Už kryžių, Viešpatie, dėkoju
Už kryžių, Viešpatie, dėkoju
ir siaurą akmenuotą kelią,
kur klupdamas einu ir stoju -
ir nors rankas ir kojas gelia –
aš kabinuos į Tavo kryžių,
kurį iš meilės dovanoji,
kad eidamas aš nepaslysčiau -
Tu paremi pečiu savuoju
ir pakeli kiekvieną kartą,
kai parkrentu į dulkes kelio,
ir drąsini Žodžiu ištartu,
kad mylima esu avelė,
ir mokai Tu mane pamilti
tą siaurą akmenuotą kelią,
vėl dovanojęs naują viltį,
neleidi nusimint avelei –
bet priglaudi kartu su kryžium
arčiau širdies ant savo rankų,
kad kelią iš aukščiau matyčiau
ir žvelgčiau ne žemyn - į dangų –
todėl už kryžių Tau dėkoju,
kurį kvieti priimt kasdieną,
kad eičiau aš keliu siauruoju,
mylėdamas Tave tik vieną.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: