Vaikystės skalė
Viskas man primena viską –
Mano vaikystės skalę.
Krištolo ašara tviska,
Risdamasi per kelią.
Vėjas, praradęs viltį,
Plėšia palaikį rūbą.
Nebegaliu sušilti.
Ašara rieda, skuba –
Į krištolinį miestą,
Kur ilgesys gyvena.
-Ar dar galiu paliesti
Plaštaką tavo seną?
Dingo mėnulio rėžis.
Medžių šešėliai juda.
Mano vaikystės vėžės
Slenka į mišką gūdų.
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
