Platus vandenynas.
Laivą supa aprimusios vilnys.
Tik dangus. Jūra ir dar kai kas laive. Antrajame laivo gale, priešais mane, sėdi moteris. Vėjas pataršė jos plaukus; vėjas suspėjo jau išpašioti iš kasų jos plaukus ir pažaisti jais. Jos plaukai dega nuo vėjo ir nuo saulės kaip tikras auksas.
Ji tiek pat kantri ir miela man kaip ši saulė ir jūra. Ji žiūri, kaip ir aš, į jūrų tolį.
Bronzinės kasos.
Ji pažiūri gudriai į mane kaip tikra moteris. Aš paimu jos ranką ir prispaudžiu prie savęs. Taip pat jūros vėjo nuglamonėtą jos veidą ir saulės nudažytas karmino lūpas. Moters akys išsigandusios:
- Ką darai? Žmonės pamatys!
- Žmonės?..- aplinkui vien plačioji jūra.
Ji tokia žavi. Kaip aš norėčiau stumtelėti šią saulės nušviestą moterį į jūrų gelmes ir pasilikti vienų vienas valtyje plačiose jūrose. Bet ne! Man laisva ir jauku su ja.
Vėjas taršo jos ugningus, padrikusius plaukų pudurius.
Ji graži.
Aš ją tik šiandien sutikau.
Vakaras.
Mes grįžome namo.
Kambaryje nuobodžiai dega židinys.
Kažkas į židinį įdėjo kelias naujas pliauskas.
Malkos trata.
Teikia kavos.
Į saloną prisirinko daugiau žmonių drauge vakaro praleisti. Žmonės susigrupavo nevaržomi, kaip tinkami, pagal amžių ir ypatingą skaistaus vakaro nuotaiką. Kelios poros nulindo į tolimesnius kampus už palmių, dėl patogumo. Ten tik šnabždasi.
Tyliai murma pianinas, kažkieno susižavėjusios rankos užgaunamas.
Salės viduriu ūmai praeina "jūrų ponia".
Ji tokia griežta! Ne! Ji eina į mane. Ji apsivilkusi visai paprastu, maudymosi sezonui taip tinkančiu vasaros kostiumu. Pro jį aš matau jos įstabų, jauną, stiprų ir lankstų kūną. Atsiranda noro pasakyti jai keletą drąsesnių žodžių. Šiai saulės nudegintai ir jūros druskos nupraustai būtybei.
Nors jos rankos kvepia dabar aitriais Coty kvepalais ir plaukai stilingai sušukuoti, galbūt pas frizierį, kaip tinka vakaro draugijoje pasirodant.
Na! Žinoma, ji ne į mane artinas. Tik praeidama pro šalį ji stengiasi pasakyti man akimis:
- Ačiū širdingai už plaukiojimą. Tai buvo puiku!
Be to, ji dar man sako savo žvilgsniu: "Tamsta daug sau leidai ir per daug pasitiki savimi. Mes daugiau nebepasimatysime! Aš ištekėjusi moteris, o tamsta - latras. Nors jūrose laivas - poezija! Aš daugiau nebeišdrįsčiau tenai. Kas gi plaukioja dviese, jaunas būdamas, po tolimąją jūrą, kad net krantų nematyti..."
Aš nusilenkiau jai su didele pagarba. Tarytum pirmą kartą susitikęs.
Mūsų geroji šeimininkė, sutelkusi mus, fantazijų pertekusių dykaduonių pilną būrį, į savo ruimingus namus pajūryje, kviečia dabar visus vakarieniauti. Nutilstame. Atstu susėdusios už palmių kelios porų kaimenėlės, priešingai, tik dabar ūmai pradeda balsu šnekėti.
Aš vedu savo jūrų ponia prie stalo. Ji ryt kaip tik iškeliaujanti. Užtat šeimininkė, dėl sentimentų ir šiaip jau reikšdama iškeliaujančiam svečiui pagarbos, kviečia ponią kaip tik greta savęs sėstis. Jai, šeimininkei, taip gaila šios praėjusios vasaros ir svečių! - O man? Vos dabar vėlybai atsibasčius į šitą pavasaringąją draugiją, ko man gailėtis?
Aš sėduos atstu.
- Aš tokia nepraktiška, svečiai būsite išsibodėję ir išalkę nesvietiškai...- nusišypsojo šeimininkė savo kaimenei.
Vakarienės metu mano jūrų ponia, savo mados frizūra ir tokia surimtėjusi, randa progos tarp dviejų teikiamų valgių žvilgterėti į mane:
- Taip! Mes daugiau nebepasimatysime. Jūros vėjas glostė šiandien mūsų veidus. Tai kas! Aš tamstos vis dėlto nepažįstu. Aš tamstą sutikau pirmą sykį... Svieto perėjūnas! Aš dora moteris ir ištikima!
Aš jai teikiu saločių.
Ji nusigręžia nuo manęs ir susirūpinusi sako savo kaimynei:
- Kaip tik gavau vyro laišką.
- Kaip jaučiasi tamstos vyras? Nabagas jis! - klausia šeimininkė.
- Ačiū! Dirba. Rytoj atvyksta laivu į prieplauką pasitikti.
Man ši tema patinka, ir aš prisidedu prie jos:
- Puikų tamsta turi vyrą!
Bet ponia įsižeidžia ir greitai nusisuka į šeimininkės pusę. Abi ramiai šnekučiuojasi Abi gerai išauklėtos. Pasūdydamos savo pašnekesį maloniais nusišypsojimais.
Raganos!
Šeimininkė randa progos įsikišti į svečių pasikalbėjimus, prižiūrėdama, kad kalbos būtų gyvos ir neužgestų. Jūrų ponia kartais stabteli, pagalvoja apie kažką, tarytum prisimindama jūrų bangas, laivą ir vėją, kuris galėjo ją paglemžti.
Mes keliamės ir dėkojame šeimininkei už gražiai praleistą jos globoje dieną.
Mėnulis, įsispraudęs tarp dviejų kalnų viršūnių, paikai šypsos, mėgindamas savo visiems žinomas štukas. Beržų neužaugėlių gojelis kalbasi savo viršūnėmis. Gilus kalnų krioklių vanduo tik spindi protarpiais.
Šeimininkė dar sulaiko svečius ir pasiūlo muzikos:
- Ką mes turėtume prašyti?
Aš patariu jūrų ponią. Aš girdėjau ją kažką pirmiau skambinant, kad ir ne kažin kaip. Kaip ponią.
- Ne! Ponia rytoj anksti išvažiuojanti. Ji neturinti vargti.
- Kaip gaila! Kaip mes be ponios būsime.
- Iš tiesų ponia buvo mūsų draugijos gaivintoja! - pamėgdžioja, manęs nesuprasdama, šeimininkė.
Jūros ponia, nutaikiusi valandėlę, prieina dabar tiesiog prie manęs ir pasako:
- Sudie tamsta! Daugiau mes nebepasimatysime!
- Sudie! Ir tiek?
Ji išeina iš salės. Aš - ne.
Aš sėduos prie pianino kerėblos. Muzika man nerūpi, aš svajoju apie ką kita. Garsai nutildo svečius. Tik tolimesnės, vėl susėdusios už palmių porelės, kaip tik priešingai, sugarsėja. Visi senyvesnieji nutilsta.
Baigus skambinti, pati šeimininkė skuba pareikšti man padėkos už muziką.
Baigta. Aš prieinu prie vienos, daug atstėliau nuo kitų besėdinčios poros:
- Kokia graži mėnesiena šiandien. Ar ne tiesa?
Velniokščiai, jie bus apreiškę pirmąją meilę vienas antram. Jų akys nušvitusios. Jie linksmi. Jie turi tiek ir tiek pasakyti vienas antram. Jokios ilgiausios dienos ir viso vakaro valandų jiems neužteks.
- Labanakt! Gražios, gražiausios nakties!
Tas jiems patinka. Jie garsiai atsidūsta. Taip patenkinti manimi atsikratę. Jie turi tik dabar daugiau vienas antram pasakyti. Tarp svečių dar kartą pasirodo jūrų ponia.
- Ponia? Kam ji čia reikalinga!
Ponia neįvargusi. Ji dar valandėlę norėtų pasilikti.
Šeimininkė nenusileidžia:
- Vaike, - šiaip ji sako dėl kurioziškumo, - aš žinau ką daranti. Rytoj tu turėsi taip anksti kelti, užtat - migučių. - Tu turi būti grąžinta vyrui sveikutėlė ir neišvargusi...
- Labanaktis!
- Labanaktis, ponia! - atsisveikinu ir aš.
Ji stabtelia. Ji, matyti, nori dar ką man pasakyti. Naktis tokia graži. Ji rytoj išvažiuojanti. Ne, ją nereik taip suprasti, kaip ji bus maniusi sakyti. Ją lydi visa draugija. Ponia, nors ir susikrimtusi, bet šypsodama atsisveikina su visais.
Naktis. Sukasi, dunda troldai ir sako: "Eikš pasivaikščioti į beržyną. Pasigrožėk kalnais. Ten vaikščioja jūrų ponia. Ji negali užmigti, kaip ir tu. Ji svajoja apie tave".
Svajoja? Tegu! Aš nepripažįstu jokių troldų, uolų ir mėnesienos. Te nesvajoja. Ryt jai anksti reikia kelti. Labanakt, visagaliai troldai, jums ir jūsų samanotoms sieloms!
Vieną pasipainiojusį tarp kojų kipšioką aš atmetu savo lakuoto bato smaigaliu. Visai tylu.
Nuo jūrų atpūtęs vėjas įsibrauja į mano kambarį ir kėsinasi užpūsti mano lempą. Aš užtraukiu užuolaidą, pastatau patogiau krėslą ir mėginu skaityti.
Bet, man atrodo, atūžia didelė banga. Ji gali mane nunešti, mažą smokinguotąjį žmogelį, su šita knyga ir krėslu. Plačioje jūroje, saulės nušviestoje, geriau. Ypač kai matai dvi skaisčias moteries akis.
Jau vidunaktis. Tarnai užgesino visas šviesas ir, sužiūrėję duris, nuėjo gulti. Labanaktis ir tau, ponia šeimininke!
Naktis. Mažutis beržynas ošia. Skaidrūs debesys plaukia pačiu kalnų paviršiumi. Tarytum norėdami juos nakčiai uždengti ir apkloti. Nervingai murma kalnų upelių vanduo.
- Prašau!
Kažkuris nakties šešėlių būtybpalaikis beldžiasi į duris ir tyko už jų.
- Ar besvajoji, pone? Aš žinau balkoną, iš kurio žiūrint nakties aplinkybės ypač gražiai atrodo ir kur galėsi atsidusti visa krūtine.
- Gerai! Jei taip reikia. Aš mėgstu balkonus. Balkonas. Gamta išties graži. Beprimenanti nakties paslaptingumą, gyvybės amžinumą ir šiaip jau kitokius analizuotinus dalykus. Debesioklis, atitrūkęs iš bendros debesų masės, traukia, padūkėlis, dangumi kur pakliuvęs, nežinomu keliu.
Grįždamas iš balkono, aš einu pro šalį durų. Jos pravertos. Aš stukteliu iš lengvo į duris. Jos atsidaro. Kambaryje tamsu. Kvepia jūra ir Coty kvepalais. Aš pataikau į krėslą ir ko tik neparverčiu jo. Jaučiu sugavęs ir belaikąs kažkieno gyvą ranką. Moters niekuo nepridengta, saulės nukaitinta ranka sveikina mane ir bučiuoja mane. Toji ranka nuoga. Moters balsas, impulsingas ir kaitrus, dreba ir šnabžda man:
- Aš laukiau tavęs! Ačiū, kad tu atėjai! Kaip aš ilgėjaus tavęs! - ji turi daug ką man pasakyti. Ji besigailinti rytoj turinti išvažiuoti. Ar ne keista?
Ji dabar kaip ištrūkusi iš narvo. Daugiau nebegalvojanti, "ką pasakys žmonės".
- Ar tu gali likti pas mane? - paklausia ji juokais.
- Ar aš galiu?
Praeina kelios valandos. Naktis tokia trumpa. Rytas, atskleidęs lango užuolaidą, įsviedžia į kambarį kelis šviesos pluoštus. Kaip kokias šviesos bombas. Kambarys pridygo skaisčių rytmečio gėlių. Tokių tylių, šviesokų, fantastiškų ir nedrąsių kaip šis bebrėkštąs rytas.
- Sakyk man gražiai labanakt...- jos ranka tyliai paspaudžia manąją ir dreba. Tarytum ji niekuomet nenorėtų išleisti manęs. Dar naktis. Dar taip tylu.
Jos širdis kaitriai plaka. Ant priegalvio nukrito kelios ašaros. Ji liūdi. "Ak, tu",- sakau jai ir draudžiu ją. Jau aušta. Naktis baigiasi.
- Sakyk dar kartą man labanaktis ir eik!
Beauštant ji pradedanti bijoti žmonių.
- Būk sveika!
Balkonas dabar gražus. Aš užrūkau papirosą. Kieme šaltoka. Nusiprausę rasomis, nusišvarinę beržokliai. Bunda kalnai-kolosai, rytmečio saulė ima rausvėti. Tolumoje ūžia jūros. Jūrų garsas atsimuša į kietas kalnų uolas. Šaltais kalnų upeliais plauko žuvys, besiplakdamos prieš staigaus upelio srovę, tokios jos vikrios ir stiprios.
Rytą atsikėlusi ponia buvo linksmutė, skaidri kaip tasai rytmetys. Tarytum visiems tokį rytą būtų lengviau kvėpuoti. Kieme laukė arkliai, čaižydami savo kanopomis kelio žvyrus.
Ponia ištiesė man ranką, išblyškusią ir sunykusią. Ji tikrai gražiai atsisveikino su manim. Tarytum ji šildėsi dar paskutinį kartą.
Paskutinį kartą, statydama ant vežimo savo grakščiąją koją, ponia atsisveikino ir dingo.
Parėjęs namo paimti apsiausto, aš radau jame įmestą laiškelį: "Laiškų man niekuomet nerašyk. Tu man būsi ir taip visuomet geras". Aš iš džiaugsmo prispaudžiau jį, it pati laiško autorė tai būtų. Vežimas jau toli dardėjo čirpindamas savo tekiniais žvyrus.
Nauja diena. Keistoka. Tarytum kito pasaulio. Didelės vienumos diena. Tarytum pilni efektiškumų dekoratoriai, dar vakar taip puikiai taisę gamtą, šiandien daug daug nurankiojo gamtos spalvų ir padabų.
Nors saulė mėgino šviesti kaip vakar, bet pajūrys buvo nebe tas. Jis buvo tuščias.

Praslinko apie dešimtį metų.
Vėl pafiordžiai.
Ruduo. Svečiai seniai jau apleido savo viešbučius ir vasarnamius. Nors oras dar skaidrus, šiltas ir beržų auksai dar stipriai laikosi ant šakelių, rudens saulės sušildomi.
Aš einu vienas kalnuotu keliu. Aš čia būsiu vaikščiojęs, šitais pafiordžiais, prieš dešimtį metų. Kiekvienas akmuo, kiekvienas akmenuoto kelio vingis sakyte sako: "Tai čia! Čia spanguolės augo. Čia ji buvo!"
Sako kaip senas pažįstamas.
Kaip įdomu patekti į senas, mielas vietas, kai tampi visa dešimtimi metų vyresnis (žodis "senesnis" toks bjaurus) ir kur kitados gyvenimas taip stipriai įstrigo į tavo atmintį.
Apačioje gilių fiordų mėlynas vanduo, protarpiais plieno atspalvio, kaip geldutėje susemtas, suspraustas tarp aukštų plikų kalnų. Pakraštyje linguoja mažutė, iš aukšto žiūrint, tokia miniatiūriška, baltutė anglų prabangos jachta, atvežusi keleivius ir išbėrusi juos į pakraštį.
Man kelią pastoja keli tylūs ūkininkai ir, netarę nė žodžio, kaip žiemių kalnėnams pritinka, tiek pat tyliai linktelia galva ir pasveikina mane. Priešais varosi visa eilė keistos formos dviem tekiniais ūkininkų vežimaičių. Juose sėdi anglų dandy ir jų ponios, besipudruojančios nosytes, ir taip pat kitokios, į juos panašios pasaulio būtybės, pasidėjusios ant kelių vadovus, jų tinkamai nuteikiamos ir nuolat bekraipančios galvas į šalį. Į uolas, į kalnus, į kelią. Tarytum nėra pasaulyje kokio plyšio ar vietpalaikės, kurios jie nebūtų aplankę. Toks jau amatas.
Aš dilbteliu į kalną, į jūras - ten irgi kitados laivas plūduriavo...
Ne! Šis pajūrio oras man absoliutiškai nesveikas! Jis mane per stipriai veikia. Kai žmogus pasidarai senesnis, esi vienišas ir kai jūros tokios masinančios, kad ir rudens, ir įspraustos į tokius švelnius rėmus. Greičiau iš čia! Į kitą pasaulį, kur dar ne ruduo ir kur daugiau žmonių. Greičiau!
Aš iškeliauju.
Aš nusileidžiu kiek pagraužtais kalnų keliais ir takais kiek žemėliau į pakalnes ir atsiduriu pagaliau mažame žiemių tipiškame miestelyje, kur žmonių beveik nematyti. Čia žmonės dirba, ne taip kaip dykaduoniai pietuose. Ir kur namiukai tokie švaručiai, baltučiai. Visa eilė prašmatnių, patogių vilų.
Mano mintis įkyri. Ji kankina mane.
Mes buvome čia su ja. Ji grįžo tada nuo jūrų pusės, maudymosi kostiumu nešina, o man bežvalgant knygyno vitrinoje vietos rašytojų komplektus, tokius rimtus pažiūrėti bei paskaityti. Plačiame pasaulyje skaitomus.
Ir dabar tie patys namiukai su knygynu pačiame miestelio viduryje ir rimtomis knygomis jame, dabar taip pat mano įdėmiai bežvalgomomis.
Prieplaukos tiltas.
Pagal prieplaukos briauną brūžauja ir girgžda savo įtemptomis virvėmis mažokas vietos kelybos laivokštis. Atplaukęs ir išplaukiąs.
Prie prieplaukos būrelis žmonių. Žvejai. Keli keleiviai, ar iš laivo išlipę, ar pasinešę keliauti į kitą pasaulio galą.
Prie laivo krūvos elegantiškų odos valizų, kaip pritinka prisigėrėjusiems gražiu, jau praėjusiu sezonu vasarotojams.
Prie laivo stovi viena ponia. Prie jos vyras ir vaikas. Aš, žilo plauko pažymėtas, neturėdamas ko geresnio veikti, pažvelgiu sykį ir antrą iš tolo į šią šeimą. Man kažko viengungiui darosi liūdna, sentimentalu. Neatbojamai tenka svajoti ištisą dieną apie kažkokius dangaus migdolus. Seniau man taip niekuomet neatsitikdavo.
Švelnus vėjas.
Ponia irgi įdėmiai pažiūri į mane. Ji domisi, matyti, mano valkatos asmeniu.
- Sveikas tamsta!
Ponia taria mano vardą.
Ji tiesia man ranką.
Aš, abejodamas ar neapsirinku, pakeliu skrybėlę.
Aš pažįstu ją!
Apie ją galvodamas, ją pačią mažiausiai tetikėjau sutikti.
Taip jai ir sakau.
- Negali būti? - ji aiškiai pajuokia mane.- Bet tamsta leisi supažindinti tamstą su mano vyru.
Ponios vyras pats prisiartina ir pažiūri į tas ūmias mudviejų susitiktuves.
Ponia ilgai aiškina jam, kaip, kur susipažinusi su tuo svetimšaliu. Vyras jaukus pažiūrėti, matyti, gerai užsigrūdinęs, kaip šitie kalnai. Jis atrodo jaunesnis, negu iš tiesų galėtų būti.
- Labai malonu...
Į mus žiūri akutes įdelbęs vaikas, savo tamsiomis reikšmingomis akutėmis tarytum sekdamas savo sieloje mūsų kalbą ir ją savaip norėdamas suprastinti ir savaip įvertinti.
- Tai mano vaikas!
Aš paglostau vaiko šilkus. Aš jaučiu, kaip tie vaiko galvos šilkai švelnina man ranką ir kažkokia srovė paliečia mano ranką.
Vyras, turįs daug krovinių sužiūrėti ir sužinoti, kada išplaukia laivas, atsiprašo ir dingsta. Aš liekuosi vienas su ponia. Vaikas žaidžia su savo šunyčiu, kelionės draugu.
- Kaip tamsta gyvenai tą visą laiką? - ponia iš tiesų domisi manimi.
- Kaip tamsta matai...
- Leisk man tamstą pažiūrėti, - ji pažiūri į mane akylai. Ji pažiūri, tarytum iš karto norėdama viską perimti ir viską taip trumpu laiku peržvelgti kaip skęstantis žmogus, kas dėjosi su manim pastaruoju laiku.
- Kvota ne visai patenkina mane. Žili plaukai. Matyti, nuotaika nebekokia,- ji pagrūmoja savo pirštu man, nusidėjėliui.
- Bet tamsta vis ta pati!
Ji nusišypso.
- Kodėl tamsta niekuomet neatsakydavai į mano laiškus?
- Juk aš buvau tamstai uždraudusi rašyti laiškus. Su mumis, moterimis, prasti juokai. Imtum dar kokią paslaptį ir išplepėtum. Ir teliktų vaidai, karas ir nesusipratimai...- ji buvo tokia gudri. Aš nieko nesuprantu.
- Argi tamsta turi kokią paslaptį?
- Paslaptį? - ji nervinos. Ji skubėjo, apsidairydama į šalis, tarytum bijojo, kad kas jos neišgirstų, o dar labiau, kad nenuvoktų jos minties. Nors aplinkui žmonių šią valandą ir nebuvo.
- Na, tai tamsta turi tą savo paslaptį pasakyti man, kaip savo senam pažįstamam!
Aš mėgdavau juokauti.
- Gerai! Būtinai. Aš kaip tik noriu tą padaryti. Aš visuomet rengiausi tą padaryti. Tik viena sąlyga, tamsta supranti, kad nereikalingų klausimų nedarysi ir dalyką paliksi taip, kaip jis yra.
Sutikau. Nors visa tat erzino mane.
Ji dar kartą pažiūrėjo į mane, tarytum egzaminuodama: ar verta? Nors ir labai palankiai. Ji priglaudė prie savęs bežaidžiantį vaiką.
- Tai tamstos vaikas. Tamsta jo tėvas.
Šitaip žaisti su žmogumi negalima.
Aš netikėjau. Kol spėjau atsipeikėti, ji pasakė:
- Matai tamsta, kas darosi kartais su mumis, paikomis moterimis. Tamsta man tada patikai daugiau, negu tamstai galėjo ateiti į galvą... Aš svajojau apie tamstą kad ir trumpas, tik kelių mums teduotų dienų valandas. Aš tebesvajoju ir dabar. Aš nė negalėčiau nesvajoti. Kaip įrodydama, aš pasakiau tamstai savo paslaptį, nors tai ir negudru, ir keblu. Aš tik noriu, kad ir tamsta dabar mane dažniau atsimintum!
Ji tylėjo. Pažiūrėjo visu moteriai suteiktu gudrumu. Aš šokau gintis, teisintis, klausinėti. Nors tai man ir nesisekė.
- Jūs, vyrai, kartais negalite suprasti. Juk štai man viena paguoda teliko. Man, nuolat uždarytai narve... Ir koks dar sūnus! - ji pavadino vaiką.
Aš protestavau. Tai - mano!
Man atėjo keista mintis, aš norėjau paimti jį su savim ir nunešti jį per kalnus į kitą šalį, kur nėra jam artimų žmonių. Tada jis priprastų prie manęs ir tebūtų vien su manimi. Tokia moteris! Nors, prisipažinsiu, aš ūmai pradėjau lyg neapkęsti jos. Toks keistas jausmas.
Ji suprato.
- Tamsta manai paikystes...
- O vyras?
- Tamsta!
- Kaip tai galėjo būti? - aš jaučiau, tarytum štai auklė man būtų iškilmingai apreiškusi: "Sūnus!" Aš buvau šituose kalnuose visai nepasiruošęs ir ūmai užkluptas. Todėl ji nugalėjo mane, ši moteris. Atsiminimai, pareigos pajautimas, ateitis, - viskas ėmė konkuruoti savo nelogiškumu ir greitumu.
- Tamsta davei žodį elgtis išmintingai ir nesistebėti. Matai, aš norėjau suteikti tamstai didžiausią dovaną. Tamsta ją turi. Ko gi daugiau gali reikalauti? Aš juk galėjau to ir nesakyti, kaip kad lig šiol dar niekam nebuvau sakiusi...
- Ar aš galėsiu jį retkarčiais matyti?
- Ne! Visiškai ne! Tai būtų negudriausias ir painiausias daiktas.
Vaikas, baigęs žaisti su smiltimis, priėjo ir paklausė: "Ką, mama?"
- Dėdė nori pasisveikinti su tavim ir pasakyti tau porą gerų žodžių.
Aš laikiau jo šiltas, smulkutes rankutes ir tarytum pats iš jų susišildžiau. Tai buvo iškilmingiausia mano gyvenimo valanda. Aš negalėjau ja atsidžiaugti.
Išėjęs iš savo kontoros į prieplauką, vyras sušuko:
- Bilietai jau yra, daiktai sugabenti. Tuojau išplaukia laivas!
Ponia paskubomis atsisveikino su manim savo akimis. Ji jomis pasakė šią valandą viską, ką rengėsi pasakyti ir ką buvo sukaupusi per tiek metų.
- Tamsta iškeliauji tučtuojau?
- Taip!
- O jis?
- Jokių kvailysčių! Tamsta esi žadėjęs. Vargu bus lemta trečią kartą čia mudviem pasimatyti, užtat aš linkiu tamstai geros laimės. Žinai, mes, žiemių moterys...- ji nebaigė.
Mes atsisveikinome. Laivas papsnojo ir veikiai dingo.
Aš, likęs visiškai vienas šitoje kalnų šalyje, jaučiau, kad turėsiu dabar kur nukreipti savo mintį.
Taip sensta žmogus.