Paveikslas.....
Sieloje kiekvieno
Rūksta Kenotafas:
Tai Libitinai, Tai meno asui baltanosiui,
Tai Vienatvei —
Mašinistei traukinio „Lemtis“.
Ech! Vienatvė!
Ji — mergelė Reino:
Bridžą lošia su piratais,
Bet vėliau ant rifo siunčia.
Koks angliškas žavumas!
Surikt tą patį noris,
Kai žvilgsnį šaldo Sartras
Ar į vidų kraustosi žvėrynas:
Asilas ant rutulio su kryžium,
Vyrą draskanti katė.
Šią tiradą reikės nutraukti —
Žodis neplati alėja,
Kur žada jis, o maivos ji.
Bet neslėpkit jo gerklėj,
Jei turit kam pagroti rojaliu.
Grįžę pagal ženklus
Ir palikę „mėlynus“ džiaugsmus,
Neriame į niekur...
Kenotafai, taikos pagodos, vartai geležiniai —
Daug kas sielose netikra.
Bet kai priešas krikštija liepsna
Ar vaikas glaustos prie Motinos baltos,
Kurios megztinį keičia rožės,
Į sceną žengia „Kavalierius“ —
Ne koks meilužis, o paveikslas.
Ten perteikė JK
Šviesos, šešėlių, laiko kaitą,
Nespjovęs į techniką taškinę.
Čia tau ne Botičelis, ne Fabriano,
Nors gal truputį banalu...
Toliau mes linkę patylėti,
Pranciškonams duotą pažadą paminę,
Pragaran patekti galim,
Kur Hadas brūkšteli sudrėkusį degtuką
Ir ego virsta zigzagu...
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: