Restorane vieną klientą aptarnauja trys specialistai: somelje (vynų žinovas), aptarnaujantis virėjas ir padavėjas
Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano
Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje iš vis nėra lietuviškų restoranų. Radau tik kaimiško fasono kolūkinio visuomeninio maitinimo - „obščepito“ bulvinių ir mėsos valgių valgyklas...
Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir kvapų valgiais.
Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio (gastronominio) išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį.
Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik tarybinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką visuomeninį maitinimą - „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams...
Vartant visų Lietuvos restoranų valgiaraščius, matyti, kad keli italų patiekalai, keli kinų, keli tarybiniai rusiško „obščepito“ valgiai jokiu europietiškumu net nekvepia.
Europietiškos virtuvės iš vis nėra, nes ją sugalvojo tarybų Lietuvoje mokslus baigę maisto gamybos technologai, kurie niekada nebuvo Europos šalyse, nežino ir neįsivaizduoja, kad net kiekvienoje Europos šalyje yra skirtingos atskirų regionų virtuvės ir valgiai.
Negi per 22 nepriklausomybės metus nė vienas Lietuvos restoranų savininkas nebuvo iš Lietuvos išvykęs į kitas Europos valstybes, nepasidomėjo šių šalių restoranais, jų įrengimo būdais, principais?
Lietuvos restoranų savininkai nesupranta, kad restoranuose atskirų patiekalų jokiu būdu negalima gaminti visai dienai ir, patiekiant, juos pašildyti mikrobangėje.
Jie nesupranta, kad restoranas nėra krautuvė ir savo „restoranuose“, kaip kokiame pakelės kioskelyje parduoda surogatines sultis iš pakelių, fantaspraituspepsikolasšvepsus, sidro surogatus, sulfiduotą vyną, negyvą alų skardinėse, arbatdulkių lignino pakeliuose “arbatą“, visokius čipsus, saldainius ar šokoladus.
Kavinėse, užeigose galima rasti tik tarybų Lietuvos kaimiškus kolūkinio badmečio bulvinius valgius.
Mažamoksliai kaimiško fasono žurnalistai, kurie niekada nėra buvę restorane ir nežino kuo jis skiriasi nuo studentiškos valgyklos, greitmaisčio valgydinimo užeigas – macdonaldus, kebabinies ir picerijas savo straipsniuose vadina restoranais, matyt tam, kad patys save sureikšmintų, kad galėtų pasipuikauti prieš kitus, jog ir jie „restoranuose“ lankosi. Net pabuvę Vilniuje Vokiečių gatvės aludėje „Žemaičiai“, žurnalistai ją vadina ne ALUDE, ne ALAUS RŪSIU ar ALAUS KARČEMA, o RESTORANU (kuo skiriasi Lietuvos karčiamos, smuklės ir traktieriai, rasite I-je dalyje).
Internetinė erdvė kuo toliau, tuo daugiau tampa prasimanytų, išgalvotų žinių maišalyne – mūsų dienų „žinios“ virsta sukurtais mitais, informacija jau nebėra informacija.
Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tų pramanų, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis daugiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes šiuos mitus greituoju būdu ruošia žemo išsilavinimo buko suvokimo ir supratimo žmonės.
Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška nuomone.
Mūsų dienomis knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs pasisavintojai (plagiatoriai, gvelbšiai), kurie pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, pakeitę kelis žodžius jį aprašo, kitokiu rakursu valgį nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo...
Tas pats sakytina ir apie šūsnis interneto svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago (užėjo durna mada visam psichiškai normaliam pasauliui žinomus šparagus vadinti smidrais), paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo valgių ir gėrimų gamybos būdų neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.
Nesenai pasirodė interneto svetainė MAISTOLOGIJA, kur autoriai specialiai pasitelkę juodąsias viešų ryšių technologijas, vogdami net mano straipsnius, juos iškarpydami, iškraipydami, perdirbdami, sukurpia tokį PLIURPOLOGIJOS jovalą, kad žmogus, nežinodamas kas yra juodosios technologijos (Anton Vuima. Juodieji viešieji ryšiai. Vilnius, 2009), gali susidaryti įspūdį, jog lietuviai yra psichopatai arba idiotai, jei čia minimu maistu maitinasi.
Bukagalviams tinginiams sukurta VIKIPEDIA yra skirta netyčia neįgaliųjų pradinę mokyklą baigusių mažamokslių susireikšminimui. Priemonė, kur jie gali ir sau, ir kitiems parodyti savo „išmintį“. Kai aš pažiūrėjau kas Vikipedijoje parašyta apie Lietuvos kulinariją, supratau, kad čia savo išmintį parodė ir išdėstė pagalbinės mokyklos trečiaklasis. Jokiu būdu nesiimu tvirtinti, kad ten bus prikišę nagus žmonės, specialiai siekę pasaulio akyse pažeminti ir paniekinti Lietuvos kulinariją, Lietuvos virtuvę, jie tuos dalykus būtų atlikę subtiliau ir protingiau.
Labiausiai Lietuvos kulinarijos paveldą naikina Lietuvos spauda, TV ir radijas. Nepriklausomos spaudos Lietuvoje nebėra, nes ją nupirko atitinkamos oligarchų grupuotės. Todėl jau 22 metus Lietuvos žurnalistais priimami dirbti tik tie žmonės, kurie moka skaičiuoti iki trijų. Ir jie „sąžiningai“ atidirba savo algą. Ką beskaitytum, bet kokių TV ar radijų stočių besiklausytumei, visose visi kaip vienas žurnalistai užsienio svečių arba turistų teiraujasi ar jie jau ragavo trijų dalykų: cepelinų, šakočių ir šaltibarščių. Tai yra dogma, tai yra privalu visiems žurnalistams, net Jakilaičiui ir Janutienei, net „Verslo žinioms“.
Štai, 2012 metais spalio 17 dieną LRYTO televizijoje Asta Dudurytė, surinkusi keistus pokalbininkus galiausiai nužudė Lietuvos kulinariją.
Melavo ar teisybė sakė kaimiško fasono mergina Asta Dudurytė su rūbų modeliuotoju Pagrebnojumi, pasauliui paskelbę, kad lietuviai savo valgių neturi?
Liutauras Čeprackas visai Lietuvai mėgino įrodyti, kad lietuviai bulves pradėjo auginti tik XIX amžiuje, nors Lietuvos istorija rodo kitus dalykus: Kristupas Radvila (1585-1640) Kėdainiuose rūpinosi įkurdinti vokiečių kolonistus evangelikus liuteronus ir palankių mokesčių dėka skatino juos atvykti į miestą. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių ir kurie čia gautuose daržuose pradėjo maistui auginti ne tik vietines, bet ir atsivežtas iš Vokietijos daržoves, tame tarpe ir bulves sau bei Radvilų virtuvei.
Kitaip sakant, Čeprackas nežinojo, kad lietuviai du šimtus metų anksčiau nei lenkai ir trys šimtai metų anksčiau nei rusai ar belorusai, tai yra - 383 metus be Liutauro žinios augina bulves ir jomis maitinasi, kepa bulvinius kugelius, blynus ir sklindžius, net kiaules, kol dar jas augino, bulvėmis šėrė, net kiaulašūdžiu dvokiančius vėdarus sau kepasi ir būtinai atvykėlį iš svečios šalies vaišina...
Tačiau jei bent vienas iš kalbėjusių būtų čia pat studijoje pavartęs „Lietuviškų tautinių, firminių patiekalų ir kulinarijos gaminių receptūrų bei technologijos aprašymų rinkinys“ (Kaunas, 1990m.), kur sudėta vien tarybiniais laikais Lietuvos virėjų sukurti 1046 receptai, būtų tokią velnių virtuvę sukūrę Liutaurui, kad nevykėlis plagiatorius iš gėdos būtų čia pat sudegęs.
Kurvojus, pyragas įdarytas paukštiena
Pyragas, įdarytas troškinta elniena
Panevėžietei Astai didesnė gėda yra nežinoti aukštaičių virtuvės. Juk su tėvais ne vieną kartą gardžiavosi Dembavos kaime užeigoje „Pas Veltą“ autentiškais šio kaimo valgiais. Tai ir garsieji aukštaičių virtiniai, švilpikai, šaltanosiai, taip pat gardžiausi valgiai iš mėsos, paukštienos, žuvienos, daržovių, vaisių. Čia tikrai ne gėda vežti, rodyti ir vaišinti užsienio svečius autentiškos Lietuvos kaimo virtuvės valgiais ir gėrimais, kurie gaminami iš ekologiškai švarių vietinių maisto produktų.
Kažkuris laidos dalyvis paminėjo, kad Lietuvoje nėra aukštos klasės virėjų ruošimo mokyklų.
Tai tiesa. Virėjus iš pagalbinių mokyklų nebaigusių atsilikėlių ruošia aukštesnės mokyklos. Niekas netikrina šių mokyklų „dėstytojų“ kompetencijos.
Atsakingai pareiškiu, kad nė viena „dėstytoja“ nežino ir nėra net varčiusi Lietuvių valgiai. K.Budriūnienė, E.Drąsutienė, L.Kadziauksienė, J.Milius ir kt, Vilnius, „Mokslas“, 1983. 298 puslapiai; Lietuviški valgiai. Vilnius, 1983; Lietuviški patiekalai. Sudarytoja Julija Kairienė. Vilnius „Mokslas“, 1991m. 464 puslapiai; Marcinkevičienė Nijolė. Metai už stalo. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai. Vilnius, Baltos lankos.2009, 325 puslapiai. (Nepaprastai kruopščiai ir išmanančiai paruošta knyga, kuri parodo ypatingai turtingą ir fantastiškai išmoningą lietuvių kaimo kulinarijos paveldą. Pagal mane tai pati geriausia kulinarinė knyga apie Lietuvos kaimo valgius.V.S.); Šeimininkė. 1937-1939; Šeimininkėms vadovėlis. Seinai, 1911: Šeimininkės vadovas. Vilnius, 1957; Šeimininkės vadovas. Vilnius, 1998; Šeimininkės vadovėlis. Vilnius, 1956; Virėja. Praktiškas šeimininkės vadovas. “Dirvos“ bendrovės leidinys, Kaunas, Marijampolė, 1925m. 296 puslapiai; Zavadzkiene Vincenta. Lietuvos virėja. Vilnius, 1907m. 555 puslapiai.
O jei neskaitė ir nežino, tai iš kur jos gali savo auklėtinius mokyti lietuviškų valgių ir gėrimų ruošimo ir gamybos. Juk lietuviai valgė ne vien tik bulves...
Keptas ėrienos kumpelis su ropių koše, keptomis daržovėmis ir spanguolėmis
Nekalbu apie tokius raritetus, kaip 1673 metais Lietuvos kunigaikščių Radvilų spaustuvėje Slucke atspausdintą bene pirmąją Lietuvos kulinarinę knygą senąja gudų kalba „Зямянiн, альбо гаспадар iнфляндскi“ (Ūkininkas arba Livonijos gaspadorius), kurioje be valgių gamybos receptų, sudėti pamokymai, kaip virti alų, kaip auginti naminius gyvūnus ir paukščius ir 1683 metais toje pat Radvilų spaustuvėje Slucke atspausdintą ir Stanislovo Černeckio knygą senovine gudų kalba - „Збор страд...“ („Patiekalų rinkinys“...), 1859 m., Didžiulienė L. – Žmona. Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas. Tilžė, 1893 m., Griškevičius Mauricijus. «Rys historyczny dóbr niegdys stołowych królewskich Ekonomiji Szawelskiej od jei początku do pólowy XIX wieku». Rankraštis turi in folio 463 puslapius.
Negalinčios tylėti merginos Astos laidos kalbėtojai net nežino, kad aukšto lygio maisto gamybos technologus ruošia Kauno technologijos universiteto Maisto produktų technologijos katedra ir Kauno technologijos kolegija.
Kažkodėl visi pamiršo ir Lietuvos virėjų pasiekimus tarptautiniuose pasaulio kulinarų konkursuose. O užmiršo todėl, kad jau 22 metai nei Lietuvos restoranų ir viešbučių asociacija, nei Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija nesirūpina virėjų ir konditerių kvalifikacijos kėlimu, mokymu Lietuvos tautinės aukštosios ir kaimiškos virtuvės valgių gamybos būdų.
Tai yra tabu, nes dabartinė visų Lietuvos virėjus ir konditerius kuruojančių organizacijų, žurnalistų užduotis yra įrodyti, kad lietuviai savo virtuvės neturėjo, o jei neturėjo, tai ir pačių lietuvių nebuvo, nėra ir būti negali...
Lietuviai gali didžiuotis, kad išmokė Europos ir Azijos tautas svečius vaišinti užkandžiais
Nuo seniausių laikų Lietuvoje svečiai buvo vaišinami raugintomis daržovėmis, grybais, vaisiais ir uogomis. Rauginti daržovių net šiandien nemoka daugelis Europos šalių. Kol lietuviai maitinosi raugintomis, o ne marinuotomis daržovėmis, grybais, vaisiais ir uogomis, tol nesirgo vėžiu, širdies ir kraujagyslių, vidaus organų ligomis.
Buvo vaišinama rūkyta žvėriena, mėsa, naminiais ir laukiniais paukščiais, žuvimis, rūkytais vaisiais ir uogomis
Svečiams užkandžiui patiekdavo bandas ir bandeles, įdarytas daržovėmis, žvėriena ir laukine paukštiena, mėsa ir namine paukštiena, žuvimis, kiaušinais, grybais
Visiems „dzin“, kad vokiečių BAUMKUCHENAS, Lietuvoje virtęs ŠAKOČIU jau 20 metų gaminamas tik iš chemizuotų kiaušinių miltelių, o ne iš tikrų vištų kiaušinių.
Visiems nusispjauti, kad Baltarusijos pasienyje gyvenusių žydų aškenazių lapsardokininkų (skarmalių) Lietuvon užvežti ir paplitę CEPELINAI skanūs yra tik ypatingai mažam žmonijos procentui, - tik patiems lietuviams, o visiems kitiems pasaulio gyventojams cepelinai savo išvaizda yra šlykštūs, ypatingai neskanūs, visus budizmo, islamo, induistų, judaistų, krišnaistų, kitokių tikėjimo žmones, vaišinant cepelinais ar net paklausus, kaip jiems patinka lietuvių garbinamas valgis, galima net mirtinai įžeisti...
Įnirtingai, tikslingai ir pastoviai Lietuvos kulinarijos paveldą naikina Lietuvos turizmo firmos, įstaigos, kurios organizuoja Lietuvos maisto parodas užsienyje.
Apie žemės ūkio ministeriją nekalbu, nes dar Prunskienės laikais, ministerijos klapčiukai, tarnaudami didžiųjų maisto pramonės gamybos oligarchams, galiausiai sunaikino Lietuvos žemės ūkį, kaimo valstiečius pavertė ubago išmaldos parašančiais varguoliais, kurie per 22 nepriklausomybės metus visiškai prasigėrė, tapdami alkoholikais ir gimdydami idiotus bei debilus.
Labai gaila, kad Lietuvos mitybos įmonės, ypač didžiųjų tinklų „Čili kaimas“, „Forto dvaras“, „Katpėdėlė“ ir pan., mitybos specialistai, maisto gamybos technologai, gamybos vedėjai nieko nėra girdėję apie aukštąją Lietuvos kulinariją. Lietuvoje nerasite karališkos virtuvės, didikų ir bajorų, kunigų ir vienuolių, miestelėnų ir amatininkų valgių restoranų.
Dar blogiau, - „Forto dvaro“ savininkai ir vadovai iš vis neišmano ir neskiria kas yra dvaras, dvaro kultūra, dvaro bon ton, etiketas, dvaro valgymo kultūra ir dvarininkų valgių gamybos, patiekalų puošimo ir patiekimo būdai.
Man buvo aiškinama, kad restorano vadybininkai dvarą įsivaizduoja kaip statinių grupę: kiemą su jį supančiais pastatais, namu, tvartais, arklidėmis, klėtimis, jaujomis ir pan.
Suprantama, jei dvaras įsivaizduojamas ir suprantamas tik liokajų ir tarnų lygyje, tai kalbėti apie aukštesnio lygio dvarininkų puotas, tokias, kurios aprašytos Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ nėra net reikalo.
O paskaityti „Poną Tadą“ ir įsiminti apie lietuvių dvarininkų puotas daug kam iš Lietuvos maitinimo įmonių savininkų, gamybos vedėjų ir technologų, kulinarų ir virėjų būtų ne pro šalį.
Matyti, kad restoranais pasiskelbusiais „Čili“, „Forto“, „Katpėdėlės“, „Marceliukės klėties“, „Trijų mergelių“ savininkai yra kilę iš gilaus labiausiai atsilikusio kaimo mužikų (bet ne iš dvarų kumetynų, nes ten gyvenusieji matė, kas yra Lietuvos didikų, bajorų ir dvarininkų virtuvė, patys ruošė valgius ir gėrimus bei jų atsargas).
Visas savarankiškai restoranais pasiskelbusias valgyklas, vienokios ar kitokios pasaulio šalies virtuvės maitinimo įmones sumeta į krūvą ir reklamuoja ne Lietuvos Restoranų asociacija, o elektroninis žurnalas Restoranai.lt, kuris skelbia, kad jo „siekis - šviesti ir ugdyti žmonių suvokimą apie maistą, gėrimus kartu keliant Lietuvos valgymo kultūros lygį“.
Pradžioje negalėjau suprasti, kaip galima ugdyti žmonių suvokimą apie maistą, jei elektroninio žurnalo sumanytojai nežino kas yra tikras restoranas, neskiria jo nuo valgyklos, kavinės nuo baro, vyninės nuo greitmaisčio ėdyklos picerijos, karčemos nuo aludės, užkandinės nuo kebabinės, kabako nuo „smurglinės“ ir pan. Nesupranta kuo tikro restorano maisto produktai skiriasi nuo valgyklos maisto produktų, kuo restorano patiekalų gamybos būdai skiriasi nuo eilinės aludės valgių gamybos technologijų. Tačiau kiek panagrinėjęs šį pretenzingą išmislą, supratau, kad sumanytojams iš vis nerūpi (nes nesupranta, nemoka ir nežino) valgymo kultūros lygis. Restoranai.lt kiekvienam, kas daugiau sumokėjo, prikabina penkias raudonas žvaigždutes, kas mažiau sumokėjo, gauna tik penkias su puse. Niekur pasaulyje nerasime tiek daug penkiomis žvaigždutėmis „apdovanotų“ restoranų.
Manau Lietuvos Restoranų ir viešbučių asociacija turėtų Restoranai.lt patraukti teismo atsakomybėn už Lietuvos restoranų diskreditaciją, niveliavimą ir tyčiojimąsi. O Lietuvos restoranų savininkus įspėti, kad jiems nedaro garbės sukčių kompanijos dosniai dalijamos „žvaigždutės“
Pramokusiems dirbti kompiuteriu, darosi madinga plėšti pinigus iš naivių restoratorių, patiklių kavinių, barų, aludžių, užkandinių, karčiamų, svetainių ir šiaip valgyklų savininkų.
Kaimo berneliai ir mergiotės, pramokę rašyti (o valgyti tai norisi) imasi REITINGUOTI. Pavalgo picerijoje picą už 3 litus ir lygina ją su vakar dienos valgyklos greitpiečiais. Kaimo fasono reitinguotojai dosniai dalina žvaigždutes, kas dalina šaukštus, kas taures.
Prie tų reitinguotojų šiandien drąsiai galima įvardinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių ir Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentę Evaldą Šiškauskienę, kurie pristatė pradedamą įgyvendinti viešojo maitinimo įmonių higienos būklės vertinimo projektą. Šis iš proto išsikrausčiusių korumpuotų valdininkų –„činovnikų“ sumanymas bus dalinamas puodeliais – kiek jie nuspręs, tiek puodelių lipdys prie maitinimo įmonių durų. Ar tik nebus tie puodelai panašūs į tuos, kuriuos iš palovių traukė raudonarmiečiai, okupavę Mažąją Lietuvą ir į juos dėję kareivišką košę...Tačiau kuo toliau, tuo durniau – Jonas su Evalda imasi visus lietuvius mokyti kas skanu ir kas neskanu, o jei valgytojo skonis neįtiks šių dviejų diktatorių skoniui, tai ir maitintojams ir valgytojams beliks tik emigruoti iš nuprotėjusių „činivnikų“ valdomos šalies...
Duodu puodelį pridėti, kad aukščiausius įvertinimus gaus prastmaičio ėdyklos-valgyklos: visokie delanai, katpėdėlės, picerijos, makdonaldai, tie, kas sočiai pinigais pamaitins puodelių dalintojus...
Kai esi alkanas ne tokių dalykų sugalvosi... O veizdavaizdyje šie puodeliai jau taikliai vadinami evaldos unitazais, jono šikpuodžiais...
Mob. tel. +370 617 24 338
