LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 20 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Patriotizmas
  Lietuva > Patriotizmas
Lankomumo reitingas Publikuota: 2012-03-23
Ginkime, ką iškovojome

Vi­sas krikš­čio­niš­kas pa­sau­lis, ci­tuo­jan­tis De­ka­lo­gą, tik­riau­siai pri­si­me­na pre­am­bu­lę: „Aš esu Vieš­pats, ta­vo Die­vas, ku­ris iš­ve­džiau ta­ve iš Egip­to že­mės, iš ver­gi­jos na­mų“. Vi­sa tai įvy­ko prieš tre­je­tą tūks­tan­čių me­tų, kai žy­dai, siek­da­mi lais­vės, iš­si­va­da­vo iš kles­tin­čios, bet ne­drau­gin­gos ša­lies, ir po il­gų kla­jo­nių su Die­vo pa­gal­ba įkū­rė Iz­ra­e­lio vals­ty­bę.

Gal dėl to žy­dų tau­ta, tų lem­tin­gų die­nų ne­už­mir­šu­si, to­kia įta­kin­ga pa­sau­ly­je ir da­bar. Sa­vo lai­mei ar ne­lai­mei, mes nuo am­žių glau­dė­mės prie Ne­ries ir Ne­mu­no, tos upės – dvi svar­biau­sios ar­te­ri­jos – mai­ti­no sės­laus lie­tu­vio šir­dį. Mes at­si­sa­kė­me trauk­tis nuo už­gy­ven­tų vie­tų, nors trys plėš­rūs ere­liai vis tai­kė­si mums iš­ka­po­ti akis. Nie­ka­da ne­de­rė­tų pa­mirš­ti 1918 m. va­sa­rio 16 d., kai mums pa­vy­ko nu­ris­ti nuo Lie­tu­vos ka­po dau­giau kaip per šimt­me­tį pe­lė­siais ir ker­pe ap­au­gu­sį ver­gi­jos ak­me­nį, taip pat ir Ko­vo 11-osios, ku­rią mes mi­ni­me šian­dien.

Prieš dau­ge­lį me­tų, dar prieš­ka­ri­nė­je lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ma­ma, grįž­da­ma iš baž­ny­čios, per­ne­šė ma­ne per aukš­tą, siū­buo­jan­tį liep­tą, pa­var­gu­si at­si­sė­do ant ak­mens ir už­mi­nė mįs­lę: „Vie­nas sa­ko – bė­kim, bė­kim, ki­tas sa­ko – čia sto­vė­kim, tre­čias sa­ko – čia lin­guo­kim. Kas?“ „Tai gal žmo­nės Pa­sva­lio baž­ny­čio­je?“ „Ne, čia gi mū­sų Lė­vuo. Įsi­žiū­rėk, van­duo bė­ga, te­ka, o ak­me­nys lie­ka“. „Tai kas lin­guo­ja?“ „Mel­dai, nen­drės lin­guo­ja“. Ta gra­ži mįs­lė tin­ka ne tik mū­sų upei, bet ir vi­sai Lie­tu­vai. Mes jau bu­vo­me ap­gy­nę sa­vo lais­vę, bet Mai­ro­nio he­ro­ji­nė­je dai­no­je „Oi ne­verk, ma­tu­šė­le!“ ne vien dėl ri­mo bu­vo at­si­ra­dę žo­džiai: „Tau dar li­ko sū­nų, kas tė­vy­nę pra­ras...“

Per oku­pa­ci­jas ir ka­rą ne­te­ko­me be­veik treč­da­lio sa­vo gy­ven­to­jų. Žmo­nės bė­go nuo grįž­tan­čio bol­še­vi­ki­nio cu­na­mio. Pa­lik­da­mi tau­tą be idė­jos, be va­do, tik tu­rė­da­mi vil­tį dar ka­da nors su­grįž­ti. Tie, ku­rie nar­siai kar­to­jo – „Čia sto­vė­kim“, – bu­vo su­nai­kin­ti, žu­vo miš­kuo­se, trem­ty­je ir la­ge­riuo­se. Ki­ti, kaip nen­drės lin­ko ten, kur spau­dė sro­vė, kur vė­jas pū­tė. Prie­šas juos lai­kė sa­vais.

Dau­ge­lis iš­mo­ko vog­ti, įpra­to ger­ti, velt­ė­džiauti, to­kie žmo­nės ir šian­dien mū­sų vals­ty­bei di­de­lė naš­ta. Gar­bė tiems, ku­rie li­ko sto­vė­ti, ku­rie po dau­ge­lio me­tų su­grį­žo, sten­gė­si at­gai­vin­ti Lie­tu­vos upę ir per ją nu­ties­ti til­tus į pa­sau­lį. At­si­me­na­te, kaip mes be ato­dai­ros šo­ko­me per be­dug­nę iš ne­lais­vės į lais­vę. Jau jau įsi­bė­gė­jo­me, ati­trū­ko­me, šo­ka­me ir gir­di­me: step by step.

Ger­bia­mie­ji: ne­spe­ši­te, to­va­riš­čy (rus. „ne­sku­bė­ki­te, drau­gai“). O kai per­šo­ko­me, grįž­ki­te, ni­ku­da vy ne uj­dio­te (rus. „nie­kur jūs ne­nu­ei­si­te“). Krem­lius mums pa­skel­bė eko­no­mi­nę blo­ka­dą. Už ši­tų par­la­men­to sie­nų vy­ko ste­buk­las, ku­ris pri­me­na Evan­ge­li­jo­se ap­sa­ky­tą duo­nos ir žu­vies pa­dau­gi­ni­mą. Tai bu­vo die­nos, kai lais­vė iš tie­sų bu­vo įga­vu­si ne­įkai­no­ja­mą ver­tę. Žmo­nės 1990 me­tais ir dar po me­tų čia ve­žė ir ne­šė ne tik mais­tą šių rū­mų gy­nė­jams, jie au­ko­jo juo­dai die­nai su­tau­py­tus pi­ni­gė­lius, kai ka­da – vi­są ap­gai­lė­ti­ną kom­pen­sa­ci­ją, gau­tą už il­ga­me­tę ka­tor­gą gu­la­guo­se. Tos pi­ni­gų gniūž­te­lės plas­ti­ko mai­še­liuo­se kar­tais pa­dvelk­da­vo kai­mo pir­kios dū­mu, ne­si­bai­gian­čio var­go kva­pu.

Tie pi­ni­gai bu­vo skir­ti Blo­ka­dos fon­dui, Lais­vės gy­ni­mo fon­dui, tai bu­vo tar­si tvars­tis, tar­si trauk­la­pis at­kur­tos mū­sų vals­ty­bės žaiz­doms. Ta­da, kai mes, ei­li­niai Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai, ne­tu­rė­jo­me net sa­vo ka­bi­ne­tų, juo­se bu­vo įsi­kū­rę par­la­men­to gy­nė­jai, tu­rė­jo­me tik po vie­ną sa­vo pa­ta­rė­ją, to­kio žmo­gaus la­bai rei­kė­jo Uk­mer­gė­je, ma­no apy­gar­do­je. Šį ne­įpras­tą dar­bą už pu­sę at­ly­gi­ni­mo su­ti­ko dirb­ti tik Van­da Pie­ši­nie­nė, akių gy­dy­to­ja, ku­rios ne­bu­vo kam po­li­kli­ni­ko­je pa­keis­ti.

Ji pa­ži­no­jo daug skurs­tan­čių žmo­nių, kai ku­riems mes steng­da­vo­mės pa­dė­ti pa­si­nau­do­da­mi Ka­li­for­ni­jo­je gy­ve­nan­čių ge­ra­da­rių Sin­kių pa­ra­ma. Mu­du su dak­ta­re Van­du­te ei­na­me pas to­kį Da­ru­lį, ku­ris, il­gai dir­bęs trak­to­ri­nin­ku, nuo vib­ra­ci­jos ne­be­ga­lė­jo vaikš­čio­ti. Da­ru­lis in­va­li­dų ve­ži­mė­ly­je, žmo­na po in­sul­to ne­be­si­ke­lia iš lo­vos. Jie­du vy­lė­si, kad sū­nus ne­tru­kus par­ves į na­mus mar­čią, ta­čiau to­ji ne­be­no­rė­jo te­kė­ti į šei­mą, kur jau ne­be vie­nas, o du in­va­li­dai. Vie­nin­te­lis sū­nus iš ne­vil­ties nu­si­žu­dė. O mes vi­so la­bo te­tu­ri­me 20 do­le­rių pa­guo­dai. Da­ru­lis mums at­­ida­rė du­ris ir pir­mi jo žo­džiai: „Ra­šy­to­jau, sa­ky­ki­te, ar ta mū­sų Lie­tu­va at­si­lai­kys, ar ji gy­vuos?“ Lie­tu­va gy­vuo­ja ir gy­vuos, nors dau­ge­lis esa­me iš to iš­li­ku­sio nen­dry­no.

Ne vi­si ma­no pri­si­mi­ni­mai – kaip tie kris­ta­lai, tin­kan­tys gar­bin­gai pra­ei­ties mo­zai­kai. Ant­rai­siais mū­sų ne­pri­klau­so­my­bės me­tais, lan­ky­da­mas ma­lo­nės pra­šan­čius nu­teis­tuo­sius Pra­vie­niš­kė­se, su­ži­no­jau, kad čia te­be­lai­ko­mi ke­le­riems me­tams nu­teis­ti du iš so­vie­tų ar­mi­jos pa­bė­gę vai­ki­nai. Ne­ci­tuo­siu sa­vo pa­klau­si­mų dėl įvai­rių tei­sėt­var­kos pro­ble­mų tuo­me­ti­niam Res­pub­li­kos ge­ne­ra­li­niam pro­ku­ro­rui, nes sku­bų at­sa­ky­mą man at­siun­tė vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro pa­va­duo­to­jas Sve­tu­le­vi­čius.

Ja­me ne­bu­vo nė vie­no žo­džio apie tuos du vai­ki­nus, pa­mė­gi­nu­sius iš oku­pan­tų ka­riuo­me­nės pa­bėg­ti į lais­vė­jan­čią sa­vo tė­vy­nę. Aukš­čiau­sia­ja­me teis­me man bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad vie­nas iš tų de­zer­ty­rų yra pa­bė­gęs iš Ko­los pu­sia­sa­lio, o ki­tas nuo Ura­lo – be ci­vi­li­nių dra­bu­žių, be mais­to. Esą bėg­liai pa­ke­liui tu­rė­jo kur nors vog­ti ar­ba plė­ši­kau­ti. Tik ta­da, kai jau tu­rė­jo­me Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą, bėg­liams bu­vo pa­siū­ly­ta ra­šy­ti ma­lo­nės pra­šy­mą, o juk pa­gal tei­sy­bę ir są­ži­nę ma­lo­nės, at­lei­di­mo už sa­vo bu­ku­mą ir ap­lai­du­mą tu­rė­jo pra­šy­ti kai ku­rie tuo­me­ti­niai tei­sėt­var­kos sar­gai.

Pa­gal tei­sy­bę ir są­ži­nę, kad mums šio­je vie­to­je ne­rei­kė­tų liūd­nai at­si­dus­ti, pri­min­siu jums se­ną bei links­mą is­to­ri­ją. Vie­na­me kai­me įsi­siau­tė­jo ge­rai še­ria­mas veis­li­nis jau­tis. Jo­kie pan­čiai ir tvo­ros jau ne­be­ga­lė­jo jo nu­lai­ky­ti. Vie­nas ki­tas so­die­tis nuo to jau­čio jau bu­vo ap­šlu­bęs ar net ga­lą ga­vęs. Per Šv. Onos at­lai­dus gy­vu­lys įsi­su­ko į šven­to­rių ir iš­vai­kė pro­ce­si­ją, nes tą bes­ti­ją vyš­ni­nis kle­bo­no ar­no­tas su­er­zi­no. Ta­da žmo­nės su­si­rin­kę nu­spren­dė, kad stip­riau­si vy­rai – kal­vis ir dai­li­dė – tą jau­tį pri­va­lo nu­ga­la­by­ti. Tie­du su­ti­ko.

Dai­li­dė pa­si­dir­bins kuo­ką, kal­vis įpra­tęs net stai­ni­nius er­ži­lus kaus­ty­ti, va­ka­re pa­čiups tą jau­tį už ra­gų taukšt, paukšt ir tam ne­ra­liuo­tam gal­vi­jui bus amen ale­liu­ja. Vie­ną va­ka­rą abu su­si­ruo­šė. Dai­li­dė at­si­ve­dė­jęs taukšt – jau­tis nė krust, dar sy­kį paukšt – jau­čiui nė mo­tais. Bet kal­vis ne­be­iš­ken­tęs tam dai­li­dei sa­ko: „Klau­syk, jei­gu tu ir tre­čią kar­tą man taip tvo­si kak­ton, aš ga­liu to jau­čio ne­be­nu­lai­ky­ti“. Tuo ir bai­gė­si se­nų lai­kų is­to­ri­ja. O mū­sų lai­kais žur­na­lis­tai ne­dels­da­mi im­tų „lukš­ten­ti“ ko­kį se­niū­ną, me­rą, po­li­ci­ją ir pro­ku­ro­rą iki pat vir­šaus.

O kaip ten to­liau? Klau­si­nė­tų, koks to jau­čio li­ki­mas. Vyks­ta ty­ri­mas. Pra­dė­ta bau­džia­mo­ji by­la. Tuo tar­pu tiek. Pra­ei­na me­tai, jie ir vėl klau­sia: ar tie­sa, kad tas jau­tis bu­vo įsi­bro­vęs ne tik į baž­ny­čią, bet ir į ban­ką? Ar jūs ži­no­te, kas už to jau­čio sto­vė­jo? At­sa­ky­mas: dėl ban­ko ne­ga­liu nei pa­tvir­tin­ti, nei pa­neig­ti. Sto­vė­jo ar ne­sto­vė­jo, ty­ri­mas kol kas te­be­vyks­ta. Dar po po­ros me­tų, žmo­nės kal­ba, kad ten bu­vo kar­vė, o ne jau­tis. Dai­li­dė ir kal­vis ta­da bu­vo ge­ro­kai iš­gė­rę. Kar­vė ar jau­tis, tai tik teis­mas ga­li nu­sta­ty­ti. Ap­klau­sia­mi liu­dy­to­jai, pa­skir­ti tei­sė­jai, pro­ku­ro­rai.

Lie­tu­viai tu­ri la­bai pras­min­gą po­sa­kį apie sker­są ir iš­il­gą var­gą. Sker­sas var­gas – tas, ku­ris ke­lią pa­sto­ja, kaip tas ra­gus at­ki­šęs jau­tis, žūt ar būt, rei­kia tą kliū­tį įveik­ti. Bus sun­ku, bu­vo sun­ku, bet mes tai pa­da­rė­me. Iš­il­gas var­gas – tie kas­die­ni­niai rū­pes­čiai, var­gas, ku­ris tar­si pri­šiukš­lin­tas grio­vys, vin­giuo­ja pa­lei vi­są vieš­ke­lį. Pa­sa­ky­ki­te man, ku­rio­je ša­ly­je to­kio iš­il­go var­go ne­bū­na? Gal kaip tam lie­tu­viš­kam grio­vy dau­giau pri­mė­ty­ta bam­ba­lių. Jei­gu kas da­bar už­min­tų mįs­lę: „Vie­nas sa­ko: „bė­kim, bė­kim“, ki­tas sa­ko: „čia sto­vė­kim“, tre­čias sa­ko: „dar iš­ger­kim“, tik­riau­siai bū­tų ne­sun­ku at­spė­ti, jog tai grei­čiau­siai – Lie­tu­va. Mums la­bai trūks­ta Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus, ku­ris gar­siai ir įtai­giai pa­sa­ky­tų: „Mie­lo­sios ma­no ave­lės, juk tam mums ir duo­ta gal­va, kad į an­trą ga­lą la­pų ne­pri­bir­tų“.

Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, ra­šy­to­jo Ka­zio Sa­jos kal­ba, pa­sa­ky­ta iš­kil­min­ga­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos mi­nė­ji­me.

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Kaukazo aviganis (2)    Šventės (117)    Žydai (32)    Aiškiaregiai (11)    Psichologija (89)    Windows (7)    Švietimas (1281)    Šaulys (7)    Maudymosi kostiumėliai (7)    Įdomybės (87)    Spiritizmas (4)    Breakdance (4)    Augalai (8)    Hakeriai (273)    Vytautas Bogušis (12)    Kinas (193)    Projektavimas (7)    Apskaita (15)    Velniai (9)    Policija (2)    Komunikacija (166)    Biologija (222)    Grybai (3)    Mokykla be narkotikų (20)    Nekilnojamasis turtas (22)    Opel (4)    Duomenų apsauga (3)    Pirmoji meilė (3)    Firmos (12)    Tiškevičiai (18)    Šokoladas (10)    Vorai (2)    Astrologija (27)    Egiptas (24)    Liberalų sąjūdis (5)    Restoranai (5)    Lengvosios muzikos grupės (27)    Miniatiūros (7)    Vandens slidės (2)    Kreditai (2)    Žindymas (14)    Subkultūros (99)    Kompiuterinis piratavimas (43)    Susitaikymas (9)    Klubai (8)    Juvelyriniai dirbiniai (2)    Stilius (86)    Šalys (61)    Sportiniai šokiai (2)    Baikeriai (8)
1. Knyga „Keturi“ – mano mintys apie žmones, kurie nėra tuo, kuo galėtų būti
2. Pokalbis su knygos „Keturi“ autoriumi Edmundu Girskiu
3. Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas
4. Lietuva lietuviams
5. Kas beldžia į tavo duris
6. Nacionalinių valstybių neigimas – Europos neigimas
7. LIETUVA - lietuviams, lietuviai - LIETUVAI
8. Patriotas visada turi būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės
9. Nepakantumas patriotiniam jaunimui
10. Idealizmas tada ir dabar
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!