Aš gyvenu medyje. įšliuožiu jo kamienu, įlendu į šakos vidų ir nueinu šiltu medžio koridoriumi. Koridoriaus gale - mano pasaulis. Jis visiškai pavaldus man. Galiu keisti jo spalvas, kvapus, garsus - viską. Tereikia tik pagalvoti apie tai. Akimirką užsimanau jūros. Ji atsiranda - melsva, gaivi. Kai noriu - šilta, pilna baltų putų. Užsimanau kvapų, daugybės gėlių kvapų - juos atneša vėjas mano medžio kamienu - alyvų, rožių, dobilų… Užsimanau paukščių čiulbėjimo - ir jie pragysta, nematomi paukščiai, jei noriu - tai matomi… Užsimanau saulėtekio, saulėlydžio, vaivorykštės…ir viską gaunu. Užsimanau glamonių…Mane meiliai glosto nematomos rankos, jei noriu - tai matomos, bet… Man trūksta žmogaus. Tokio laisvo, kaip aš, nepavaldaus…

Vakare išeinu iš savo rojaus ir nučiuožiu žemyn. čia randu žmonių, gana nuobodžių… tik vienas iš jų vis žiūri į mane ir stebisi - “iš kur tu tokia, iš ten?”- ir parodo į viršų. Aš iš tiesų iš ten, iš savo medžio…