LT   EN   RU  
2017 m. rugsėjo 20 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žemės ūkis
  Ekonomika > Žemės ūkis
Lankomumo reitingas Publikuota: 2009-04-20
Ponai, užduotis įvykdyta – Lietuvos žemės ūkis sunaikintas

Pavasaris rodė žemės ūkio žlugimo pradžią

Pernai balandžio pradžioje buvau Žemės ir miškų ūkio parodoje prie Kauno Žemės ūkio universiteto, apvaikščiojau visą parodą, įdėmiai susipažinau su žemės ūkio gėrybėmis ir skaudama širdimi privalau pasakyti, kad parodoje neradau natūralių su raugu kildintos tešlos kepinių: duonos, ragaišių, pyragų, bandų, bandelių, baronkų, neradau ir natūralių tikrų pieno produktų.

O iš visų parduodamų mėsos gaminių niekur neradau natūralių lietuviškos kiaulienos mėsos gaminių: kumpių, dešrų, palendricų, nugarinių, lašinių ir kitokių rūkytų, vytintų, sūdytų, virtų, keptų gaminių. Viskas, kas buvo parduodama, buvo pagaminta iš lenkiškai amerikoniškos arba daniškos kiaulienos ne pagal lietuviško kulinarinio paveldo, o pagal tas receptūras, kurios tinka tik didiesiems prekybos centrams, t.y. - smarkiai chemizuoti: konservuoti, prišvirkšti cheminių ingredientų, maišomi su genetiškai modifikuotais baltyminiais priedais, cheminiais spalvikliais ir kvapikliais.

Netgi vienintelė ir išgirtoji Ekoagros ženklais atžymėta Audronės Žilienės įmonė, įsikūrusi Raseinių rajono Algimantų kaime, parodoje prekiavo chemizuotais tirpalais, prišvirkštais ir šių dienų greitųjų technologijų "rūkytais" mėsos gaminiais, skirtais didžiųjų prekybos tinklų realizacijai.

Kažin, ar jaučia gėdą vyriausybė ir ypač žemės ūkio "valdininkai", kai šiandien lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, jau pradėjo gaminti kindziulį ir jį užregistravo kaip lenkišką kulinarinį paveldą. Ar neatsitiks taip, kad pasaulis ir skilandį, ir daratą, ir kindziulį, ir lietuvišką dešrą, net ir lietuvišką ruginę duoną vadins lenkiškais produktais?

Maisto prekių parduotuvėse ir turguose lietuviškos kiaulienos jau nebėra - visur parduodama tik lenkiška.

Netikite manimi - pamėginkite rasti savo rajono ar miestų turguose tikrų bent degtukų dėžutės storio lašinių. Tokių jau pusantrų metų nebėra ir tai rodo, kad penimų kiaulių jau niekas nebeaugina, na, nebent vienas kitas valstietis savo reikmėms.

Mano išvada tokia: žemės ūkio ministerijoje dirbantys "specialistai" savo užduoti įvykdė: žemės ūkis akivaizdžiai sužlugdytas, natūralių, ekologiškai švarių mėsos ir pieno produktų Lietuvoje jau nebegaminama!

Tikrai ne vištų protas valdys Lietuvos tautinį paveldą

Šiemetiniai seminarai, kurie vyko pavasarinės parodos dienomis, atskleidė šias permainas, tą visišką žemės ūkio sunaikinimą. Nebeliko kalbos net apie Lietuvos kulinarinį paveldą, nes savotiškai savanaudiška išmintimi žibantys žemės ūkio ministerijos klerkai ir klerkės jau sugalvojo bei savo užmačioms pritaikė priimtinesnį terminą - TAUTINĮ PAVELDĄ.

Tad 2007-2013 m. kaimo plėtros programoje nebeliks vietos mitybai, maisto produktų gamybai, o bus galima rūpintis tik TAUTINIU PAVELDU: pajūriais, paežerėmis, renčiamų vilų architektūra, balių sijonais, karietų dekoru...

Ir nors ne šventieji puodus žiedžia, bet jei apie juos pradėjome kalbėti, pamėginkime pasiaiškinti, kas tai per daiktai. Viekšnių ir Kuršėnų puodžiai žiesdavo įvairias savo forma bei tūriu, puošyba, raštais, glazūravimu skirtingas puodynes, nes jos buvo skirtos ir skirtingiems maisto produktams laikyti: pienui, grietinėlei, grietinei, smetonai, sviestui, lydytam sviestui, rūgpieniui ir raugpieniui, skirtingi buvo rauginimo ir sodinimo dubenys.

Šiandien šių skirtumų nebežino dailės istorikai, etnologai, profesionalūs ir savamoksliai keramikai, nes be pieno puodynių buvo puodynės skirtos medui, aliejui, taukams, spirgams, avainiui, ėrtepiui, raugintiems grybams, sūdytiems grybams, uogienėms, netgi bruknėms ar spanguolėms laikyti. Tuos dalykus, tuos aiškiai regimus skirtumus dar visai nesenai puikiai žinojo puodžiai, puodynių naudotojai, net maži vaikeliai, kurie sumanę pasmaližiauti uogiene, nekišdavo savo pirštelių į aliejų.

Beje, savo išskirtinumus turėjo taip pat pieno, giros, alaus, midaus ir sulos ąsočiai. Didelę gėda prieš svečius ar piršlius apturėdavo ta šeimininkė, kuri midumi vaišindavo iš giros ąsočio, o jei alų atnešdavo pieno ąsotyje Šiaurės Aukštaitijoje (sėliuose) dėl to net vestuvės iširdavo, nes jei namų šeimininkė yra nevala, tai ir dukra bus ne kitokia...

Tačiau ar įstengs tai suprasti žemės ūkio ministerijos tautinio paveldo valdininkai?...

O gal visas šis sumanymas pavadintas "tautiniu paveldu", kuris apima gamtovaizdį ir kelius, kūdras ir kraičio skrynias, dvarus ir pasakas, sijonus ir kapų paminklus, vežimus ir menturius, arklių pasagų uknolius ir keptą žąsį su obuoliais ir viską, ką per tūkstančius metų yra sukūrusi ir kuria lietuvių tauta duosis valdomas keliems žemės ūkio ministerijos klerkams, leisis draudžiamas ar skatinamas?

Sumanymas išties grandiozinis - lietuvių tautinį paveldą valdys tikrai ne vištų protai, o milijoninių kyšių jau laukiantys klerkai...

„AgroBalt 2008" paroda demonstravo Lietuvos žemės ūkio krachą

O paskutinė „AgroBalt 2008" paroda tikslingai pavadinta „tarptautine" ir visai Lietuvai, ir čia dalyvavusiems Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Moldavijos, Gruzijos, Kaliningrado srities žemės ūkio specialistams parodė, kad Lietuvoje žemės ūkio jau nebėra!

Viskas padaryta tam, kad Lietuvoje savo sąlygas galėtų diktuoti išskirtinai vieninteliai stambieji maisto produktų prekybos tinklai (išnyko tokie pavadinimai, kaip „parduotuvės", „krautuvės", „sanklodos", liko „maksimos" arba, kaip juos taikliai vadina jaunimas - „gavnopoliai")...

Viskas, kas trukdė šiam maisto produktų prekybos tinklų diktatui, paslaugių žemės ūkio ministerijos ir dar paslaugesnių „sveikos mitybos" valdininkų nušluota ir sunaikinta, laisvieji valstiečiai, kurie dar anksčiau valdininkijos buvo vadinami „runkeliais", dabar jau yra paversti vergais, gyviais ir greitu laiku bus pradėti vadinti, kaip tai darydavo šlėktos, - „bydlo". Ir lyg pasityčiojimui šioje parodoje ypač buvo demonstruojami galvijai: štai kas laukia Lietuvos valstiečių, - nuolankių ir tylių galvijų padėtis...

Žemės ūkio valdininkai išdidžiai apžiūrinėjo savo veiklos rezultatus: po nusiaubimo ir sunaikinimo vajaus išlikusią V.Stankevičienės kepyklą, kuri vienut vienutėlė visoje Lietuvoje, naudodama tik natūralias žaliavas bei medinius duonkubilius kepa tikrą lietuvišką ruginę duoną, Ustukių malūną, kuris gamina kruopas, miltus, žirnius, kelis varganus kepinius, Ločerų kaime, įsikūrusią Romualdo Misevičiaus įmonę, kuri gamina kruopas, grikių lukštų pagalves, čiužinius ir penkias Ukmergės rajono Šinkūnų kaimo moteris, gaminančias šiokius tokius sūrius.

Ir viskas, ir amen.

Šiandien visi Lietuvos valstiečiai, šiuolaikiškai teisingai sakant - kaimo vergai, visi kaip vienas dirba tik už apgailėtinus grašius pieno, mėsos ir paukštienos, žuvies produktų, vaisių ir daržovių gamykloms, kurios jau nieko nebesigėdindamos Lietuvos žemės ūkio parodoje akiplėšiškai demonstravo, kad jos gamina tik tokius maisto produktus, kurie yra naudingi ir didelius pelnus nešantys vien tik didiesiems maisto produktų prekybos tinklams.

Didiesiems maisto prekių pardavimo tinklams rūpi ne sveikas, ekologiškas (kurių, deja, deja nė su žiburiu nerasi maisto prekių parduotuvėse), naudingas žmogaus organizmui, sotus maisto produktas, o tik tai, kad maisto produktas būtų kuo greičiau parduodamas ir atneštų kuo didesnį pelną. Pamąstymui: Lietuvoje veikiančios mažmeninės prekybos rinkos lyderės „Maxima LT, UAB" pardavimai pirmąjį pusmetį augo sparčiai ir sudarė 3,07 mlrd. Lt., t.y. 741 mln. Lt. daugiau nei tuo pačiu 2007 m. laikotarpiu. Bendrovės pirmojo ketvirčio apyvarta, palyginti su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, augo 35,3 proc., antrojo ketvirčio - 28,8 proc., o tai atitinkamai sudarė 1,469 mlrd. Lt. ir 1,604 mlrd. litų.

Kaimo turizmo paskutinis pasispardymas

Kaimo turizmo stendas demonstravo ne ką kitką, o pasigailėtiną, merdinčią būklę. Kaimo turizmo idėją taip pat pagal didžiųjų maisto prekių tinklų užsakymus jau pradėjo naikinti seimūnai, klerkai, felčeriai ir veterinarai popieriniais aktais, įstatymais ir nutarimais reglamentavę kaimo turizmą.

Ar negautų į ausį valdininkas nuo austro, jei jam uždraustų gamintis kriaušių sidrą, ar neišmestų šveicaras klerko už durų, jei šis neleistų savo pensionate gerti pieno, ar nespjautų į akis valdininkui vengras, jei tas uždraustų jam pasigaminti slyvovicos, ar neišspardytų užpakalio veterinarui italas, kuris draustų jam gaminti macarelą, ar neišmuštų dantų klerkiūkščui karštasis ispanas, kuris pamėgintų net prasitarti, jog negalima jam gamintis vyno?

Kaimo turizmo mitybos dalykus tikrina valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros klerkai, dažniausiai vietinės kilmės, dažniausiai žinomi kyšininkai. ..

Štai, norint kaimo turizmo sodybai pamaitinti bulviene arba duoti atsigerti pieno, reikia įvykdyti net 20 teisės aktų reikalavimų, - normalus žmogus pasakytų, kad tai absurdas, o kontrolę vykdančiam klerkui tai galimybė ne vieną, bet 20 kartų gauti kyšį...

„Perkant vaisius, daržoves, uogas, bulves iš rinkos subjektų ar kitų tiekėjų - produkcija turi atitikti prekybos standartų reikalavimus, tinkamai paženklinta, kiekviena siunta turi turėti atitikties deklaraciją, patvirtintą Žemės ūkio ministro 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 3D-525 (Žin., 2005, Nr.134-4834).

Pienas ir pieno gaminiai gali būti perkami iš ūkininkų, kurių ūkiai registruoti pagal VMVT direktoriaus 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. B1-956 patvirtintus Žalio pieno, skirto tiesiogiai vartoti, pardavimo reikalavimus (Žin., 2004, Nr. 3-22) ar VMVT direktoriaus 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. B1-957 patvirtintus Specialiuosius reikalavimus ūkiams, gaminantiems pieno produktus (Žin., 2003, Nr. 124-5662). Pieną taip pat gali parduoti ūkininkas, kuris tiekia pieną pieno supirkimo įmonėms, tačiau jis turi būti užsiregistravęs teritorinėje VMVT pagal Žalio pieno, skirto tiesiogiai vartoti, pardavimo reikalavimus. Pieną gali teikti turistams pats kaimo turizmo sodybos savininkas, tačiau jis turi būti užsiregistravęs teritorinėje VMVT, kuri kiekvieną metų ketvirtį paima pieno mėginius laboratoriniam ištyrimui.

Kaimo turizmo sodybose gali būti gaminami pieno gaminiai (grietinė, varškė, sūris, sviestas), naudojant (kaimo turizmo sodybos savininko) karvių pieną arba pieną nupirktą iš pieno ūkių, kurie yra registruoti pagal aukščiau minėtų teisės aktų reikalavimus" - štai dar keli punktai, leidžiantys uždrausti arba leisti, o iš tiesų pasipinigauti valdininkams.

O lietuvaičiai nuolankiai tyli, kai valdininkai uždraudė kaimo turizmo sodybose duoti lankytojams pieno, gaminti naminio alaus ar vyno, greitai uždraus ir maitinti klientus naminiu maistu. Taip korumpuoti klerkai vykdo didžiųjų maisto produktų prekybos tinklų užsakymus: kaimo turizmo sodybos privalės savo lankytojus maitinti ir girdyti tik tuo, kuo prekiauja vadinamieji „gavnopoliai", visokiais makdonaldais ir kokakolomis...Ir nieko stebėtino, kad Lietuvos kaimo turizmo tinklalapyje jau reklamuojami Lietuvoje prasčiausi ir blogiausios kokybės „Nemateko" mėsos gaminiai, o ne kokios kaimo sodybos produkcija.

Tendencija jau pati išlenda. Jau ir kaimo turizmo klerkai pradėjo tarnauti oligarchams.

Kai spaudoje skaitome apie kai kurių mėsininkų perdėtą pamaldumą, kai prieš darbo pradžią verčiami melstis ir jų samdiniai, norisi mėsininkams tautos genofondo naikintojams, vaikelių nuodytojams, pasakyti, kad jokios maldos jų neišgelbės nuo žmonių prakeiksmo, kurie lydės juos net iki devintos kartos.

Belieka viena viltis - Lietuvos valstiečiai, ypač vystantys kaimo turizmą, galų gale susivienys, nebeklausys nužmogėjusių sostinės klerkų ir pasirinks tai, kas jiems patiems yra naudinga.

Kulinarinio paveldo išsigimimas

Savivališkai pasiskelbusi Lietuvos kulinarinio fondo valdove netgi ne maisto gamybos technologė jau pradėjo už jai priimtiną atlyginimą dalinti Lietuvos kulinarinio fondo ženkliukus. Individualus biznis neblogai sekasi, juolab, kad ją palaiko ir žemės ūkio valdonai.

Ir visiems "dzin", kad tai yra tik profanacija ir pasipinigavimas. Kas yra Lietuvos kulinarinis fondas, sprendžia ne mokslininkai etnologai mitybos specialistai, ne Kauno universiteto Maisto katedros profesūra, net ne maisto gamybos technologai.

Rusai, okupavę Lietuvą, lietuviams įvedę sovietinį „obščepitą", išmetė iš lietuvių mitybos, buities, gyvensenos ir kultūros aukštąją didikų ir bajorų virtuvę, kunigų ir vienuolių, miestelėnų, Rytų Aukštaitijos, Vakarų Aukštaitijos, Šiaurės Aukštaitijos (sėlių), žemgalių, dzūkų ir jotvingių, sūduvių, Šiaurės ir pietų Žemaitijos, lietuvininkų (būrų, šišioniškių), kuršių kopininkų, kuršių žemininkų, Karaliaučiaus krašto lietuvių, netgi savaimingą Klaipėdos virtuves. Į nežinią numesti unikalūs, tik Lietuvai būdingi autentiški sakraliniai valgiai ir gėrimai.

Dabartiniams mitybos klerkams, kurių dėka lietuvių „nacionaliniais" patiekalais tapo picos, dioner-kebabai, čeburekai ir beliašai, nusispjauti į tai, kad nuo mitybos, nuo vartojamų maisto produktų priklauso tautos genofondas, sveikata, fiziniai ir protiniai sugebėjimai.

Pažiūrėkite kuo maitinami mūsų dienomis vaikai, ir taps aišku, kad Stalino vykdytas lietuvių tautos genocidas buvo naivus ir neefektingas.

Pakėlus maisto kainas ir sumažinus atlyginimus buvo sudarytos sąlygos, kad darbštūs ir protingi žmonės emigruotų, likusiems pensininkams ir prasigėrusiems, kuo prastesnė mityba, - tuo greitesnis susinaikinimas, o vaikelius mityba, taip, kaip dabar jie maitinami, pavers ligotais degeneratais ir idiotais.

Pažiūrėkime, kaip savo kulinariniu paveldu rūpinasi Italija, Ispanija, Prancūzija, Suomija, Švedija ir kitos Europos valstybės. Prancūzija jau šiandien rūpinasi, kad jų visa tautos mityba, valgių gamybos receptai, valgių gamybos technologijos, kaip neįkainojamas prancūzų tautos turtas būtų įtrauktas i UNESCO pasaulinį paveldą ir apsaugą.

Kulinariniam paveldui skiriamas vis didesnis dėmesys, nes nuo tautos mitybos, valgymo įpročių, priklauso ir žmogaus esybė, gyvensena, mentalitetas, intelektas, sveikata, geninė sistema, būdas, charakteris, darbingumas, polinkiai, kruopštumas, kas be ko - žemės ūkio ir pramonės raida.

Vienintelėje Lietuvoje į mitybą, į Lietuvos kulinarinį paveldą žiūrima tik kaip į gyvių egzistavimo palaikymo priemonę, todėl ir jam „vadovauti" ėmėsi ne specialistai, o maisto prekių parduotuvių oligarchų statytiniai, kad visiškai diskredituotų lietuvių sąmonėje Lietuvos kulinarinį paveldą. Kaip tada galima būtų paaiškinti žiniasklaidoje diena iš dienos aukštinamus pasninko ir kolchozinio badmečio bulvių valgius bei "ružavus" šaltibarščius, kurie bruktinai brukami į visas užsienio parodas, valdžiažmogių išvykas.

Anglijoje Tonio Bleiro vyriausybė 2007 m. skyrė 150 milijonų svarų sterlingų (675 milijonus litų), kad būtų sutvarkyta vaikų mityba mokyklose, įvedė netgi naminio maisto ruošimo pamokas, o mūsų vyriausybė vaikų maitinimą pavedė būtinai mažaraščiams profanams.

Kodėl Vilniaus klerkų nuomone (tuo išduodami savo prasčiokišką kaimišką kilmę) kulinariniu paveldu gali būti tik tai, ką gamino jų kaime kolchozų laikais, kodėl negali būti kulinariniu paveldu kito kaimo valgiai, kodėl negali būti miestiečių, dvarininkų, vienuolių, valgiai?... Kodėl kulinariniu paveldu privalo būti tik kolchoznikų valgiai, bet jais jokiu būdu negali būti didikų ir bajorų, medžiotojų, žvejų, kareivių, amatininkų, pirklių, dvasininkų, galų gale, Lietuvos valstiečių valgiai?..

Beje, Prancūzijoje, kur XVII amž. bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje kur bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje su 5% bajorų, bajorų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys kulinarinio paveldo pavyzdžiais. Lietuvoje, kur bajorai sudarė net 10% gyventojų (!), Kulinarinio paveldo fondas šiandien lyg carinės ir komunistinės okupacijos užsakymu stengiasi ištrinti iš Lietuvos istorijos ir savasties Lietuvos bajorų mitybą...

Kodėl pamiršta tai, kas buvo žinoma ir aprašyta senuose rankraščiuose: Lietuvos amatininkų cechų pameistriai, prieš tapdami meistrais, privalėdavo aplankyti daugelį Europos šalių, ten išmokti savo amato paslapčių, technologijų ir tik po, grįžus Lietuvon ir įsigijus visus darbui reikalingus įrankius, padarius etaloninius gaminius būdavo įšventinami į amatininkus - meistrus. Taip privalėdavo elgtis ir Vilniaus bei Kauno mėsininkų, meduolininkų, kepėjų ir salyklininkų cechų pameistriai.

Kodėl Lietuvoje kulinariniu paveldu pagal vienos klerkės norus privalo būti tik kaimiečių badmečių bulviniai valgiai? Kodėl negali būti kulinariniu paveldu įdaryti fazanai, kuriuos būtinai ant savo puotos stalo dėdavo Lietuvos didikai ir bajorai puotų metu, kodėl negali būti Lietuvos medžiotojų mėgiamiausias patiekalas - bebras, įdarytas grikių koše su rudmėsėmis, kodėl negali būti virtos tešlos baronkos, pirmą kartą pasaulyje pradėtos kepti Smurgonyse, lietuvininkų žąsis, įdaryta obuoliais, kodėl negali būti kuršiškai dvi paras su ajerais nokintas ir šaltai rūkytas ungurys, keptas elnias su paauksuotais ragais, dedamas ant Lietuvos kunigaikščių ir didikų stalų, Tauragnų žvejų rūkytos seliavos kanapių aliejuje, Varėnos dzūkelio krosnyje kepta ropė, Labanoro girios gyventojo slėgtas tetervinas, Plungės žemaičių ožkų sūris, biržiečių švilpikai su vyšniomis, viekšniškių avainis, kvėdarniškių ėrtepis ir t.t., ir pan. Galų gale, o kodėl Lietuvos kulinariniu paveldu negali būti Telšių žydų silkės foršmakas, Zarasų rusų sentikių sūdyti grūzdai, Trakų totorių šimtalapis, Kėdainių čigonų (sėsliųjų) lašinių kulišas, Šalčininkų tuteišų fliakai (plėkai, žarnokai), vėliau tapę nacionaliniu lenkų valgiu, Vilniaus krašto gudų bulviniai dranikai su česnakiniu padažu ir pan.

Mūsų istorija Europos istorijos kontekste yra unikali savo internacionalumu, tai ir Lietuvos kulinarinis paveldas lygiai tuo pačiu yra unikalus ir išsiskiriantis iš kitų Europos kraštų kulinarinio paveldo internacionaliniu virtuvių charakteriu, įtakojimu viena kitai. Netgi kaimiška Lietuvos virtuvė mano labai gerbiamo ir Lietuvos mitybos didžiausio žinovo etnologo Vacio Miliaus gražiai buvo paskirstyta į atskiras aukštaičių Rytų, Vakarų ir Šiaurės (sėlių), dzūkų, sūduvių (suvalkiečių), būrų (lietuvininkų, šišioniškių), kurios turėjo savo savaiminius išskirtinius maisto ruošimo ir gamybos būdus, technologijas, ypatybes. Aš dar pridėčiau kuršių kopininkų ir kuršių žemininkų, klaipėdiečių bei Karaliaučiaus krašto čiabuvių virtuves.

Mano galva, turime nemažai įvairių specialybių žinovų, ypač Kauno technologiniame universitete maisto katedroje, archeologų, istorikų, kuriuos reikėtų surinkti krūvon, pasikalbėti pradžioje kas vis dėl to yra tas kulinarinis paveldas. Turint jo konkretų apibrėžimą jau būtų galima pradėti kalbėti atskiromis siauresnėmis temomis.

Nutarti, kad juoda ruginė duona, saldus varškės sūris ir salietruotos mėsos gumulas (kuris neteisingai ir neteisėtai yra vadinamas skilandžiu), yra tik vieninteliai lietuviško kulinarinio paveldo valgiai yra tas pats, kai suradus liepos karnų naginę pasakyti, kad visa lietuvių tautos tūkstantmečių istorija yra vien tik vaikščiojimas paskui medinę žagrę...

Jei civilizuotos pasaulio šalys kitiems stengiasi rodyti savo krašto aukštąją kulinariją, mūsų „specialistės" į Paryžių, Londoną, Berlyną, Kijevą, net Lvovą vežą Gariūnų turgaus kioskeliuose parduodamus bankuchenus, salietruotos mėsos gumulus, chemikalais pūstos "juodos ruginės duonos". Būtinai tik cepelinus ir ružavus burokėlių šaltibarščius.

Veža, demonstruoja ir pačios save pagirdamos, pačios save spaudoje paaukštindamos džiaugiasi bei didžiuojasi, kad kitų šalių žmonės ateina pasidomėti iš kur tokie laukiniai gyviai atvyko, kaip išgyveno Europos pakraštyje tauta, mitusi tik pasninko valgiais, ir ką išvis valgė, kai dar Europoje bulvių ir būti nebuvo...

Kelios lietuvių liaudies patarlės:

  • Dievas davė dantis, duos ir duonos
  • Tik angelai danguje valgyti neprašo
  • Kaip minti, taip ir mintiji
  • Ateis badas, pravers ir naginės padas
  • Iš tuščio rėčio pyrago neiškepsi
  • Sotus Jonas, - didelis ponas
  • Ir ponai į duoną tiesia ranką
  • Tuščiu pilvu nedaug nuveiksi

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

      

Komentuoti

Lankomumo reitingas

Diskusijos - aptarti forume

Versija spausdinimui - versija spausdinimui

Atgal

































































Atsitiktinės gairės:    Šventieji (10)    Atsiprašymas (3)    Mistika (446)    Dieta (33)    P2P tinklai (2)    Žemės ūkis (33)    Skinheadai (9)    Visuotinė istorija (44)    Paukščių gripas (21)    Maxima (10)    Grožio salonai (6)    Klubai (5)    Joga (56)    Kulinarija (181)    Lietuvių valgiai (28)    Hipnozė (10)    Lobiai (12)    6 branduolių (3)    Britų trumpaplaukės katės (2)    Depresija (29)    Taksas (2)    Jautis (2)    Baikeriai (8)    Kovo 8 (3)    Darbdaviai (10)    Bildukai (3)    Anželikos Cholinos šokio teatras (11)    Interneto dienoraščiai (2)    E - komercija (87)    Viešieji ryšiai (20)    Klaviatūros (11)    Optinis ryšys (12)    Mokėjimo kortelės (7)    Vampyrai (9)    Naujieji metai (12)    Antanas Terleckas (2)    Erich Fromm (5)    Z.Jurgelevičiaus rubrika (23)    Velniai (9)    Vitaminai (2)    Alkoholizmas (15)    Modemai (8)    Kaziuko mugė (3)    Mama ir vaikas (48)    Valdas Adamkus (11)    Parapsichologija (22)    Šaudymas iš lanko (2)    Fajetai (2)    Kompiuteriniai žaidimai (270)    Televizija (17)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!