LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 26 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Z.Jurgelevičiaus rubrika
Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis: Istorinių faktų patvirtinimas)

2008-12-21 | Straipsnyje „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje" mano pateikti faktai apie posovietinės Lietuvos valdžios melą ir savivalę kai kuriems skaitytojams (ypač užsieniečiams) gali pasirodyti neįtikėtinais - nes mano pateikiama informacija prieštarauja pasaulyje deklaruojamam Lietuvos valstybės įvaizdžiui. Mano pateikiami faktai apie melą ir prievartą posovietinėje Lietuvoje atvirai prieštarauja pačios Lietuvos valdžios platinamai informacijai, JAV Valstybės Departamento: Demokratijos žmogaus teisių ir darbo biuro ruošiamų ataskaitų apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje išvadoms, Europos komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvadoms, bei Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House" skelbiamiems duomenims apie tai - kad LR turi piliečių išrinktą valdžią, žmogaus teises ginančią Konstituciją ir yra priskiriama prie žmogaus teises ir laisvės užtikrinančių laisvųjų šalių. Šioje vietoje būtina pastebėti, kad stalininės SSSR konstitucijos tekstas buvo pats humaniškiausias pasaulyje - tačiau tai visiškai nereiškė - kad praktiškai naudodamiesi tos konstitucijos deklaruojamomis teisėmis stalininių gulagų kaliniai galėjo apsiginti savo teises...

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Apie "nuomonių pliuralizmo" vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę

2008-12-21 | Posovietinės Lietuvos politikai kaip neabejotiną vakarietišką vertybę mums primeta taip vadinamą "nuomonių pliuralizmą". Jie aiškina, kad šiuo dviejų žodžių junginys reiškia bendrą visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Anot politikų kiekvienas žmogus turi teisę turėti bet kokią savo nuomonę. Tai reiškia, kad melagio, vagies ar net žmogžudžio nuomonė yra lygiavertė su normalaus protaujančio žmogaus (homo sapiens) nuomone. Ta nuomonė - kuriai demokratiniuose rinkimuose pritaria rinkėjų dauguma - nulemia tolimesnį demokratinės visuomenės gyvenimą. Taip yra teoriškai. Praktiškai šioje vietoje nuomonių lygiavertiškumas baigiasi. Labai įdomu: kasdieniniame gyvenime tie rinkėjai vadovaujasi „nuomonių pliuralizmu" įvardijama nuomonių įvairove - o rinkimuose tos įvairovės atsisako ir savo ateitį renkasi iš jų asmenines nuomones neatitinkančių politikų pasiūlymų. Tai vadinama pačia geriausia - iš per visą žmonijos istoriją sugalvotų - demokratine valstybės valdymo forma. Išsiaiškinkime - kodėl taip yra? „Nuomonių pliuralizmu" įvardijamas dviejų žodžių junginys pozityvios prasmės atžvilgiu nieko konkretaus nereiškia. Tačiau tai visiškai nereiškia - kad ši sąvoka savyje neturi ir negatyvios prasmės. Negatyvi jos prasmė pasireiškia tuo - kad su „nuomonių pliuralizmo" pagalba iš žmonių sąmonių yra ištrinama pasaulio sandaros dėsnius atitinkanti vertybių vertinimo sistema. Todėl politikų vykdomas „nuomonių pliuralizmo" praktinis taikymas mūsų gyvenimuose visuomenei nieko pozityvaus neatneša.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose

2008-12-21 | Mąstymo procesą žmonės supranta kaip tiesioginį informacijos valdymą, keitimą ar kūrimą. Tačiau reali mastymo proceso tikrovė yra kitokia - mastydami žmonės jokių tiesioginių veiksmų su informacija nevykdo. Tikrovėje, kuomet žmogus mąsto - tas žmogus keičia savo smegenyse vykstančius procesus: neuronų elektrinių iškrovų dažnį, grupavimą ir formą - bei (keičia) savitarpio ryšius tarp vienos grupės neuronų ir ryšius tarp neuronų grupių - esančių įvairiose smegenų dalyse. Tokie dinaminiai neuronų grupių būsenos kitimai yra tik tų pokyčių priežastimi esančio išorinio objekto (informacijos apie tą objektą) kodas - o ne pati informacija apie objektą. Pavyzdžiui, žmogaus išgirsti žodžiai sukuria du pagrindinius nervinių ląstelių pokyčius. Pirmiausiai garsinės žodžių charakteristikos žmogaus smegenyse yra perdavinėjamos kaip pirminio akustinio kodo parametrus (bet ne prasmę) atitinkantys elektriniai impulsai. Veikiant tiems impulsams sukuriamas (smegenų) nervinių ląstelių aktyvumas - kodas - yra nukreipiamas į ilgalaikę atmintį - kurią (kiekvienas) žmogus yra sukaupęs kaip savo ilgalaikio patyrimo rezultatą. Naujas, ilgalaikei atminčiai perduotas kodas su ją sąveikauja dvejopai. Jis gali aktyvuoti ilgalaikę atmintį ir sukurti naują antrinį elektrinį prasminį kodą, kuris yra „tarsi smegenyse atgijęs žodis" ir gali tapti kitų, žymiai sudėtingesnių žmogaus psichikos procesų priežastimi.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Įsivaizduokime situaciją po "nuomonių pliuralizmo" atsisakymo

2008-12-21 | Šioje temoje mes trumpai bet argumentuotai išsiaiškinome „nuomonių pliuralizmu" vadinamo „sąmonės rūko" žalingumą. Išsiaiškinome, kad jis (be jokios protingos priežasties) sugriauna žmonių potencialias galimybes teisingai suvokti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mano požiūriu „nuomonių pliuralizmas" yra tiesiog ideali žmonių tarpusavio supriešinimo ir suskaidymo priemonė (prisiminkime principą: skaidyk ir valdyk). Įsivaizduokime, kad mes tapome ryžtingi ir to „nuomonių pliuralizmo" bei jam giminingų absurdų ryžtingai atsisakėme. Jeigu Jūs pasakysite, kad Jums įdomu sužimoti kokį pasaulio vaizdą mes po to turėsime - aš Jums nuoširdžiai pritarsiu. Man tai taip pat labai įdomu. Visiškai galimas atvejis, kad po šio „sąmonės rūko" atsisakymo mes susidursime su mažiausiai dviem netikėtomis problemomis. Pirmoji iš jų bus ta, kad paaiškės - jog mes visi iki šiol gyvenome „valdžią turinčiųjų" melu pagrįstos, tų „valdžią turinčiųjų" savivalės sąlygomis. Antroji bus dar liūdnesnė - nes mes suvoksime, jog be pašalinio diktato mes nesuvokiame kaip ir kodėl mums reikia gyventi. Gerbiamus oponentus prašau neskubėti piktintis ir aiškinti, kad: „Jūs puikiai žinote kaip reikia gyventi" - nes jei Jūs tai žinotumėte - tai tuomet pagal tas žinias (o ne pagal „valdžią turinčiųjų" diktatą) gyventumėte jau dabar... Nepamirškime, kad senųjų bendražmogiškųjų vertybių mes esame lyg ir atsisakę, jas perkeldami į lyg ir neegzistuojančias „idealizmo" ir „mistikos" sritis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žurnalistas Albertas Oniūnas nusižudyti nesiruošė

2008-11-22 | Šiandien vakare kilo mintis pasidomėti kuriame spaudos leidinyje dabar dirba žurnalistas Albertas Oniūnas. Aš su juo susipažinau 2002 m., ir jis susidomėjo mano turėta informacija apie Lietuvos įstatymų leidėjų įvykdytą „teisinės" bazės sukūrimą Lietuvos piliečių žemės valdų išgrobstymui bei konkrečiu, 136 ha ploto, šimto trisdešimt šešių milijonų litų vertės žemės valdų išgrobstymu Kauno rajone Ringaudų kaime. Tuomet mes buvome kelis kartus susitikę asmeniškai, aš jam įteikiau dokumentų kopijas, o neaiškumus aiškinomės telefonu ir e-paštu. Tačiau straipsnis numatytu laiku „Akistatoje" išspausdintas nebuvo. Ponas Oniūnas man neskambino ir aš nusprendžiau kad „Akistatos" redakcija tą straipsnį spausdinti atsisakė. Kadangi taip jau buvo buvę kituose laikraščiuose - nusprendžiau žmogui neįkyrėti ir taip pat jam neskambinau. Kad surasti mane dominančią informaciją - šįvakar į „Google" paiešką aš įvedžiau jo pavardę. Radau du laikraščių straipsnius ir praėjus kelioms valandoms po jų perskaitymo vis dar niekaip negaliu atsigauti. Tai straipsniai „Kauno dienoje": Žurnalistas pasirinko savo herojų likimą ir „Vakarų Eksprese: Spėjama, kad nusižudė "Akistatos" žurnalistas. Juose aprašyta baisi šio žurnalisto mirtis - savižudybė nusinuodijant savo paties automobilio išmetamomis dujomis. Atsisveikinimo raštelio žurnalistas nepaliko. Velionis žurnalistas Albertas Oniūnas rašė apie korupciją Lietuvos teisėsaugoje ir rašė gerai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Zenono Jurgelevičiaus susirašinėjimas

2006-08-21 | Posovietinėje Lietuvoje valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai Tautai aiškina, kad sovietinės okupacijos laikotarpyje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų valdytas žemės valdas buvo teisiškai nutrauktos ir todėl posovietinėje Lietuvoje tos piliečių nuosavybės teisės atkuriamos specialiai tam tikslui priimtais įstatymais - kartu vykdant ir žemės reformą. Tokie LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų aiškinimai visiškai neatitinka realią tikrovę. Posovietiniai, nuosavybės teisių atkūrimui reglamentuoti skirti specialieji įstatymai savo teisine esme atvirai prieštarauja civilinės teisės normoms. Jie niekuomet nebuvo suderinti nei su galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinėmis normomis, nei su Lietuvoje galiojančiomis Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinėmis normomis (aukštesnės teisinės galios teisiniais aktais). Šie įstatymai yra pagrįsti neteisinga informacija apie tai, kad 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia Lietuvoje įvykdė visuotinę žemės nacionalizaciją. Tikrovėje 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia pradėjo sovietinę žemės reformą. Iki sovietinės žemės reformos žemės savininkų nuosavybės teise valdytos iki 30 ha ploto žemės valdos - sovietinės žemės reformos vykdymo metu oficialiai buvo paliktos tų žemės valdų savininkų amžinam naudojimui. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės.

Lankomumo reitingasKomentarų: 3

plačiau >>

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (Autoriaus įžanga)

2006-02-05 | Kuomet tenka apie ką nors kalbėti arba rašyti, paprastai išskiriami pagrindiniai aptariamo objekto bruožai. Kalbėdamas apie posovietinę Lietuvą, aš tokiu išskirtiniu bruožu laikau jos teritorijoje gyvenančių žmonių visuotinį melą tiek patiems sau - tiek kitų šalių piliečiams. Žvelgiant iš šalies į šį keistą reiškinį susidaro įspūdis, kad nusimelavome iki tokio lygio, kad jau nebepajėgiame suvokti kas yra tikrovė, o kas yra pačių susikurtas melas. Todėl aš nusprendžiau pabandyti išsiaiškinti: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje tuomet - kuomet mes patys savęs neapgaudinėjame (arba nesileidžiame apgaudinėjami). Nuo 1991 metų aš aktyviai dirbu įvairiose posovietinės Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijose. Aš specializuojuosi iki 1940 m. birželio 15 d. (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) Lietuvos piliečių teisėtai įsigyto (ir nuosavybės teisėmis valdyto) nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynime. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba iškilmingai įsipareigojo laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos nustatytų teisinių normų: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams...“.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (I dalis)

2006-02-05 | Kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo 1990-03-11 - tuo labiau aiškėja, kad posovietinė realybė iš esmės skiriasi nuo gražių to meto deklaracijų. Pagrindiniu to skirtumo indikatoriumi yra tai, kad posovietinės Lietuvos valstybė savo piliečiams neužtikrina žmogaus teisę naudotis jo paties įsigytu (arba paveldimu) nekilnojamuoju turtu. Pagal tai, ar ši teisė užtikrinama ar neužtikrinama - mes sprendžiame: ar teisinė valstybė realiai egzistuoja (atlieka savo tiesiogines funkcijas). Posovietinėje Lietuvoje šios žmogaus teisės yra ne tik kad neužtikrinamos, bet įstatymų leidėjai nuolat sąmoningai kuria ir įgyvendina vis naujus šių teisių paneigimą („žemės reformą“ ir tariamą „nuosavybės teisių atkūrimą“) reglamentuojančius „įstatymus“. Šių „teisės aktų teisinių normų“ įgyvendinimas yra apmokamas valstybės (t.y., mokesčių mokėtojų, tame tarpe ir tų, iš kurių neteisėtai atimamas nekilnojamasis turtas) - lėšomis. Minėti „teisės aktai“ savo teisine prasme atvirai prieštarauja imperatyvioms galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir LR pasirašytų bei ratifikuotų Tarptautinės teisės aktų teisinėms normoms. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba savo priimtame Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ iškilmingai įsipareigojo: „...Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams... garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (II dalis)

2006-02-05 | Pirmojoje posovietinės „žemės reformos“ ir posovietinio „nuosavybės teisių atkūrimo“ teisinės analizės dalyje: „Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas?“ mes išsiaiškinome, kad: posovietinė realybė (tikrovė) nėra tokia - kokią ją teigia esant Lietuvos Respublikos (LR) „valdžią turintieji“. Išsiaiškinome, kad tiek posovietinė „žemės reforma“ tiek posovietinis „nuosavybės teisių atkūrimas“ savo teisine esme yra neteisėtos priemonės, kurios skirtos iš žmonių atimti (jų) žemės valdas ir tą atėmimą įforminti teisiškai (kaip teisėtus veiksmus). Taip pat išsiaiškinome, kad tokie neteisėti „valdžią turinčiųjų“ veiksmai (ir tuos veiksmus reglamentuojantys „teisės“ aktai) atvirai pažeidžia LR galiojančius aukštesnės juridinės galios teisinius aktus - tarp kurių yra ir Lietuvos Respublikos pasirašytos ir ratifikuotos tarptautinės Konvencijos. Nekreipdamas dėmesio į savo paties patvirtintus tarptautinius įsipareigojimus LR Seimas ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje naujai priiminėja LR specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) įstatymus (1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 ir šio įstatymo vėlesni pataisymai bei papildymai).

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (III dalis)

2006-02-05 | Pirmosiose dviejose šio straipsnio dalyse mes jau išsiaiškinome, kad mūsų valstybę valdančių, save „politikais“, „specialistais“, „elitu“, „aukštuomene“ ir panašiais vardais pasivadinusių asmenų grupės pažadai apie „visuotinės gerovės“ sukūrimą yra paneigiami konkrečiais jų pačių darbais. Vienintelis mūsų dar neišsiaiškintas posovietinės „žemės reformos“ ir „nuosavybės teisių atkūrimo“ autorių ir šalininkų teisinis argumentas yra galiojančios LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Siekiant suprasti, ar žemės reformos autoriai ir vykdytojai teisingai taiko LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį žemės reformos teisėtumui pagrįsti  būtina išsamiai išsiaiškinti „valstybės” sąvoką (kas yra valsty¬bė), valstybės poreikius ir nustatyti  kas yra „bendra tautos gerovė”. Išspausdintose šio straipsnio dalyse aš jau atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad Tarptautinės Teisės ir atskirų demokratinių valstybių teisės pagrindai grindžiami 1632–1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtimi. Dabar šią teisės teorijos sritį panagrinėkime išsamiau ir išsiaiškinkime kas yra valstybė: J. Locke išaiškina, kad valstybės nekuriamos tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui – Z.J.).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!