Jau neatšaukiamas
Jau neatšaukiamas aš Tavo kelyje,
Nes neturiu nei tų namų,
Kur augau,
Nei tų,
Kurių bepradį ilgesingą šauksmą
Nešiojuosi kaip žaizdą širdyje.
Aš Tavo, Viešpatie,-
Dykumoje.
Bevaisis geliantis priešybių smėlis.
Vienodai žeidžia ir tiesa, ir melas.
Tu pažadėjai, Viešpatie, man žemę, -
Tai kam drumsti miražais mano sielą?
Stebi, kaip aš atrinkinėju smiltis
Į du krantus – čia gera,
O ten bloga...
Bet jau ir aš žinau – oazės
Dykumoje aš nesukursiu, - žemė,
Kurią man pažadėjai,
Ne iš šio pasaulio.
Iš viso, ką žinojau,
Liko „nežinau“ tik.
Todėl jau viską priimu
Ir nieko nelaikau jau.
Klampoju per save
Lyg per pustynės žemę –
Tik dėl tavęs
Vienatine avele...
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
