LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 20 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Lietuvių valgiai
  Kulinarija > Lietuvių valgiai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2007-04-05
Šv. Velykų stalas žemaičių bajoro namuose

Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką.

Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais.

Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieksoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėję.

Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, - ypač mėgiami vaikelių.

Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji vaikus ar jaunimą mokindavo valgyti valgius su aitraisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti ir tik po to dėtis burnon krienų, - tada jų aštrumas, deginimas dingdavo. O kas pirma krienus arba su kąsniu juos burnon įsidėdavo, tas pajusdavo visą krienų galią, - ir verkdavo, ir vos kvapą atgaudavo.

Ant šventinio stalo dar būdavo naminio sviesto "avinėlis", ragaišiai, bandos, žemaitiški kiaušiniais, kopūstais arba grybais įdaryti pyragai, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti kiaušiniai – margučiai.

Ant bajorų ir dvarininkų šventinio stalo būdavo karčiųjų ir saldžiųjų trauktinių, antpilų, vynų, gražiame grafine puikuodavosi ratafija. Klebonai būtinai vaišindavosi kagoru ir krupniku, valstiečiai - iš anksto pasigamintu midumi ir alumi. Tiek pasiturinčių, tiek ir neturtingų stalai būdavo apkrauti įvairiausių girų ąsočiais.

Žemaitijoje labiausiai mėgiama būdavo tekšių, laukinių kriaušaičių, obuolių, bruknių, spanguolių, valstiečiai užsigerdavo ruginės juodos duonos, kmynų gira. Dažnas turėdavo pasigaminęs įvairiausių uogų ir vaisių gaivų, sočių, kurias ypatingai mėgdavo vaikai.

Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, - kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų. Prieš pradedant valgyti, šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Kiaušiniai valgomi būdavo su krienais, išmaišytais su kietais virtais kiaušinių tryniais ir grietine.

Pirmąją Velykų dieną Žemaitijoje be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, palei židinį, vėliau krosnį, saugodami ir laikas nuo laiko net iki pirmųjų gaidžių kurstydami ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikeliams būdavo draudžiama išdykauti, - kad netyčia neužgesinus ugnies. Tačiau pasakų, ypač stebuklinių pasakoti sutūpusiems apie ugnelę, būdavo privalu. Beje, tą dieną suvalgytų margučių lukštus būtina būdavo sudeginti ugnyje, kad vištos daugiau ir geriau dėtų.

Antrosios Velykų dienos stalas

Antrąją dieną – dar vadinamą Perkūno diena - be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo šaltienos (košelienos), rūkytų dešrų, žemaitiškai kraujuje su prieskoninėmis žolelėmis brandintų ir rūkytų liežuvių. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.

Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Šventųjų Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su ragaišiais arba bandomis.

Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.

Trečiosios Velykų dienos stalas

Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią kėklių arba žemaičių dievybę šis pavadinimas slepia, - tegu nagrinėja etnologai) nešdavosi į Bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.

Parėję namo visa šeima eidavo dobti šventintos vištos. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirsti vištai galva, po ko ji ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo apie kiemą ir atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį trečiosios Velykų dienos valgį.

Ant stalų be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius iš laukinės ir naminės paukštienos. Užkandžiui būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės, turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, karveliais. Mažiau turtingi tenkindavosi troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai, - darbo daug, bet užtat koks gardumas.

Nuo senų senovės lietuvių didikai ir bajorai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę ir gausesnę valgiais puotą.

Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, bandų ir pyragų, karštuoju patiekalu būtinai būdavo atskirais gabalais supjaustyta miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm duodami būdavo sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, vaikiams – šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalus.

Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona, taip pat po jo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.

Ketvirtosios Velykų dienos stalas

Trečiąją Velykų diena – nešdavosi į bažnyčią pašventinti Velykę -Velykų babą (babelę, bobutę), kuri būdavo ne kepama, o paskutiniąją dieną prieš Šventąsias Velykas suslegiama iš pertrintos varškės su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais ir pakepintais riešutais bei paliekama keturioms dienoms nokti, o prieš dieną dar ir rūsyje arba ant ledų atšaldoma. Velykę geriausiai būdavo daryti iš ožkos arba avies pieno, bet nedraudžiama ir iš karvės pieno.

Suprantama, Velykė būdavo labiausiai laukiama vaikų, jaunimo, tad ją gražiai išpuošdavo. Dvaruose, klebonijose, vienuolynuose šiai dienai ant stalų mėsos patiekalų nedėdavo, palikdavo tik margučius, sviestą, bandas, ragaišius, pyragus ir krienus, bet užtat dėdavo šios dienos pietums paruoštų įvairiausių įdarytų žuvų. Pagrindiniu patiekalu būdavo lašiniais įdaryta lydeka, kai kas ją kepdavo apdėtą arba įvyniotą į lašinius. Neturtingi darydavosi prastesnių, bet ne mažiau gardesnių žuvų valgių.

Galiausiai visiems būdavo dalijami Velykų babos gabalai, kuri būdavo valgoma užsigeriant spanguolių gaiva. Šį senovinį gaivinantį gėrimą galėtų gaminti ir mūsų dienų gaiviųjų gėrimų gamyklos, nes ir pagaminti ją lengva, ir jokių maistinių cheminių priedų jos ilgėlesniam išlaikymui nereikia.

Senovinės žemaičių gaivos receptas

: 150 g spanguolių (arba bruknių, arba juodųjų serbentų) sutrinti, per marlę išspausti sultis. Išspaudas užpilti 1000 g verdančiu vandeniu ir ant silpnos ugnies pavirinti 5-8 min.

Palikti 30 min. nusistovėti, nupilti nuovirą, išspaudas nusunkti per marlę, suberti 120 g cukraus ir gerai išmaišyti, į atvėsusį skystį supilti išspaustas sultis ir laikyti šaldytuve. Patiekiant, gaivą įpilti stiklinėn, įmesti kelis ledo gabaliukus.

Straipsniai.lt

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

               

Komentuoti

Lankomumo reitingas

Diskusijos - aptarti forume

Versija spausdinimui - versija spausdinimui

Atgal

































































Atsitiktinės gairės:    Advokatai (10)    Gimimo diena (3)    Kelionių organizatoriai (6)    Švietimas (1281)    Soliariumai (5)    Katarai (2)    Kalbos kultūra (39)    Wing Tsun (14)    Rokeriai (3)    Viešnia iš ateities (2)    „Laisvės kryžkelės“ (10)    Buto remontas (3)    „Lietuvos” kino teatras (13)    Matematika (2)    Lietuvos istorija (110)    Pramoginiai šokiai (2)    Arūnas Valinskas (4)    KGB (35)    Modemai (8)    Komunikacija (166)    Kompiuterinis piratavimas (43)    Ekonomika (5)    Žiniasklaida (108)    Gender Loops (6)    Homeopatija (5)    Vaistai (15)    Aikido (14)    Metalistai (8)    Netolerancija (6)    Lietuvoje (5)    Užsienyje (2)    Parapsichologija (22)    Dieta (33)    Mokyklos (22)    Žindymas (14)    Klaviatūros (11)    Islamas (31)    Tamplieriai (7)    Apskaita (15)    P2P tinklai (2)    Kultūra (749)    Tėvynės sąjunga (4)    Delfinologija (4)    Sekimas ir privatumas (12)    Geografija (22)    Reklama internete (18)    Drakonai (36)    Vaizdo kortos (3)    Fizika (11)    Meino meškėnas (2)
1. Lietuvos kulinarijos paveldas: Išterlioti Aleliumai ir Kūčios su Kalėdomis
2. Savo tautai
3. Kalėdų tortai
4. Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako paslaugos
5. Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako paskaitos
6. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (antra dalis): Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?
7. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (antra dalis): Kodėl Lietuvoje mėgstama valgiams duoti įmantrius poetiškus valgių pavadinimus?
8. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (antra dalis): Kas per dalykas yra dvarų etiketas?
9. Senovėjė gydydavosi vynu
10. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (antra dalis): Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano
1. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?
2. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?
3. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano
4. Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai (tęsinys)
5. Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai
6. Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente
7. Silkių ir strimėlių sudymas
8. Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako paskaitos
9. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (antra dalis): Kodėl Lietuvoje mėgstama valgiams duoti įmantrius poetiškus valgių pavadinimus?
10. Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (antra dalis): Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!