LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 24 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Proza
Laiškas tau

2003-06-27 | Ar kada nors gyvenime esi parašęs nors vieną laišką? Manau, kad taip… Beveik kiekvienas žmogus nors kartą yra parašęs laišką… Man patinka rašyti. Kodėl? Ogi todėl, kad rašydamas laišką tu nematai žmogaus, tu nematai jo akių. Neprivalai žiūrėti į jį, nors ir labai šlykščius dalykus nori pasakyti… Taip lengviau. Laiškai tavęs nesuvaržo, laiškai padaro tave laisvesnį… Neprivalau žvelgti į tavo pašiepiančią veido išraišką… O jei kas ne taip, paprasčiausiai gali viską nubraukti ir vėl pradėti iš naujo… Taigi ir aš tau rašau laišką. Nieko nebraukydamas. Viską rašydamas be klaidų. Viską išsakydamas. Viską, kas guli man ant širdies. Galbūt šiek tiek bijodamas, kad tu manęs nesuprasi, kad tu pasijuoksi iš manęs.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ir dar kartą apie meilę

2003-06-27 | Galbūt sunkiausia apibūdinti meilę. Kas tai? Tikriausia niekas niekada į šį klausimą neatsakys. O aš pabandysiu. Mano mintys niekada nestovi vietoje.... kelyje.... trumpas kelias.... trumpas pasakojimas...... Vaikinas. Galbūt gražus. Supratingas ir užjaučiantis. Mylintis. Romantiškas. Na, žodžiu, man iki jo toli... Mergina. Labai graži. Supratinga. Galbūt ir linksma. Na, vienu žodžiu, beveik idealas. Ir atsitik tu man taip, jog jie susitiko. Netikėtai gatvėje pamatė vienas kitą, bet, deja, viskas tuo ir baigėsi... trumpam... gaila... nė kiek... ir vėl tas pats... juk gyvenimas sukasi ratu... jie vėl susitiko. Gal tai likimas... melas... šį kartą susitikimas truko ilgiau... pakalbėjo, pajuokavo... na, žodžiu, galbūt patiko vienas kitam. Žinau – vaikinui ji tikrai patiko. O dėl merginos... negarantuoju... kas supras tas merginas?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Meilė ir Mirtis

2003-06-27 | Pasaulis niekingas. Jis traiško mus kaip graikiškus riešutus, bet mes laikomės. Laikomės netgi tada, kai atrodo, jog nebėra už ko laikytis. Laikytis mes privalome… Meilė ir Mirtis… Kas tai? Daugeliui žmonių – tai gyvenimo tikslas. Be šito dueto mes neįsivaizduojam savo (kad ir kokio purvino bei šlykštaus) gyvenimo. Pažįstu daug žmonių, kurie į meilę žiūri su panieka. Jie tiesiog nekenčia jos. Bet juk meilė – tai prasmė. Be meilės nė vienas sutvėrimas negali išgyventi. Mes visi esame iš meilės – tad ir turime sekti tomis pačiomis karštomis meilės pėdomis. Jei visi niekintų meilę – išnyktų pasaulis. Žmogus – mylinti ir sugebanti mylėti būtybė. Be meilės – mirtis. Meilėje visos svajonės, meilėje – gamta, meilėje – gyvenimas, meilėje – ir mirtis. Tad gyvenk mylėdamas, gyvenk, kad mirtum…… Kvailas žmogus kartą man išsakė tokias mintis. Netikėjau juo… Kas gi galėtų patikėti? Nebent toks pat kvailys kaip ir jis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Nesislėpk!

2003-06-27 | Kiekvienas žmogus dėl meilės gali padaryti viską. Paulius Kručas padarytų bet ką. Jo meilė tyra kaip krištolas, jis pats tyras kaip krištolas. Argi įmanoma tokiu būti? Žinoma, kad įmanoma. Paulius toks. Vaikinas neišsiskiriantis iš kitų, paprastas, bet kartu ir labai paslaptingas. Jis neturi gražaus veido, bent jau pats taip įsivaizduoja. Tai vienas iš jo kompleksų. Jo galvoje vienintelis įsitikinimas: " …aš negražus, aš niekam nepatinku ir tikriausiai niekada nepatiksiu…". Ši mintis gniuždo jį. Gniuždo dvasiškai. Bet Paulius Kručas negali niekuo sau padėti… jis jau toks… O tuo tarpu savanaudis kompleksas baigia suvalgyti jį gyvą…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ašaros

2003-06-27 | Esu žmogus aš, žmogus, kurio visą sielą užvaldęs demonas. Tas demonas vardu – kuklumas. Jis užvaldė visą mano kūną, visą mano sielą, visas mano mintis. Užjaučiu save. Aš toks kuklus. Aš toks... aš per kuklus, kad galėčiau verkti... aš per kuklus... aš per kuklus, kad užkalbinčiau nepažįstamą žmogų... aš per kuklus...... Per kuklus verkti, per kuklus džiaugtis, per kuklus liūdėti. Kodėl aš toks?... Aš visą gyvenimą gyvenau uždaroje erdvėje. Mano siela tuščia ir apkerpėjusi. Aš tiesiog nekenčiu savęs. O, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, kad galėčiau išlieti visus savo jausmus, kad galėčiau visą savo jautrią sielą parodyti pasauliui, bet aš per kuklus. Mano kompleksas suvalgė mane, išgėrė visas mano ašaras. Kodėl, po galais, aš toks? Į šitą klausimą niekas, niekada neįstengė atsakyti, neatsakysiu ir aš. Tiesiog gyvensiu savo gyvenimą su demonu širdyje ir nesistengsiu suprasti, suprasti, kodėl taip yra. Man visiškai tas pats. Nebeįdomu... be to dar ir banalu...

Lankomumo reitingasKomentarų: 3

plačiau >>

Skausmas

2003-06-27 | Ir vėl tapau pačiu blogiausiu. Ir vėl ant mano galvos bėda. Galbūt būtų pats laikas susimąstyti? O gal ir ne. Aš – kvailys. Pagaliau supratau. Štai tas įvykis, kuris pakeitė mano jaunatvišką gyvenimą. Bent jau kažkuriam laikui. Jei ne aplinkiniai, aš būčiau ramus. Bet... tik jie neleis man ramiai gyventi. Tik dėl jų aš dabar kentėsiu. Bet kentėti aš mėgstu. O gal ir ne. Štai dabar atsiskleidė dar viena mano pusė. Kvailys ir mažvaikis. Nenoriu tokiu būti, bet taip jau yra. Pasirodo, viskas turi pabaigą. Kažkuriam laiko tarpui baigėsi ir mano gyvenimas. Galėtų tas laiko tarpas greičiau prabėgti. Bet aplinkiniai to neleis. Jie laikys ir temps laiką tol, kol aš pasidarysiu dar žiauresnis ir piktesnis. O jie taip ir nesupras, kas man atsitiko. Ir tikriausia niekada. Išnyksiu. Aš tikrai kada nors išnyksiu. Pažadu. Kažkas sužeidė mano sielą. Kodėl negalėjo sužaloti tik kūno? Štai tas ekstremalus įvykis, kurio laukiau. Jis ne toks, kokio tikėjausi, bet... šlykštu... baimė... To aš tikrai nesitikėjau. Bet tai man padėjo pamatyti kai kurių žmonių vidų, padėjo suprasti save. Liūdesys, skausmas, kančia, baimė, meilė, laimė.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Įtaka

2003-06-27 | Kaip ir kiekvienas mažas berniukas, taip ir Tomukas norėjo mažo, meilaus šuniuko. Kas gi nenorėtų? Šuo – geriausias žmogaus draugas. Draugų juk niekada nebus per daug. O toks ištikimas draugas, kaip šuo, niekad niekada nesukliudys. Didelis, didelis noras turėti šuniuką spaudė Tomuko širdį. Visi turi, kodėl aš negaliu turėti? Tėti, nupirk man šuniuką… mama, tu nupirk man šuniuką. Nupirkit pagaliau man šuniuką… Noriu, noriu, noriu šuniuko… Tokie įkyrūs verkšlenimai tikriausia kiekvieną išvestų iš proto. Tomuko tėvai – ne išimtis. Jie myli savo sūnų. Jie negali ištverti tokių verkšlenimų, jų širdys negali atsilaikyti tokiems meiliems prašymams.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mirties slėnis

2003-06-27 | Jis juda vis tolyn ir tolyn. Žingsniai lėti, tačiau jis labai greitai pranyksta už horizonto. O ten atranda tai, ko tikrai nesitikėjo… Arka… Eina artyn jos ir tikisi, kad perėjęs ją, pereis į geresnį pasaulį, sutiks geresnių žmonių… Sustoti jis negali… o jei būtų sustojęs. Būtų likęs savo svajonėse, būtų džiaugęsis jomis. Bet vien tik į priekį…… tai ne arka…… Tai paprasčiausios klojimo durys. Jo svajonės supliuško kaip muilo burbulas. Bet gal taip ir geriau. Dabar jo galvoje nauja mintis, naujas geismas. Jis nori išsiaiškinti, iš kur čia klojimas ir kur dingo visa gyvybė. Apsidairo… Už jo, tolumoje, mažas miškelis, koks būna aplink vienkiemius. Negali pasakyti: "ne". Eina jo link. Taip… taip, tai sodyba. Mirus sodyba. Vien tik slegiantis mirties kvapas aplink. Baugus jausmas. Bet jis nebijo, juk gamta – vienintelis jo sargas. Jis saugus, bet mirtis vis vien sklaido aplink.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Be pavadinimo

2003-06-27 | Ir pagaliau aš namie. Tuštuma. Slegianti tuštuma. Įvirstu į savo kambarį. Baltos sienos ir visiškai tuščias kambarys. Purvinos drėgnos grindys. Vienintelis didelis užrašas ant sienos: "To luobo dažniausiai nekenti, bet nesugebi atsikratyti. Rodos, norėtum būti ir nuoširdus, ir atviras, ir ištikimas sau, o žiūrėk, pakeli ranką arba praveri burną ir pamatai, jog kartoji kažkieno judesį ir žodį. Nenori taip daryti, o vis dėlto darai ir sakai. Tai bene slogiausias mūsų dienų žmogaus jausmas, kuriam iki ašarų sunku išlikti nuoširdžiam, niekada nevaidinti. Ilgainiui vaidinimas pasidaro kasdieniškas reiškinys. Tikrasis "aš" tada susitraukia sielos kampelyje, visoje esybėje išsikeroja standartizuotas baobabas. Ir net nebežinai, kada esi nuoširdus, o kada tik apsimeti. Luobas įauga į kūną"

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Lietus

2003-06-27 | Pavasarinio lietaus lašai pažadino ją iš gilaus miego. Nuostabi garsų simfonija. Kaip galima pramiegoti tokį reginį, tokį svarbų įvykį?… Pabudome ir kelkimės… Nevalia pramiegoti gaivinančių ir palaimingų lietaus glamonių… Ji atsikelia iš lovos. Sunku keltis šį ankstyvą rytą, bet juk taip reikia, jai šiandien reikia pajusti palaimą. O lietus juk toks palaimingas… gera… Tingėdama apsirengti ji visgi apsirengia. Sunkūs, lėti judesiai, paima rūbus, deda juos ant kūno. Sieloje chaosas. Didžiulis noras išbėgti į gatvę nuogai ir bėgioti tol, kol pavargsi ir nukrisi ant drėgnos žolės… Bet ne… protas neleidžia to daryti… argi padoru bėgioti po gatves nuogai?… Na, jau tikrai ne……… pagaliau viskas gerai………

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!