Be pavadinimo
Žmogus sutiko žmogų dar tada,
kai jaunas vėjas šlaistėsi pakrantėmis dykai,
kai laikinus sapnus vilkėjo miegas užmerktom akim,
o meilė buvo aidas,
dar tada žmogus atrado žmogų ir tąsyk
naivuolis vėjas išprotėjo,
apvertė krantus,
ir, rodos, upės susigėrė, bet kažkur kitur.
Aidėjo jausmas.
Žmonės pasislėpę džiaugės ir giliai
jie verpė pasaką, kur nuogos mintys ir gyvi sapnai.
Apsalę žmonės.
Naivūs ir kvaili
Laimingi žmonės
Jie nustojo būt rimti.
Mačiau:
Mansardoj jie paliko patalą ir protą.
Bėgo velniškai toli,
Per žolę ir per sniegą
Ir per keistą laiką
Bėgo jie
Jie kartais skrido.
Kildavo ir verkdavo su vėju tol,
kol nuogas rytas jiems pakirsdavo sparnus.
Sapnus
Ir naktimis herojai juto gilų atgarsį savųjų norų:
Gyvas buvo vėjas. Širdyje skambėdavo širdis.
Bet kartais vėjas mirdavo
ir skaudžiai tveriantis ir veriantis,
ir sausas ilgesys nugeldavo sapnus
Sparnus
Mačiau, kaip žmonės krisdavo.
Rugilė Barzdžiukaitė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: