Lotynų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Kartu su oskų – umbrų kalbomis ji sudaro italikų šaką. Lotynų kalba iš pradžių buvo šnekama Lacijume (Latium) – Romoje ir jos apylinkėse. „Septynių kalvų“ miestas Roma, anot pačių romėnų padavimo, įkurtas 753 m. pr. Kr. Visą Apeninų pusiasalį Roma nukariavo III a. pr. Kr. Lotynų kalba, asimiliuodama kitas kalbas bei tarmes, pasidarė romėnų valstybine kalba. Išpuoselėta ir literatūrinių normų standartizuota rašto kalba (klasikinė lotynų kalba) jau I a. pr. Kr. gerokai skyrėsi nuo kasdieniniame gyvenime vartotos gyvosios lotynų kalbos, susiskaldžiusios tarmėmis. Žlugus Romos imperijai (476 m. po Kr.), liaudies lotynų kalbos tarmės ėmė formuotis į atskiras romanų kalbas (italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų, moldavų ir kt.).