tačiau labiausiai ši arbata vertinama dėl to, kad joje ypač gausu geležies. Be to, raudonojoje arbatoje esančios geležies neužblokuoja taninai. Kitaip tariant flavonoidai prisijungia ląsteles žeidžiančius laisvuosius radikalus.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Kavos istorija

2006-02-24 | Apie kavos plitimą iš rytų Afrikos per Europą iki pat Brazilijos sklando daug legendų, padavimų ir pasakojimų. Iš jų žinomiausias apie Kaldi, Abisinijos ožkų piemenį, kuris vieną dieną pastebėjo, kad jo ganomos ožkos žaidžia tarsi vaikai. Jis pamatė kaip jos nuo kažkokio pakalnės krūmo rupšnoja raudonas uogas. Kaldi irgi paragavo uogų ir greitai nenustygo vietoje kaip ir jo ožkos. Netoliese buvusio vienuolyno abatas, pamatęs šį neįprastą sujudimą, kelias uogas davė paragauti ir vienuoliams. Jie nesudėję bluosto meldėsi visą naktį. Kita istorija, pasakoja, kad kavos stimuliuojančias savybes atrado klajoklių gentys Etiopijoje. Ši legenda, ko gero, yra arčiausiai tiesos, kadangi kavos tėvynė laikoma būtent Etiopija. Iš pradžių buvo valgomos tik pačios uogos arba susmulkintos ir sumaišytos su gyvūnų riebalais, suvyniotos į rutuliukus ir naudojamos maisto gamybai. Vėliau uogos buvo naudojamos užpiltinėms gaminti. Kai prekiautojai kavą atvežė į Arabiją, pranašas Muhamedas gėrė vyną, pagamintą iš minkštosios kavos masės. 12 a. kava „persikėlė“ į kitą Raudonosios jūros krantą, nuo tada ir prasidėjo jos pergalingas žygis per visą pasaulį. Jemene pirmoji kava buvo kultivuojama terasiniuose soduose ir per Meką bei Mediną, kur kasmet plūsdavo islamo piligrimai. Stiprinantis rūgštaus skonio gėrimas plito po pasaulį. Kavos gėrimo populiarumas taip pat siejamas su moterų diskriminavimu.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Matė

2006-02-22 | Matė - tai bugienio lapų arbata. Jai vartojama 15-os rūšių bugienio lapai. Nupjautos šakelės pakaitinamos virš ugnies iki lapai suvysta ir išsiskiria kvapiosios medžiagos. Matė - neįprastas, egzotiško aitraus skonio, tačiau labai sveikas gėrimas. Šios arbatos tėvynė - Pietų Amerikos pusiau tropinės žemumos. Matė auginama Argentinoje, Brazilijoje, Paragvajuje, jos yra per 200 rūšių. Pamažu matę atranda ir europiečiai, o populiarumą ji pelnė dėl to, kad greitina medžiagų apykaitą, joje beveik nėra kofeino ir kalorijų, todėl padeda norintiems suliesėti.Paprastai mate plikoma nedideliame išskobtame ir išdžiovintame moliūgėlyje, geriama per vamzdelį (anksčiau nendrę). 0,3-1,5 proc. visų matės medžiagų sudaro kofeinas, apie pusę jo jungiasi su rauginėmis medžiagomis, tad kofeinas veikia organizmą gana ilgai. Šią švelnaus poveikio arbatą patartina gerti greitai pavargstantiems, nesugebantiems sutelkti dėmesį žmonėms. Be to, mate slopina skrandžio jautrumą, apetitą. Matė labai ramina nervus ir suteikia reikalingą vitaminų kiekį. Joje gausu vitamino C, B1 ir B2, įvairių baltymų ir mineralų, fosforo, geležies bei kalcio.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lapačio arbata

2006-02-20 | Inkai ir jų palikuonys medicinos srityje kadaise pasiekė stulbinančių rezultatų. Gydymui jie naudodavo įvairiausias žoleles, kurių dauguma mums nežinomos. Vienas tokių augalų - Lapačio žievė, pasižyminti plačiu veikimo spektru. Lapačio medžio amžius paprastai siekia 700 metų. Literatūroje šis medis dar vadinamas gyvenimo medžiu.Dar ji vadinama Pau d'Arco, Paoheebo, Taheebo, Ipė, Roxo, Bow Stick, Ipes, inkų arbata- mat atrado ją inkai. Ji nepaprastai gausi mineralų: kilograme lapačio žievės yra 45 g kalcio, 250 mg geležies ir 180 mg kalio Arbata gaminama iš raudonos šio medžio žievės. Amerikos mokslininkai patvirtino, kad lapačio arbata teigiamai veikia sergant anemija, alergija, bronchitu, diabetu ir navikinėmis ligomis. Manoma, kad ši arbata puiki priemonė nuo nemigos, taip pat sergant leukemija bei kitomis vėžinėmis ligomis. Remiantis įvairiais lapačio medžio tyrimais, šiandien galima teigti, jog arbata iš jo žievės stimuliuoja gyvybingumą, stiprina imunitetą ligoms, sukuria puikią savijautą. Žinoma keletas lapačio arbatos paruošimo būdų. Paprasčiausias - užplikyti kaip juodą arbatą, penkias minutes palikti, kad pritrauktų, gerti šiltą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mes gimėme ir užaugome tarp arbatos

2006-02-06 | Pirkėjai net nežino, kad pasaulinio garso arbatos firmos iš tikrųjų neturi nieko bendro su arbatos gamyba, jos tik atlieka tarpininko tarp arbatos augintojų ir vartotojų vaidmenį. Firmos- tarpininkės, superkančios žaliavą (ne tik arbatos), perdirbančios ir po to parduodančios garsiais prekybiniais vardais pavadintus gaminius, egzistuoja daugelyje išsivysčiusių šalių. Tai tarsi savotiškas kolonialinės eksploatacijos epochos palikimas. Taip yra ir su arbatos prekyba. Didelės firmos superka besivystančiose šalyse arbatos lapelius, sumaišo juos į prekybines rūšis, pažymi žinomu prekybiniu pavadinimu ir patiekia pardavimui. Vartotojui tokios tarpininkavimo paslaugos brangiai kainuoja: produkcijos kaina kyla, kokybė prastėja, kadangi ilgėja gamybos ciklas, ir palaipsniui dingsta aromatas bei šviežumas. Žmonės, kurie augina ir renka arbatą, priversti tenkintis tik kukliu užmokesčiu už savo nelengvą darbą, jie raginami išvedinėti dar pigesnes arbatos rūšis. Pirkėjas, kaip taisyklė, siekia įsigyti gerai žinomų pavadinimų arbatą. Šiuo metu beveik visos žinomos arbatos rūšys yra gaminamos stambių tarptautinių firmų- tarpininkių, kurios didelę savo biudžetų dalį išleidžia reklamai, idant palaikytų savo prekių paklausą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!