Aš ir mano šuo
Štai aš ir mano šuo.
Abu labai panašūs.
Abu vienodi vargšai ir vergai. –
Ant kaklo sunkią vargo grandį nešam,
Ir nieks neklausia:
– Gal jau pavargai?
Velkuos.
Pageltęs rudeninis lapas...
Ir jis drauge.
Jis ištikimas šuo –
Toks vienišas, nususęs ir sušlapęs,
Drebąs iš alkio vakaro vėsoj.
– Ciu ciu, šuneli, –
Pašaukiu iš lėto.
Ir jis ateina.
Ištikimas jis.
Aš jam sakau:
– Susėskime pas klėtį,
Jau temsta, greit užkris naktis...
O jis staiga išsitiesia ir kaukia.
Jis keikia dangų, žemę ir gelmes.
O aš girdžiu:
Jau niekas mūs nelaukia,
Ir niekam čia nereikalingi mes.
Oi tu gudrus, tu supranti, šuneli,
Už ką mums vartai standžiai užkelti.
Palikome, praradom savo dalią,
O svetimi namai –
Visiems šalti.
1942
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: