Šiais laikais psichologo profesija tapo itin paklausi, o turėti savo asmeninį „minčių gydytoją“ tapo kone madinga. Apie tai, koks iš tiesų yra šis darbas kalbamės su Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus psichologu Narimantu Markausku.

Jokių paskalų!

Narimantas Markauskas psichologo kėdėje sėdi jau daugiau kaip 30 metų, o Kėdainiuose darbuojasi nuo 1994 -ųjų. Psichologijos studijas Narimantas baigė Vilniaus universitete. „Rinkausi psichologiją tarsi kokį iššūkį. Tais laikais tai buvo naujovė ir geros ateities šiai profesijai niekas neprognozavo. Mus ruošė labai įvairiapusiškai ir būdavo akimirkų, kai neišeidavome iš laboratorijų. Dabar daugelis šią specialybę be galo idealizuoja. Ką gi, pradirbęs tiek metų galiu patvirtinti vieną – tai sunkus darbas, o jį nuolat lydi pastovi įtampa. Kiekvienas žingsnis čia turi būti pamatuotas“, – įsitikinęs psichologas.

– Narimantai, ar šiandien džiaugiatės būdamas psichologu?

– Ko gero, kad taip. Tik skubu pridurti – daugelis žmonių psichologo amatu žavisi paviršutiniškai. Kai kuriems atrodo, kad yra labai smagu žinoti svetimų žmonių bėdas bei jų gyvenimo peripetijas. Tad štai todėl neretai vengiu pokalbių darbo temomis – pasakoti ir aptarinėti pacientų bėdas su kitais žmonėmis mums draudžia darbo etika.

Daktaras, dirbantis kambaryje

– Iš kur psichologai žino ir mato žmonių problemų sprendimus?

– Daugeliu atveju, tas mūsų žinojimas – tai ne tik įgytų mokslo žinių bagažas, bet ir visa patirtis. Pirmaisiais darbo metais įvairiose situacijose man buvo labai daug kas aišku. Dabar kai kas darosi vis sudėtingiau, nes vis labiau į ką nors gilinuosi.

Labai dažnai pradėjus pokalbį su žmogumi, po kurio laiko jis prasitaria, kad tai, ką sužinojo iš manęs, jis jau seniai žinojo, tiesiog nesiryžo priimti sprendimų. O už žmogų niekas nieko nepadarys – pats turi susigaudyti, ko nori gyvenime. Mes šiuo atveju esame tarsi komandų treneriai. Štai būna, kad kartais mąstymas tiesiog ima ir užsiblokuoja – tematai vos keletą problemos sprendimų. Tada ateina žmogus į psichologo kabinetą ir bekalbėdamas pamato, kad be tos vienos bėdos, jis turi dar visą spektrą senesnių bėdelių.

– Ką Jūsų pacientams reiškia psichologo kabinetas?

– Visų pirmiausia, pas mane ateina keletas pacientų tipų. Vienus čia su siuntimu siunčia psichiatrai, o kiti ateina ieškoti pagalbos patys. Mano kabinete – kitokia aplinka nei įprastoje gydytojo darbo vietoje. Psichologo kabinetas turi būti jaukus. Kartą čia apsilankęs vaikas kalbėdamasis su savo mama, pasakė „čia tas daktaras, kuris gyvena kambaryje.“ Taigi iš tiesų, kabinetas primena namus. Daugelis, ypač jaunimas, lėkte įlekia, klesteli ant sofos ir kalbamės. Pastebėjau, kad žmonės tampa vis mažiau susivaržę...

Tiesa, būna siūlančių susitikti ir jų bėdas aptarti nuošalioje vietoje, tarkim, prie kavos puodelio. Ateiti į ligoninę kai kuriems dar kartais trukdo nepagrįstas gėdos jausmas, kad prie kabineto juos kažkas pamatys. Tačiau pacientų bėdas aš sprendžiu tik savo kabinete, savoje teritorijoje.

Apsinuodijimas bendravimu

– Kokias savybes privalo turėti psichologas?

– Šis darbas skirtingose situacijose pareikalauja skirtingų savybių. Vienur reikia labiau bendrauti, kitur – labiau išklausyti. Dar kitur turi atlikti kruopštų psichodiagnostinį tyrimą, o čia pat dar ir tapti avantiūristu. Jūs įsivaizduokite štai tokią situaciją, kai 80-mečiui, kone visą gyvenimą vairavusiam, senukui tenka pranešti, kad jam metas pamiršti vairuotojo pažymėjimą ir medžioklę, nes diagnostiniai tyrimai rodo, kad jis nebeturi reikiamos orientacijos...

Mano manymu, geras psichologas turi turėti gebėjimą išklausyti ir suprasti būtent tai, ką nori pasakyti pacientas. Be to, psichologui reikia būti nuolat pasirengusiam pokalbiams. Ne veltui kolegos tarpusavyje naudoja terminą – „apsinuodijimas bendravimu“. Jis apibūdina pervargimą po intensyvaus bendravimo su pacientais.

– Ar asmeniniame gyvenime Jūsų profesija Jums pagelbėja ar dažniau kenkia?

– Būna, kad kenkia... Po intensyvaus darbo ir nuolatinio pacientų srauto, grįžus namo tesinori kurį laiką pabūti vienam ir patylėti. Būtina, kad kurį laiką niekas tavęs nekalbintų...Todėl mano darbas kartais pasunkina gyvenimą mano artimiems žmonėms. Tačiau džiaugiuosi tuo, kad jie mane supranta. Kartais darbinės mintys neapleidžia labai ilgai, tenka ir užmigti su svetimomis problemomis. Dažnai po darbo keliauju kur atsigerti kavos... Ne dėl to, kad kavos neturėčiau namie, o todėl, kad paprasčiausiai pakeisčiau aplinką ir greičiau reabilituočiausi.

Tarsi žaidimas šachmatais

– Kaip dažnai Jums prieš akis tenka įsivaizduoti žmogaus pasakojamą situaciją?

– Situacijos modeliavimas prieš akis yra labai naudingas ir įprastas dalykas mūsų darbe. Kurį laiką Šiauliuose man teko dirbti profesionalioje telefoninės pagalbos linijoje. Tada labai daug ko išmokau – ten sprendimai turi būti priimami greitai, ekspromtu. Tylos kitame laido gale niekas nelaukia. Tad kai kuriais atvejais mūsų darbe reikia numatyti keletą žingsnių į priekį. Tarsi žaidžiant šachmatais.

Dažnai sudėtingose situacijose gerų sprendimų tiesiog nebūna. Prireikia rinktis mažiausiai skausmingą iš visų... O mes, psichologai atliekame šiokį tokį kontrolės vaidmenį. Nors būna žmonių, kurie iš mūsų kone stebuklo tikisi – galvoja ateis, ir jam iškart pagerės. Keisčiausia, kad kartais taip ir nutinka.

– O ar būna, kad žmogaus situacija prajuokintų?

– Na, ne. Visų problemos skirtingos ir vienodai svarbios. Bet šiaip – į daugelį dalykų verta pažiūrėti su šypsena veide ir kartas nuo karto iš savęs pasijuokti. Kartais mes be reikalo baiminamės, ką apie mūsų vienokius ar kitokius poelgius pasakys kiti.

– Jei Jums tenka gilintis, tarkim, į šeimos konfliktą – ar tuomet su šeimos nariais kalbatės atskirai?

– Taip, iš pradžių esu linkęs su kiekvienu pasikalbėti atskirai. Vėliau sėdame ir kalbamės bendrai. Svarbiausias čia yra kompromiso ieškojimas. Svarbu ir tai, kad niekad nesistengiame sutaikyti. Jei tai sutuoktiniai, tai galbūt jie padarys vienas kitam paslaugą išsiskyrę... O mes negalime stovėti nė vienoje barikados pusėje.

Toks pat kaip ir kabinete

– Kadaise Jums teko padirbėti žolės riedulio komandos psichologu. Kokios patirties įgijote tąkart?

– Tuo metu labai daug ko išmokau. Lygiai kaip ir komandos treneris, taip ir aš, psichologas, turėjau tam tikras užduotis. Reikėdavo nuteikti visas moteris žaidimui, raginti nepalūžti pralaimėjimo atveju. Bedirbamas su sportininkėmis įgijau įvairių teigiamų charakterio savybių. Svarbiausia iš jų – niekada nepasiduoti.

– O ar kada nors teko panaudoti savo gebėjimą psichologiškai paveikti žmones ne darbo metu?

– Niekad nesistengiau pasirodyti gudresnis už kitus. Nemoku „išversti kailiuko“ – toks, koks esu savo kabinete, esu ir gatvėje, ir namuose. Žinoma, žinodamas ir išmanydamas tam tikrus metodus, galėčiau tuo pasinaudoti kai kuriose situacijose, siekdamas paveikti žmones. Tačiau nuo tokių dalykų sėkmingai susilaikau.

Tiesa, kartais mano žinios pasunkina mano kasdieninį gyvenimą. Kartais pernelyg greitai suvokiu ir įvertinu žmonių reakciją ar poelgius, tarkim, kad ir gatvėje.

Pagalbos prireikia ir psichologams

– Ar nemanote, kad šiais laikais žmonės pas psichologus lankosi labiau dėl „mados“, o ne dėl to, kad reikia?

– Tiesą pasakius, tokio dalyko nepastebėjau. Tačiau pastebiu kitokį reiškinį – ilgiau besilankantiems pas psichologą atsiranda savininkiškumo jausmas. Ilgainiui žmonės pradeda jaustis taip, tarsi psichologas būtų tik jų. Jie jokiu būdu neparekomenduos pas jį apsilankyti savo draugams ir t.t.

Norėčiau priminti, kad atidėti vizito pas psichologą nereikėtų. Laikui bėgant problemos tik didėja.  Pažįstu tokių žmonių, kurie jau dvidešimt metų kalba vieną per tą patį – kaip jie negerai gyvena ir panašiai. Tačiau visiškai nieko nedaro, kad tą pakeistų. Po kurio laiko dingsta ir poreikis kažką keisti...Tiesa, norėčiau pasidžiaugti kėdainiečiais. Lyginant su kitų miestų gyventojais, kėdainiečiai – paprastesni ir lankstesni žmonės.

– Narimantai, o ar būna taip, kad pačiam psichologui prireikia kito psichologo pagalbos?

– Laikausi nuomonės, kad psichologas negali turėti daug neišspręstų problemų. Štai, ir mano gyvenimas tikrai nėra tobulas. Tačiau vieno dalyko man tikrai niekas negali prikišti – savo gyvenime aš dariau tam tikrus sprendimus. Ryžtingai.