LT   EN   RU  
2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Proza
  Proza
Darius Pocevičius "Paskutinis žodis"
Lankomumo reitingas

Balso stygos įkaito iki raudonumo, melsvos smilkinių gyslos išpampo ir ritmiškai pulsavo lyg dvi storos įtemptos zvimbiančios virvės, nuo įtampos išblyškęs veidas nusidažė nelygiom rožinėm nesveikų skruostų dėmėm. Iškreipta burna atverdavo pageltusias dantenas ir keletą per stebuklą išlikusių smailių dantų, sulig kiekviena konvulsija laukan vis išlendantis liežuvis išmesdavo ant žando eilinę porciją lipnių seilių. Drumstas skystis iš gerklės varvėjo ant iškrakmolytos pagalvės ir akinančio baltumo patalų, iškart pavirsdamas pajuodusia šlapia dėme

Darius Pocevičius "Mandragora"
Lankomumo reitingas

Vakar nebuvo iš tolimos neperregimos miglos atsklindančių tylių žodžių, nebuvo besišypsančio bučinio ant mano kaktos ir lūpas kutenančios kvepiančios plaukų sruogos. Nebuvo iki skausmo pažįstamų drėgnų tamsių akių, užpildančių savimi visą mano kambarėlį. Viso to vakar nebuvo. Pabudau aš pats. Delnu nubraukiau nuo jau pradingusio sapno ištįsusią seilę, prasitryniau traiškanotas akis... Iš karto supratau - kažkas ne taip. Pro langą į mane žiūrėjo ta pati jau aukštai pakilusi saulė, tas pats vėjas brūžino tų pačių medžių šakas, ant dar šiltų patalų susirangęs ilsėjosi toks pats mano šešėlis. Šalia lovos kaip visada gulėjo numestas pliušinis meškiukas seniai nutraukta viena ausimi, už...

Darius Pocevičius "Paslaptys"
Lankomumo reitingas

Užsimerkt. Įtempt visus raumenis, sulipdyt vokus, sugirgždint krūminiais, abiem kumščiais aklinai užspaust smilkinių gyslas. Stebėt, kaip žūsta tau gerai pažįstamas senas pasaulis. Stebėtis, grožėtis, kaip jis iš lėto virsta gilia, ratilais raibuliuojančia tamsuma, po to bekrašte rožinės spalvos dykyne. Įžengt į ją. Nedrąsiais pirmaisiais žingsniais išbandyt nežinomos žemės tvirtumą. Pro pirštus prasijot smilčių saują, sukelt vėją, išbarstyt jas po visą horizontą. Eit į priekį. Vis tolyn ir tolyn, be jokio orientyro, įbedus žvilgsnį tiesiai prieš save. Tuoj pat pasiklyst. Nepastebėt to, iš naujo sukt ratus, sugrįžt atgal, keliaut į kitą pusę.

Darius Pocevičius "Motina"
Lankomumo reitingas

Ak, ir vėl tas nesibaigiantis lietus. Bjauri drėgmė smelkiasi kiaurai pro visą mano kūną, maudžia senus išopėjusius šonus, nešvariu vandeniu tvindo šilumos ir saulės išsiilgusią širdį. Žudikiški lašai be paliovos kapsi į plačiai išsiliejusias balas, lesa akmenis, žolę ir žemę, nenumaldomai tiksi, skaičiuoja paskutines gyvenimo valandas. Ne, nebesulauksiu aš išganingojo saulės žvilgsnio, nebepamatys ji jau mano kančios, nenuskaidrins švelnia šypsena mano nykaus ir betikslio buvimo. Daugiau nebegaliu...

Darius Pocevičius "Pirmasis žodis"
Lankomumo reitingas

Netikėtas ir veriantis skausmas trenkė kaip žaibas. Lyg įkaitintas žarsteklis, iki pusės įsmeigtas į mano pilvą, lyg sunkus akmens luitas, sutraiškęs man žarnas ir krūtinę. Kūno nebejaučiau. Viskas baigta, šmėstelėjo mintis. Turbūt jie suklydo ir nupjovė ne bambagyslę, bet kiaurai perrėžė visą mano kaklą. Ketvirčiavo aštria giljotina, atskyrė mane nuo mano rankų, kojų ir viso to, ką dar turiu. Mano galva, greičiausiai, dabar voliojasi kažkur ant grindų! Tyliai tyliai klykiau surakintas nematomų kančios grandinių. Pulsuojantis skausmas daužė, kalė man smilkinius sunkiais kūjų dūžiais. Skaičiavau juos, skaičiavau sekundes, minutes, ištįsusias į metų metus. Visas aš tapau vieninteliu troškimu, grynu ir aštriu...

Justinas Macijauskas "Odė egoistui"
Lankomumo reitingas

Jėga ir Priežastis. Šie du dalykai Tau buvo tarsi polinės priešybės. Vien mintis apie tuos, turinčius savo falsifikato pripildytose rankose valdžią ir besikišančius į Tavo mokslinių Tiesų "užsiėmimus", Tau kėlė, o didis Mokslo Varžte, tikrą siaubią! Tu kalbėjai: "Tai būtų kaip absoliutus despotas, esantis nei gydytojas, nei architektas, tačiau suvokiantis turįs galią įsakinėti bei vėliau imantis pradėti valdyti vaistus ir statyti pastatus pagal savo įnorius - rizikuodamas savo nelaimingųjų pacientų gyvybėmis ir pagreitindamas savo statinių griūtį". Savo visuomenės Tu prašei tik vieno - leisti Tau laisvai mąstyti.

  Komentarų: 1
Miniatiūros - Tyčia
Lankomumo reitingas

Nes aš jau buvau tame mieste, kur myliu. Nemyliu. Myliu. Nemyliu. Myliu. Myliu. Myliu. Ir nėra pasaulyje tiek mylių, kaip aš tave myliu. Tave tavo kūne. Kas pasakė? Nežinau. Tik nuėjo myliomis. Paskui, žinoma, sustojo. Prisėdo prie krūvos saldainių. Sušlamštė. Sušlamėjo. Mažai žodžių apie mažus jausmus. Palengvėjo. Numalšino saldumą iki šleikštumo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. To didelio jausmo, matant didelę saldainių krūvą. To gero žinojimo, kaip tai yra skanu. Kai atkando pirmą kąsnį. Kai nebegalėjo liautis. Kai žinojo, kad pasisotins per anksti. Kad godumas nugalės. Ir kad savanoriškai prievartausis dėl užganėdinto žinojimo. Ir pabaigęs liks su praverta burna ir...

 Laura Liubinavičiūtė
Miniatiūros - Nepažintam
Lankomumo reitingas

Tu prašei manęs parašyti apie skausmą. Bet mes nebuvome susitikę. Vakar. Užvakar taip pat. Nebesusitiksim mes ir rytoj. Mes nepažįstami. Mes atsitiktiniai praeiviai atsitiktinėj dienraščio nuotraukoj. Aš joje atpažįstu save. Tu - save. Apie skausmą parašysiu vėliau. O kol kas tu man dar negimei… Ir aš galiu tik įsivaizduoti tavo pirmąjį klyksmą. Kai jis papildo liūlančią garsais kambario erdvę. Pilną atsiminimų. Apie garsus. O dabar tau šypso tik sapnai kaip tyli dievybė, sulaukusi išsipildymo. Kai užmerki akis, saulės ratilai daužosi mirgėjimu tarp vokų ir vyzdžių. Kai atsimerkus peržiemojęs žolės ramumas pabunda suanglėjusia ugnimi. Ir vėl užsimerki, kai lietaus ratilai groja...

 Laura Liubinavičiūtė
Miniatiūros - Užaugėliai
Lankomumo reitingas

Vieną dieną aš būtinai užaugsiu. Ir bus tokia viena diena. Kai drėgmė iš tavo megztinio vis negaruos. Kūnui vis trūks šilumos. Tavo. Mano. Tada aš jau būsiu užaugusi. Ir nebeprisiminsiu tos dienos, kai skaidydami saulę erdvę pildė muilo burbulai. Tik ne aš juos pūčiau. Kai pėdytėmis apglėbusi du grindinio akmenis galvą verčiau į rotušės bokštą. Ir ne man vienai jis rėmė dangų. O aplinkui stovinčių žmonių akiniuose nuo saulės žvynavosi upė ir šiukšlių dėžės. O aš išėjau pasivaikščioti su balandžiais. Gal ir gerai, kad paskui tos dienos neatsiminsiu. Esamajame laike vyksta dabartis. Ateitis bendrauja su praeitimi. O mano tėvas niekada...

 Laura Liubinavičiūtė
Miniatiūros - Liūdesys
Lankomumo reitingas

Taip ir nutolstam vienas nuo kito. Per minutę. Per metrą. Per nutylėjimą. Ir vis per nesusikalbėjimą. O juk turėtų skaudėti kaip troleibuso važiavimas per kiekvieną grindinio akmenį ataidintis maudimu visame kūne. Ir turėtų norėtis pasileidus bėgti ir šaukti kiekvieną gatvės didžiąją A paeiliui. O skausmas cypteli kaip netyčia pirštu prispaudus gesinamos cigaretės žariją. Todėl aš niekada nebūnu tavo gatvėje, kur niekuomet nevažiuoja nei viena troleibusas. Tik trečią ryto iš nuokalnės šiltai nuvilnija šlapi akmenys žibintų atšvaituose. Tik tenai gyvena žmonės namuose su dideliais langais, juodomis lubomis ir šaltais paveikslais, kurie jiems suteikia teisę šaukti ant vėlyvų gatvės muzikantų, elgetų ir...

 Laura Liubinavičiūtė   Komentarų: 2

Ar mėgstate skaityti prozos kūrinius?

Nemėgstu

Mėgstu

Jūsų lytis: Vaikinas Mergina
 Balsavimo rezultatai
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!