Kalbanti tyla
Tyliu... bet norisi rėkte išrėkti
- Na nekankinkit manęs, neskaudinkit, prašau...
Tiek daug svajota, laukta ir tikėta,
Bet... prie suskilusios aš geldos vėl likau.
Man taip sunku, man taip baisu, negera...
Tačiau kodėl tuomet palikt tavęs aš negaliu?
Galbūt todėl, kad mes kartu nuėjom ilgą kelią?
O gal dar myliu vis tave? Vis dar tikiu? kvailė...
Maldauki tyla, už mane tu dievą,
Kad neprarasčiau aš tikėjimo, vilties,
Gal mano širdį dar palies Aukščiausiojo gailestingumas.
Suteiks jėgų ištraukt jo sielą iš pragaro ugnies...
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: