Jeigu neskaitytume kai kurių aprašomojo pobūdžio darbų, kuriuose iš dalies paminėtos paukščių migracijos, tai pirmą kartą mokslininkai paukščių perskridimas apibūdintas ir paaiškintas Aristotelio “Gyvūnų istorijos” aštuntoje knygoje (IV a. pr. m. e.). Dabartinius mokslininkus stebina Aristotelio žinios apie paukščių migraciją. Jo nuomone paukščių kelionės tai pasitraukimas į šiltesnius kraštus, atėjus atšiauriai žiemai. Taiklios Aristotelio pastabos apie paukščių riebalų kaupimą prieš rudeninį perskridimą. Taip pat jis žinojo, kad įvairios paukščių rūšys skrenda įvairiu laiku bei daugelį kitų momentų.

Aristotelis tiek daug žinojo apie sezoninį paukščių perskridimą, kad jo mokslo pasekėjas Romos filosofas Plinijus, gyvenęs po 400 metų tik pakartojo skelbtas tiesas. Dar daug amžių įvairūs mąstytojai, grįždami prie sezoninių paukščių migracijų, kartojo tikslias ir klaidingas Aristotelio mintis. Šis genialus mąstytojas klydo manydamas, kad daugeliui paukščių rūšių būdingas žiemos įmigis. Taip jis aiškino periodinį kregždžių, gandrų, vieversių, strazdų, varnėnų, karvelių ir pelėdų pasitraukimą rudenį ir staigų pasirodymą pavasarį. Kita, irgi fantastiška, jo idėja, kad vienos paukščių rūšys gali virsti kitomis (transmutacija). Aristotelio nuomone, liepsnelė gali virsti raudonuodege, o juodgalvė devynbalsė – sodine devynbalse. Tos niekuo nepagrįstos jo mintys buvo dar ilgai kartojamos bei perrašomos įvairių laikų mokslininkų ir tebėra gyvos kai kurių šalių liaudies išmintyje iki šiol. Įdomi ir prieštaringa viduramžių asmenybė – Romos imperijos imperatorius Frydrichas II, gyvenęs XIII a., iš Štaufenų dinastijos. Jis buvo narsus karys ir poetas, medžiotojas ir rašytojas, mokslininkas, puikus gamtos, ypač paukščių, žinovas. Jo stebėjimai ir išvados buvo naujas žingsnis tiriant paukščių migravimą. Daugelis jo paskelbtų tezių atitinka šių laikų paukščių migracijos sampratą. Pirmą kartą paukščių sezoninis perskridimas buvo pradėtas skirti nuo jų priešmigracinių klajonių. Aprašytos paukščių šėrimosi jų priešmigracinių susibūrimų vietos, paukščių traukimo laikotarpiai susieti su oro sąlygų kitimu. Analizuotas skridimas būriais, jų konfigūracija, migracinio skrydžio tvarka. Visai kitokio pobūdžio yra istoriko, arkivyskupo Olauso Magnaus 1555 metais išleistas veikalas “Šiaurės tautų istorija”. Jame pateikta paukščių sezoninių migracijų hipotezė. Įrodinėjama, kad žiemos šalčius kregždės praleidžia pasinėrusios į vandens telkinius, o žąsys išsirita iš ąžuolo gilių, nukritusių į vandenį. XVII – XVIII a. panašių hipotezių iškėlė Samjuelis Pypsas, švietėjas Samjuelis Džonsonas ir kiti.

XVIII a. pradžioje paukščiai buvo pradėti žieduoti. Šis metodas yra paprastas, labai patikimas: mažas lengvas aliuminis žiedelis uždedamas paukščiui ant kojos, ir vėliau, kur nors tą paukštį pagavus arba radus žuvusį, pagal žiedą galima nustatyti, iš kur jis atkeliavo, kokį atstumą ir kokiu greičiu sukorė. Žinoma, tai kruopštus, daug triūso reikalaujantis mokslinis darbas. Reikia sužieduoti daugelį tūkstančių paukščių ir tik keletas iš jų vėliau atsitiktinai pakliūva žmogui į rankas. Paprastai sužieduotas paukštis žūva arba patenka į nelaisvę. Kartais žiedą atneša žmonės į vietinį muziejų, žiedavimo centrą arba kitą mokslinio tyrimo įstaigą.

Paukščių žiedavimas daugeliui mokslininkų tapo tiesiog aistra: kasmet jie paukščių lizdavietėse sužieduoja dešimtis tūkstančių jauniklių. Netrukus pavyko nustatyti ne tik tai, kad mūsų kregždės ir gandrai žiemoja Afrikoje, bet ir tai, kokiais keliais jie skrenda. Pavyzdžiui, gandrai pasiekia net pietų Afriką. Jie keliauja per Burgundiją, Bosforą ir per Mažąją Aziją, rytine Viduržemio jūros pakrante, toliau per Sinajaus pusiasalį į Nilo slėnį, čia ir žiemoja. Iš gimtinės išskrenda ir tikslą pasiekia gruodžio mėnesį. Tai, kad, truputį ilgiau kaip mėnesį pailsėję, vėl patraukia į gimtąsias vietas, žino turbūt tik ornitologai. Paprastai sausio pabaigoje jau ruošiasi į kelionę, o balandžio mėnesį sugrįžta. Per metus ten ir atgal sukaria daugiau kaip 20-24 tūkst. Kilometrų.

Rudenį gandrai skrenda lėčiau negu pavasarį.Paprastai jie ilsisi Mažojoje Azijoje, o ilgiau užsibūna Nilo slėnyje. Jeigu čia gausu skėrių ar graužikų, tai pasilieka ilgiau, kaupia energiją prieš ilgą kelionę. Paukščių skridimo keliai žemėlapiuose žymimi spalvotomis linijomis. Dauguma jų traukia pasirinktu konkrečiu maršrutu. Pasitaiko ir išimčių. Pavieniai paukščiai arba mažesnės grupelės traukia neįprasta kryptimi: taigi pas mus sužieduotų gandrų jau yra sugauta įvairiose Ramiojo vandenyno pakrantės vietose. Deja, nežinoma, kokia tokių klajonių priežastis.

Paukščių kelionės toli gražu ne paprastas reiškinys, kaip dažnai galvojame. Pasitaiko daug išimčių, keistų reiškinių, kai kurios paukščių rūšys ir dabar keičia įprastus maršrutus.