Rytdieną apie pietus mane sulaikė mano gimtoji ir miela Dubysa (aš juk faktinai namie!). Sraunios bei krauklios tai būta upės - tegu giminė. Čia, žinoma, nė kalbos negalėjo būti pereiti upę. Visur kriokė, griovė ir gąsdino vanduo, kad Ir ledo pluta apsiklojęs. Tik aš pastebėjau - miestelio pažįstamas iš jaunystės malūninkas savo valtelėje triūsė apie savo malūno galingąją užtvanką, bijodamas, kad srovė jam neišgriautų pylimo silpnesnėje vietoje. Pats malūninkas, rizikuodamas daug kuo šitoje "Niagaroje". Man įsiprašius į valtelę, mudu abudu laikėmės kiek galima arčiau pylimo, kartais abu beviltiškai įsitvėrę į pylimo kyšančius žabarus. Pagaliau atsiradome mūsų pusėje. Jis buvo geras žmogus.

Nakčia buvau namie. Namiel Ir - Kūčioms. Troboje pro langus buvo šviesa ir žmonės kalbėjo. Įlindęs niekieno nepastebėtas gonas - šunys, matyti, šildėsi troboje, - o visos durys buvo atdaros (geriausia proga išvogti arklius, jei vogtų), aš žaibišku greitumu persivilkau savo nauju "užsieniniu" kostiumu, įsispyriau į naujintelius batus. Savo artistiškai kaubojiškos skrybėlės neužmiršęs, su Kalėdų dieduko maišu, pilnu riešutų ir saldainių, aš žiūrėjau pro irgi atlapas duris, kas darosi viduje.

- Aš, vadinas, sakau, kad Kūčios - palaimintas laikas. Kūčios ir Kalėdos - tai švenčiausias laikas. Kristus yra gimęs, vyrai! Visos nuodėmės yra atleidžiamos...- Tėvas sakė šeimynai ir namiškiams pamokslą šeimininko rolėje. Kiekvienas žodis kainavo jam prakaito, įtempimo ir jėgų. Tegu ir maršalka bažnyčioje, bet sakyti pamokslus! - O dabar, gražiai pavalgę, sutrypkime kokį linksmesnį šokį. Amen!
- Kažin kur tas mūsų sūnus? - motina ištarė mano vardą.
- Aš čia! - įšokau į gryčią, kaubojiškai sušukęs.
Visų nusistebėjimas buvo didelis. Tiesiog kažkas mistiško.
- Tai mano sūnus!

Motina neverkė, bet arti to. Ji žvalgė mane savo skaisčiomis akimis. Tėvas leidosi bučiuojamas savo ranką. Irgi buvo patenkintas. Kas gali būti gražesnio už motiną. Tą bus pastebėjęs ir kunigas misionierius Sabaliauskas savo žavėtinoje kelionių knygoje, savo skirsnelyje: Motina. Kad daugiau tokių misionierių būtų. Motina žvalgė mane iš visų pusių ir negalėjo atsigėrėti.

- Kaip tu išaugai, sustiprėjai! Kaip tau sekėsi tą visą laiką? Ir naujas kostiumas, toks puikus?

Aš jai pabučiavau ranką, kaip ir dėkodamas už naujus rūbus. Maždaug kaip dabar dėkojama naujiems leidėjams, norintiems pragarsėti, pasiuntus nemokamą straipsnį. Ką garbė daro! Paskui visi džiaugėmės, nebuvo tikrai laiko viską išpasakoti, kramtėme mano atvežtus riešutus. Nurimę kiek ir gražiai nusiteikę, giedojome giesmę: "Gul ant šieno", kuri visus mus artino.

Ir dabar, šią valandą, Lietuvoje guli "ant šieno" pasaulio Išganytojas. Kuris visus artina. Mes visi turime greit pasiekti Lietuvą ir mūsų namus, mes, tironų išguiti. Mūsų noras viską pasieks. Keliausime atgal kas kuriomis susisiekimo priemonėmis ir iš įvairiausių vietų. Kad tik pasiektume savo namus. Visai neužilgo. Grįšime daug pasimokinę pasaulyje. Ir dar daugiau išsiilgdami dabar mūsų šiuo tarpu paprastų namų.