Mano būtis
Tu manai: aš paniuręs ir liūdnas, –
Nes gyvenimas man – tik kapai...
Aš kovoju drąsus, užsigrūdinęs,
Aš jau laisvas nūnai...
Sėsk ant žemės: čia žolės sultingos,
Ir dangus viršum mūsų kaip linas,
O gyvenimas, sielvarte dingęs,
Tik naktyje vaidinas.
Tau gal keista, bet savąją būtį
Aš myliu kaip tą dangų ir žemę,
Už tą sielvarto saldų truputį
Atiduočiau net širdį neramią.
Nes netekti pavasario laimės – dar niekis,
O be sielvarto sunku išbūti,
Kai dangus pasakys man: gailėkis,
Neturėsiu ko keist savo būtį.
Atsigręšiu atgal kaip keleivis
Pasidžiaugti regėtu peizažu,
Ir sakysiu: o, gerosios deivės,
Tiek tik sielvarto? Tartum per maža.
O norėčiau ilgai dar gyventi,
Viską, viską pasauly pamiršti,
Kada gulbės ant saulėto kranto
Be sielvarto, ašarų miršta.
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: