LT   EN   RU  
2017 m. lapkričio 21 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Patriotizmas
  Lietuva > Patriotizmas
Lankomumo reitingas Publikuota: 2012-06-02
Nacionalinių valstybių neigimas – Europos neigimas

Trečiojo pasaulio perspektyva

Stebina Lietuvos gyventojų gana pasyvus požiūris į sutemos tendencijas šalies ekonomikoje, politikoje bei kultūroje. Bet dar daugiau stebina didžiųjų Europos tautų menkas pasipriešinimas nuopoliui. Ne taip seniai pasaulį drebinusios savo galybe Vokietija, Anglija ir Prancūzija šiandien tyliai miršta. Garsus JAV apžvalgininkas Patrick J. Buchanan 2002 m. išleistoje knygoje „Vakarų mirtis“skambina pavojaus varpais dėl katastrofiškai sumažėjusio europiečių gimstamumo. Remdamasis Jungtinių tautų (JTO) duomenimis, Buchanan įspėja, kad jeigu ilgą laiką vyraujančios neigiamos gimstamumo tendencijos nepasikeis, visa Europa nuo Islandijos iki Rusijos susitrauks nuo 728 milijonų iki 556 milijonų gyventojų po maždaug keturių dešimtmečių. Praėjus dar 50 metų, kaip nurodo Buchanan, liks tiktai 207 milijonai europiečių – mažiau nei trečdalis dabartinio gyventojų skaičiaus. Tokio demografinio nuostolio Europa nėra patyrusi nuo viduramžių Juodosios mirties pandemijos, kai išmirė trečdalis Senojo kontinento gyventojų. Neigiamo prieaugio (kai kasmet daugiau žmonių miršta nei gimsta) pasekmės nėra numatytos kažkur tolimoje ateityje. Jos juntamos jau šiandien.

Ekonominės krizės metu tokios šalys kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ir Prancūzija pradėjo smarkiai mažinti socialinės apsaugos apimtis ne tik dėl to, kad subraškėjo jų finansinės sistemos. Socialinės išlaidos karpomos dar ir dėl šių šalių demografinio senėjimo. Visur sunkėja pensijų sistemų finansinė našta, nes ištisai blogėja dirbančiųjų/pensinio amžiaus žmonių santykis. Jei padėtis nepasikeis, 2050 m. trečdalis Europoje gimusių žmonių bus senesni nei 60 metų. Kartu su šia įsibėgėjusia senėjimo tendencija, sparčiai auga nelegalių ir legalių imigrantų srautas. 1999 m. 500 000 nelegalių imigrantų pateko į ES šalis. Tai 10 kartų didesnis skaičius, nei įvažiavo į ES 1993 m.

Skaitant JTO, ES pareigūnų ir didžiosios spaudos prognozes bei rekomendacijas, ryškėja tokia vizija. Jei Europa norės išlaikyti esamą darbingo amžiaus žmonių skaičių iki 2050 m., jai teks įsileisti 169 milijonus imigrantų. Bet jeigu per šį laikotarpį europiečiai bandys palaikyti esamą (5 prie 1) dirbančiųjų ir pensininkų santykį, tai imigrantų poreikis šoktels iki astronominio 1,4 mlrd. skaičiaus. Tokius milžiniškus Europos „žmogiškųjų resursų“poreikius galėtų patenkinti nebent Afrikos ir Vidurio Rytų šalys. Apibendrindamas Buchanan pateikia tokią išvadą: arba Europa smarkiai sumažins pensijų sistemų dosnumą, arba Senasis kontinentas taps Trečiojo pasaulio kontinentu. Visi požymiai rodo, kad europinis elitas linksta prie antrojo varianto. Trečias kelias, radikaliai padidinti paramą jaunoms šeimoms ir galimybes jaunimui įsidarbinti, matomai nefigūruoja globalistų bei ES elito planuose. Ir Lietuvoje mūsų valdantieji pratina tautiečius prie minties, kad teks susitaikyti su vis didėjančiu imigrantų srautu. Nors vaizdas nekoks, Buchanan paskelbti skaičiai bei prognozės turi vieną didelį privalumą. Jie mums aiškiai pateikia Europos ateities viziją pagal globalistų lūkesčius. Tai jos laipsniškas susijungimas su Afrika bei Vidurio Rytais.

Individualizmo ir internacionalizmo tandemas griaunantis nacionalines vertybes

Gyvename laikmetyje, kai galingos tarptautinės korporacijos, finansinės struktūros ir viršnacionalinės biurokratijos aktyviai įgyvendina suvienyto pasaulio viziją. Šiam tikslui pasiekti globalistams reikalingi du žmogaus tipai: individualistai ir internacionalistai. Pasauliniam elitui individualizmas ir internacionalizmas yra parankūs instrumentai. Silpnindamas bendruomenių solidarumą, individualizmas pakerta organizuotą pasipriešinimą tarptautinio kapitalo reikalavimams. O internacionalizmas, keldamas tarptautinį bendradarbiavimą aukščiau už nacionalinį susitelkimą, eventualiai išstumia nacionalines institucijas iš politinio gyvenimo. Stambi valstybių sąjunga, pvz., Europos Sąjunga, sėkmingai subordinavusi nacionalinius prioritetus savo valiai, sumenkina nacionalinės valstybės orumą pastarosios gyventojų akyse. Praradus savo piliečių autoritetą, tokia valstybė vis daugiau tampa stipresnės sąjungos instrumentu. Laikina dvivaldystė anksčiau ar vėliau užleidžia vietą centralizuotai galiai. Abi individualizmo ir internacionalizmo tendencijos užgožia tikrą žmogaus prigimtį, jo polinkį burtis į asociacijas bei konkuruoti su kitomis žmonių grupėmis. Šiame straipsnyje bus aptartos individualizmo ištakos ir vystymasis tiek ideologiniu, tiek sociologiniu požiūriu. Internacionalizmo klausimas bus detaliau nagrinėjamas kitame straipsnyje.

Objektyvios individualizmo prielaidos

Perėjimas nuo žemės ūkio į pramoninę ekonomiką yra susijęs su individualistinių idėjų klestėjimu. Sociologiniu požiūriu, savimi susirūpinęs individas – tai reiškinys, kurio šaknys glūdi industrializacijoje. Demografai pastebi stiprų ryšį tarp urbanizacijos lygio ir darbo jėgos mobilumo padidėjimo iš vienos pusės ir šeimyninių ryšių silpnėjimo iš kitos pusės. Žmonių perkėlimas iš kaimo aplinkos į miestų bendruomenes yra susijęs su kylančiomis skyrybų ir krentančio gimstamumo tendencijomis. Nutoldamas nuo kaimo bendruomenių tradicijų, miestietis pripranta gyventi sau. Miesto gyventojams nereikalingos gausios atžalos ir giminės, kurios padėtų atlikti žemės ūkio darbus. Miestuose būdinga paslaugų specializacija leidžia individui pačiam pasamdyti meistrus arba nusipirkti rankų darbą tausojančias mechanines priemones. Todėl bendruomenės, kuriose urbanizacija bei darbo jėgos mobilumas yra pasiekę aukštą lygį, demografiniu požiūriu yra linkusios sparčiai senėti.

Pramoninių miestų individualizmas atsirado prieš porą šimtmečių. Tuo tarpu natūrinis ūkininkavimas turi šaknis siekiančias keliasdešimt tūkstantmečių. Žvelgiant į visą žmonijos egzistavimą, matosi, kad organizuoto gyvenimo pagrindas yra natūriniu ūkininkavimu užsiimanti šeima arba gentis. Tokiose savarankiškai ūkininkaujančiose šeimose vaikai yra auklėjami tapti tėvų pagalbininkais. Dabartinėje Lietuvoje kaimo vietovėse mokyklinio amžiaus vaikai yra pratinami atlikti lengvesnius darbus. Vaikai prisideda prie bendrų šeimos pastangų užtikrinant pragyvenimui reikalingus išteklius ir taip įgyja solidarumo ir atsakomybės jausmą šeimos atžvilgiu. Aišku, kad tokių vaikų požiūris į gyvenimą bus mažiau individualistinis, nei miesto vaikų, kurie turi daugiau laisvo laiko sau.

Laikotarpis nuo pramonės revoliucijos pradžios iki mūsų laikų skiriasi iš esmės nuo ankstesnių tūkstantmečių. Pasak Fernand Braudel, žymaus prancūzų istoriko, iki industrinės revoliucijos didžiulė dauguma europiečių praleido visą gyvenimą vienoje nesikeičiančioje aplinkoje. Iki XVIII amžiaus pabaigos mažai kam iš kaimo gyventojų tekdavo keliauti toliau nei 30 km nuo gimtosios vietos. Tai neišvengiamai paveikė europiečių pasaulėžiūrą ir visuomenės solidarumo sampratą. Iki pramoninės revoliucijos individas buvo pripratęs gyventi savo skaitlingos šeimos, giminių bei kaimynų apsuptyje. Kaimo žmonės galėjo pasikliauti pastarųjų pagalba atliekant sunkesnius žemės ūkio darbus. Jų psichologinė parama padėdavo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Vaikai paveldėdavo tėvų žemę, darbo įgūdžius, pasaulėžiūrą, estetinį suvokimą ir moralinius dėsnius. Kaimo bendruomenių gyvenimas tekėjo nepertraukiamai iš vienos kartos į kitą.

Individui, kuriančiam šeimą, reikia kokios nors stabilumo bei tęstinumo perspektyvos. Biologine prasme jauni tėvai perduoda savo gyvastingumą kitai kartai ir tuo parodo, kad jų egzistencija nėra tokia jau trapi ir nereikšminga. Jų gyvenimas nevisiškai išnyksta, kai baigiasi jų fizinė egzistencija. Bet tėvams taip pat svarbu, kad atžalų gyvenime būtų pratęstos ir jų dvasinės vertybės. Vaikų auklėtojai skiria nemažai jėgų ir turto maitindami, aprengdami ir mokydami savo vaikus. Jie norėtų pajusti, kad jų pastangos neištirps neaprėpiamose platybėse arba neramių laikų sumaištyje. Žmogus, netikintis savo palikimo patvarumu arba stabilumo perspektyva, pagalvos, kad geriau neatvesti vaikų į tokią neaiškią ateitį. Tokiu atveju individas bus daugiau susirūpinęs savimi ir įnirtingiau sieks trumpalaikio, juslinio pasitenkinimo. Bet pasišventimas trumpalaikiams džiaugsmams ir pergalėms byloja apie individo menkėjančią įtaką savo aplinkai, jo galios susitraukimą.   

Naujų laikų psichologinė našta

Atsiradus moderniai pramoninei gamybai ir naujoms ryšių technologijoms XIX amžiaus pradžioje, Europos kaimo gyventojai pradėjo masinę evakuaciją į miesto centrus Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko dalinai dėl to, kad tobulėjanti maisto gamybos technika ir medicina paskatino didžiulį demografinį šuolį XVIII amžiaus antroje pusėje. Ribotas dirbamos žemės plotas nebesugebėjo patenkinti greitai augančių kaimo gyventojų ekonominių poreikių. Todėl miesto ir kaimo gyventojų santykis, pastoviai siekęs 10 proc. nuo Romos imperijos laikų iki Prancūzų revoliucijos radikaliai pasikeitė, pasak Braudel. Kaimo bendruomenių gyvensena užleido vietą miestietiškai egzistencijai, o pastaroji buvo susijusi su visai skirtingu požiūriu į gyvenimą.

Iš pradžių gyvenimas naujuose pramoniniuose centruose pasižymėjo skurdu, anonimiškumu ir atsiskyrimu. Neregėta istorijoje miestų ekspansija ištrynė tęstinumo pojūtį. Kartu pradėjo klibėti Europos politinės santvarkos pamatai. Didėjanti nusikalstama veikla, gyventojų susigrūdimas, epidemijos, prostitucija, fabrikų darbininkų išnaudojimas – tai tik dalis tų socialinių negalavimų, kuriuos pagimdė pirminė industrializacija. Gyventojų sukilimai prieš valdančiuosius sekė vienas kitą, tame tarpe ir kruvini maištai 1830, 1848 ir 1870 metais. Iš kaimų bendrovių dar išlikęs šeimyninis solidarumas šiek tiek apsaugojo naujus miestiečius nuo blogiausių urbanizacijos pasekmių. Krikščionių parapijos, įsikūrusios naujuose pramonės centruose, taip pat bandė atgaivinti bendruomeniškumo dvasią. Bet tapo vis aiškiau, kad valstybės lygmenyje trūksta naujų politinių idėjų ir institucijų, galinčių atstatyti socialinę sanglaudą.

Naujos ideologijos gaivina bendruomeniškumo dvasią

Europos XIX ir XX amžiaus politiniame gyvenime neatsitiktinai išaugo liberalios demokratijos, krikščioniškos demokratijos, socializmo, komunizmo ir nacionalizmo ideologinis vaidmuo. Kiekviena iš šių politinių srovių savaip bandė atgaivinti bendruomeniškumo ir tęstinumo dvasią, kuri beveik išnyko pramoninių miestų apleistuose daugiabučiuose bei tamsiuose skersgatviuose. Socialinė demokratija bandė sušvelninti turtinę nelygybę, kuri gimdė nepasitenkinimą ir silpnino solidarumą. Liberali demokratija siūlė konstitucijas, parlamentus ir laisvą spaudą, kad individas bent formaliai galėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir jį šiek tiek formuoti. Krikščioniška demokratija siekė įtvirtinti krikščionišką toleranciją bei meilę susvetimėjusių europiečių tarpusavio santykiuose. Ir komunistai troško tarptautinio proletariato solidarumo ir kovingumo.

Pati efektyviausia iš minėtų naujų ideologijų buvo nacionalizmas. Neramiame laikotarpyje nacionalizmas patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Naujai atsiradusios nacionalinės švietimo sistemos ragino tos pačios tautos narius didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Valstybės parama nacionalinės kultūros plėtrai, dosnus architektūriškai vertingų viešųjų pastatų finansavimas padidino nacionalinių valstybių prestižą savo piliečių akyse. Per šį laikotarpį nacionalinių valstybių sostinės ir didmiesčiai akivaizdžiai pagražėjo. Daugeliui europiečių nacionalinio solidarumo idėja suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje pradinės industrializacijos aplinkoje. XIX amžiui įsibėgėjus, nacionalizmas ir stiprios nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų izoliaciją naujai išaugusiuose pramonės miestuose.

Nacionalinių valstybių impozantiški pasiekimai

Iš visų žmogaus formuotų junginių, nedaug atsirastų tokių, kurios savo kolektyviniais pasiekimais pralenktų XIX ir XX amžiaus pradžios Europos tautines valstybes. Pastarosios akivaizdžiai nukonkuravo ankstesnių laikų valstybes, kurios buvo organizuotos pagal feodalizmo ar monarchijos principus. Nacionalinės valstybės savo apibrėžtoje teritorijoje sugebėjo sutelkti optimalų resursų ir galios lygį. Praeito ir XIX amžiaus nacionalinių valstybių elitai suvokė, kad didžiausias jų prieinamos galios šaltinis yra šalies gyventojai, o ypač plačiosios masės, sąmoningai ir savo noru aktyviai dalyvaujančios valstybės gyvenime. Feodalinėse ir monarchinėse valstybėse tiktai nežymi gyventojų dalis buvo politiškai sąmoninga ir aktyvi. Karaliaus arba kunigaikščio žodis dažnai prilygdavo įstatymui, o raštas ir švietimas priklausydavo dvasininkijos įtakos sferai. Dauguma šių archajiškų valstybių beraščių gyventojų liko pasyvūs išnaudojimo objektai, prikaustyti prie žemės, menkai suvokiantys savo krašto politines bei ekonomines realijas.          

XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įvyko didysis lūžis, kai sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruojant tarpusavyje, tų laikų europinėms nacionalinėms valstybėms ypač rūpėjo pritraukti kuo didesnę savo piliečių paramą. Perdėjus šiek tiek, galima teigti, kad nacionalinėms valstybėms kiekvienas jų gyventojas buvo reikalingas. Šiame laikotarpyje nacionaliniu pagrindu suorganizuotos Europos valstybės pralenkė visas ankstesnes, nuo Romos imperijos laikų europines valstybes savo solidarumu, gyvastingumu, produktyvumu ir kūrybingumu.

Nors nemažai šiuolaikinių istorikų neigiamai žiūri į XIX amžiaus Didžiųjų valstybių varžybas dėl galios, visgi reikia pripažinti, kad ši konkurencija davė stiprų impulsą Europos ekonominiam pakilimui, investicijoms į šalių infrastruktūrą, technologinei pažangai, socialinei rūpybai, masių švietimui ir nacionalinei kultūrai. Tai buvo periodas, kai Europos įtaka pasaulyje pasiekė viršūnę. Nacionalinės valstybės intensyviai konkuravo tarpusavyje visose aukščiau minėtose sferose. Atsilikimas vienoje iš šių sričių reikštų konkurencingumo ir santykinės galios praradimą. Tų laikų valdžios siekė įtikinti piliečius, kad jų asmeninė gerovė kils, jei jie aktyviai stiprins tautos vienybę ir galią kitų valstybių atžvilgiu. Valstybės ir tautos stiprėjimas buvo laikomas vienu iš aukščiausių piliečių vertybių.

Nežiūrint intensyvios konkurencijos tarp Didžiųjų valstybių, XIX amžiuje Europoje įsivyravo ilgai trunkanti santykinė taika, kuri tęsėsi nuo Napoleono karų pabaigos 1815 m. iki 1914 m. Kaip pažymėjo JAV valstybininkas Henry Kissinger savo knygoje „Atstatytas pasaulis“, pavieniai europiečių kariniai konfliktai buvo daugiau vietinės reikšmės, jie truko neilgai (Vokietijos-Prancūzijos, Vokietijos-Austrijos ir Vokietijos-Danijos atvejai), o jų baigtis nereikšdavo pralaimėjusios pusės totalinio žlugimo. Tik vėliau, kai valstybių konkurencija persimetė į kitus žemynus, įtraukdama ir kontinentalines galybes su jų neribotais ištekliais,  kariniai konfliktai įgavo totalinį, nepaprastai destruktyvų pobūdį.

Kontinentalinės galybės tramdo europiečių nacionalizmą

Esminis skirtumas tarp II Pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konfliktų buvo tas, kad dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir Sovietų Sąjunga, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors per taip vadinamą Šaltąjį karą JAV ir Sovietų Sąjunga atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai turėjo bendrą siekį – perauklėti europiečių mąstymą pagal internacionalizmo ir individualizmo dvasią. Sovietų Sąjunga nenuilstamai darbavosi Rytų Europoje, o JAV savo didžiule įtaka rėmė Europos susivienijimo projektą ir įtraukė Vakarų Europą į tarptautinę prekybos sistemą, kuri vėliau pagimdė standartizuotą vartotojišką kultūrą.   

Atsidūręs tarp šių dviejų žemynų/milžinų, Europos politinis elitas iš esmės nutraukė savo ankstesnes pastangas integruoti individą į nacionalines bendruomenes. Skatinami savo supervalstybių globotojų, Europos elitai nukreipė pagrindines pastangas į globalios bendruomenės rojaus kūrimą. Dėl šių priežasčių individo atsijungimas nuo šeimos, kaimynų ir šalies reikalų, kuris buvo sėkmingai pristabdytas, įtvirtinus nacionalines valstybes, vėl įgavo pagreitį. Nacionaliniai idealai buvo apleisti daugiau nei 60 metų. Todėl nemažas skaičius europiečių įprato mąstyti trumpalaikėmis kategorijomis. Daugeliui anksčiau minėtos demografinės problemos atrodė labai tolimos ir asmeniškai nereikšmingos, kol jos tapo šiandienos realybe. Silpnėjantis valstybės organizmas negąsdino eilinio europiečio, kol ekonominė krizė neatėmė iš jo darbo.

Ir vėl ateina laikas naujoms ideologijoms

Nesibaigiančios pasaulinės ekonominės krizės fone vėl tampa aišku, kad mūsų gyvenime trūksta vienijančių ir gyvenimo prasmę skatinančių idėjų. Dabartinis nacionalinių vertybių atgimimas Europoje teikia vilčių, kad europiečiai neprarado valios gintis, ir kad  galimybių globalizacijai pažaboti yra. Per š.m. balandžio 22 d. rinkimus Prancūzijos nacionalinis frontas išryškėjo kaip trečia pagal populiarumą politinė jėga. Reikia manyti kad Nacionalinis frontas ir kiti į jį panašūs judėjimai adekvačiai suvoks nacionalinių problemų kompleksiškumą. Vien kova prieš nekontroliuojamą imigraciją neišspręs šių laikų skaudulių. Globalioje santvarkoje darbdavys visuomet gali perkelti savo firmos veiklą į kitą šalį, jei jam vietoje nesiseka surasti pigios darbo jėgos. Gana dažnai tie patys kompanijų vadovai yra asmeniškai suinteresuoti liberalia imigracijos politika ir ją skatina per partijų finansavimą. Naujosios nacionalinės ideologijos turi išplėsti nacionalinių interesų sąvoką už gimtosios kalbos ir kultūros saugojimo ribų. Ekonominiai interesai negali būti išskirti iš politinio gyvenimo. Besaikis pelno siekis neturėtų būti pateisinamas laisvos rinkos šūkiais. Asmeninis turtas privalo būti saugomas, bet valstybė negali pasyviai stebėti, kai privataus turto naudojimas pablogina materialinį gyvenimą tūkstančiams piliečių. Naujųjų tautininkų pagrindinis tikslas – atstatyti interesų harmoniją tarp darbdavių, dirbančiųjų ir visos tautos.

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Parapsichologija (22)    Konspiracija (2)    Avinas (7)    Literatūra (239)    Panayiotis Zavosas (2)    Kailiniai (15)    Interneto tinklai (4)    Atleidimo svarba (2)    Kanapės (15)    Seimo Pirmininkas (2)    Namų vaizdo technika (2)    Įžymūs žmonės (68)    Baikeriai (8)    Religija ir tikėjimai (315)    EBSW (40)    Lietuvoje (5)    Vynas (16)    Picerijos (4)    Variakojis (11)    Rytietiški šokiai (16)    Gyvenimo džiaugsmas (2)    Leo LT (12)    Eurointegracija (5)    Krišnaizmas (3)    Specialiosios tarnybos (36)    Vaizdo sistemos (34)    Teisė (61)    Amfetaminas (2)    Policija (2)    LNK (2)    Slaptos bendrijos (24)    Netolerancija (6)    Omnitel (12)    Užsienyje (2)    Rasizmas ir ksenofobija (9)    Teisėtvarka (24)    Pagalba ir prevencija (124)    Alkoholiniai gėrimai (74)    Partijos (41)    Ištikimybė (4)    Jautis (2)    Z.Jurgelevičiaus rubrika (23)    Šalys (61)    Moters diena (4)    Saugus internetas (11)    Euro naujienos (2)    Airija (9)    Pramoginiai šokiai (2)    2009 metų horoskopas (15)    AMD (3)
1. Knyga „Keturi“ – mano mintys apie žmones, kurie nėra tuo, kuo galėtų būti
2. Pokalbis su knygos „Keturi“ autoriumi Edmundu Girskiu
3. Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas
4. Lietuva lietuviams
5. Kas beldžia į tavo duris
6. Ginkime, ką iškovojome
7. LIETUVA - lietuviams, lietuviai - LIETUVAI
8. Patriotas visada turi būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės
9. Nepakantumas patriotiniam jaunimui
10. Idealizmas tada ir dabar
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!