Laiškas draugui
Nebaladok į laukujas duris,
Neužrakintos – turtų neturėjau.
Kas liko, viską Laikinas suris...
Tau laišką – lapą rudenio padėjau.
Jis atviras – nerakinu širdies,
Ir gera tau kalbėti be kartėlio.
Tikiuosi, džiaugsmas ir tave palies,
Juk taip mažai radai pasauly gėrio.
Prisimeni, kaip krėtėme lapus,
Nuo medžių rudenį ant gatvės barstėm.
Ieškojom to, kas amžiais nepražus...
Bet krito lapai – laikinumu kartūs..
Ir sužeidė, ir rašėme eiles,
Ir siuntėm skundus atvirus pasaulin.
Galbūt, po šimtmečio ir tai atras –
Surinks? Ištyrinės? Pasmerks? Išteisins?
Kas man ir tau, ką šimtmečiai atneš?
Nei tu, nei aš iš to nebegyvensim.
Ir jeigu šiandien dar rašau eiles,
Tik dėl tavęs, nes taip skaityti lengva.
Tu draugas man, tau žinią aš siunčiu, –
Jau sužinojau lobis kur paslėptas.
Kaip nuostolius turtus šiuos palieku,
Jau mano džiaugsmo neužtemdys niekas.
Todėl nebelsk į laukujas duris,
Manęs seniai namai nebesulaiko.
Užeik, tegul rami tau bus naktis.
Gėles palaistyk, jei turėsi laiko.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: