Violeta bijojo pasaulio. Bijojo jo triukšmingų garsų. Bijojo žmonių pykčio. Mėgo vienatvę. Užsidarydavo namuose ir kurdavo savo pasaulį. Kupiną spalvų. Ji piešdavo fantastiškas gėles. Pačių įspūdingiausių spalvų ir kvapų. Piešdavo paukščius. Neregėtus negirdėtus paukščius, ilgomis spalvotomis uodegomis. Kai tik paukštis būdavo baigtas, jis tuoj pat pragysdavo. Negirdėtu balsu, girdimu tik jai vienai. Jos paveikslai buvo suvokiami visais pojūčiais. Bet suvokiami tik jai vienai. Violeta gyveno savo svajonių pasaulyje. Ji tikino save, kad tas pasaulis gyvas. Bet jame kažko trūko. Trūko dar kažko, kas patvirtintų to pasaulio gyvumą.

Vieną dieną ji išėjo į gatvę ieškoti to, kuris patvirtintų jos pasaulį. Jaunimas lauke rūkė, šaipėsi iš visko aplinkui. Ji patikėjo vienu iš jų - jis atsiskyręs sėdėjo ant suolelio. Ji patikėjo, kad jis kitoks, panašus į ją. Parsivedė jį namo ir parodė savo pasaulį, paklausė, ar jis girdi, kaip čiulba jos paukščiai, ar užuodžia gėles. O jis atsakė - “ar tu iš medžio iškritai?”. Ji prisiminė tai kažkur jau girdėjusi - “taip”.