Skrisk
Siela skraidydavo.
Be troškimo, be sparnų.
O kaip ji skraidydavo!..
Pasiekdavo meno pylimus pakutentus,
Tylą
Ir laiko smėlį, po smiltelę išgainiotą laukuos,
Tarp graudžios piemenuko melodijos,
Sengalvėlių užversto dienoraščio lapuose apdulkėjusią.
Per ledą basom kojom
Nieko nejausdama sklisdavo,
Rūką sukėlus tiršta sriuba pasaulį vadindavo
Ir juokdavosi –
Net duobutės skruostuose išryškėdavo,
Nors DNR šitas faktas
Kampe susitraukęs.
Pasauliu tikėjo.
Tamsius blogio vabalus
Ryškiausiom spalvom apraizgydavo dailiai,
Papūsdavo švelniai auksinėm lūpom
Ir šokdavo apsupty margaspalvių plaštakių,
Sugrįžus viena koja vaikystėn.
Dabar nebeskraido.
Gal trūksta sparnų, gal troškimo.
O gal prirakinta nostalgijos grandinėm
Išsivaduoti belaisvė
Jokias būdais negali
Ir nenori.
-----------------------
Pakilk virš gyvenimo.
Bent trapiai akimirkai
Leisk vėl visa tai pakartoti.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: