|
|
Akimirkos sentencija |
|
|
|
Kvailiui senatvė - našta, neišmanėliui - žiema, o mokslo vyrui - auksinė pjūtis |
|
|
Voltaire'as |
|
|
|
|
|
|
|
Draugai |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Reklama |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Be pavadinimo
Vis giliau... Vis toliau į mišką...
Paslaptingais žvėrių takais...
Vis giliau...
Vis giliau įsigerti į erdvę...
Į žalumą... medį... tylą...
Paukščių čiulbesį...
Vis giliau...
Prisigerti tuopų dvelksmo...
Užmigt medyje... paukščiu pabust...
Ir skrieti...laiminti pasaulį
Sparnų didingais mostais..
Vis švenčiau...
Tik toliau... tik giliau į mišką
Šaltinio syvų įkvėpt...
Ir jausti, kaip mintys
Ima suktis ritmu amžinybės...
Vis greičiau...
Vis giliau...vis giliau į tiesą...
Vis arčiau ir arčiau į save..
Glesum http://www.anastasija.lt
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
|
|
|
|
