Tavo pavidalai
niekad tavęs nemylėjau, saulėteki, argi nebuvai
žiaurus, prikeldamas gaidgystėj, varydamas
prieglaudos tamsiu koridorium prie dubenio
šalto vandens, su ledu
spėjusiu apsitraukti per naktį, kai mūsų
kūnai, jaunų mergaičių kūnai, tenorėjo
sapnuot, tik sapnuot ir sapnuoti? vieną
draugą turėjau, slaptą draugą, saulėlydį, senų
liepų alėjoje susitikdavom kartais, taupiai
kramtydama duonos riekutę, išsikaulytą
iš virtuvės, tavęs tenai laukdavau (per smarkiai
augau, gal todėl nuolat alkis sekiojo), kam širdį
davei man mažos našlaitės? dar ir dabar
tebetrokštu tavo glėby atsidurti, tavo žodžių
klausytis, tariamų pašnibždomis, toks supratingas
esi, saulėlydi, tiek paguodos suteiki, tiek ramybės
bet pažiūrėk, kaip esu pasikeitus: pažadint
prašau, dar prieš saulėtekį
kad tik neprarasčiau, kad spėčiau
tinkamai pasitikti, su pagarba: ir kam gi
širdį kitados man uždavei? - kito
pasaulio ilgesiu? užgavai taip skaudžiai? dabar
žinau jau, kad tai tavo
du skirtingi pavidalai, besimainantys
tarp daugybės kitų pavidalų, nesuskaičiuojamų
Miliauskaitė, Nijolė. Širdies labirintas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1999.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: