Vėlyvas keleivis
Neįvyko stebuklas tada,
neįvyks niekados, niekados!
Atvira tik paliko žaizda,
srūva kraujas iš tosios žaizdos.
Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne -
Patyrimas tai srūva skaudus. -
Tad alsuoju visa krūtine
jau numirusius žemės aidus.
Prisiglausiu prie žiedo - nuvys
ir jo vietoj erškėčiai bujos.
Bet vėlyvo rudens spindulys
veda vėl tuo krantu prarajos.
Man vaidenas pilis atvira:
bokštai skendi gausiuos žiburiuos,
joje užraktų jokių nėra,
ją regiu širdimi ir gėriuos.
Ją jaunystės regėjau sapnuos -
vaiskią aukštą, lig pat debesų, -
apie ją liūnai, kalvos dainuos,
plauks aidai iš miškų iš visų.
Nors aplinkui tik raistas dygus,
nors prieiti sunku prie pilies, -
viešpatauja ten laisvas žmogus,
jokie prietarai jo nepalies.
Jei išgirsi, kad beldžias vėlai,
Nepabūki beldimo staigaus, -
įsileisti vidun privalai:
einu žemėj ieškodams žmogaus.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: