LT   EN   RU  
2018 m. spalio 17 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žiniasklaida
  Žiniasklaida
Lankomumo reitingas Publikuota: 2004-04-19
Banalybės šou

Dar palyginti neseniai kino ir televizijos prodiuseriai nėrėsi iš kailio bandydami atrasti neįprastų, nekasdieniškų siužetų, įdomių asmenybių, manydami, kad taip patrauks žiūrovų dėmesį. Dažnai jiems tikrai pavykdavo rasti įdomių, neįprastų sėkmės formulių, bet šiandien jų pasisekimą visiškai užgožė laidos, kurios remiasi priešinga formule - tai atviras kasdienybės, banalybės demonstravimas.

Šiandien šimtuose pokalbių laidų kalbama apie pačias banaliausias, kasdieniškiausias niekuo neišsiskiriančių žmonių problemas; daugelyje šalių žmonės reguliariai įsijungia televizorių, kad tokios laidose kaip "Didysis brolis" pamatytų šokėją, stiuardesę, kirpėją, farmacijos firmos atstovą ar tinklalapių kūrėją kokiame nors stikliniame akvariume slampinėjančius iš kampo į kampą, tauškiančius niekus, besiprausiančius, besituštinančius ir bandančius vienas kitą išėsti - reikia sudaryti sąjungą su vienais žaidimo dalyviais, kad išstumtum kitus, o paskui išduotum ir juos (arba jie išduotų tave).

Taip tarsi kuriama nauja, eksperimentinė realybė. Mums nebereikia realybės, mūsų būties sąlygos kuriamos dirbtinai. "Didžiajame brolyje" būtent tai ir vyksta: žmonės uždaromi kokioje nors patalpoje ir stebima, kas bus. Tai laboratorija, tik čia viskas dirbtina. Bandymas nesiremia jokiais pozityviais kriterijais, nėra hipotezių, įrodymų, atradimų. Čia eksperimentas yra tikslas pats savaime.

Realybės šou laidų - populiariausios "populiariosios" kultūros versijos, gyvos muilo operos - pavadinimas kiek apgaulingas, nes iš tiesų pagrindinis jų sėkmės komponentas yra ne realybė, o banalybė. Nors laidos dalyvius iš visų pusių filmuoja kameros, visuomet yra kažkas, kas sprendžia, kurie epizodai bus parodyti žiūrovams, o kurie - ne. Netgi jei visiems dalyviams būdingas savotiškas ekshibicionizmas, visuomet turi būti kažkas, kas tampo už virvučių. Dalyviai gali kalbėti, kas tik jiems šauna į galvą, tačiau kažkas kitas sprendžia, ką ir kokia forma pamatys žiūrovai. Realybės šou iš tiesų turi daug bendra su realybe, bet situacijos yra slapta sutartos, dalyviai - kruopščiai atrenkami, niekas nemato visų kamerų filmuojamo vaizdo, nes laida montuojama. "Išlikimas" mažiausiai sudaro realybės įspūdį. Dalyviai, Pulau Tigos saloje susirinkę vidurinės grandies vadybininkai, kilę iš - nomen omen - vidurinės klasės, gal ir išmano valdymo strategiją, tačiau, regis, Dievas jiems pagailėjo sveiko proto. Jų kvaili susidūrimai ne tiek juokina, kiek erzina.

Šiaip ar taip, septyniolikoje šalių, kurios pasiskolino "Didžiojo brolio" formulę, tokios laidos turi užkietėjusių gerbėjų. Tarp jų yra nuobodžiaujančių, vienišų žmonių, bandančių užpildyti asmeninio gyvenimo stoką stebint kitų kasdienybės transliaciją, yra ir kvaištelėjusių vujaristų. Iš esmės jie nelabai kuo skiriasi nuo jau įprastų muilo operų žiūrovų. Kadangi visuomeninė erdvė šiandien jau tapo visiškai permatoma, tai galime leistis į privačių paslapčių gelmes: dirstelėti į miegamąjį, vonios kambarį ar tualetą. Tačiau realybės šou turi ir kitą, pavojingesnį, aspektą. Visų šių laidų žiūrovai gali ne tik stebėti, bet ir patys prisidėti sprendžiant žaidimo dalyvių likimą. Galbūt tam tikrai daliai žiūrovų tai ir yra pagrindinis masalas. Jie sutinka prisiimti kur kas žalingesnį nei apgailėtino vujaristo vaidmenį - Didžiojo Brolio, Žmogiškųjų Minčių Policijos Šefo vaidmenį. Žiūrovai, kurie balsuoja už vieno ar kito žaidimo dalyvio pašalinimą (skaičiai liudija, jog tokių skambinančiųjų yra kur kas daugiau nei balsuojančių parlamento rinkimuose!), jaučia pasitenkinimą stebėdami, vertindami ir pasmerkdami ištremti. Tai galingiausi ginklai visuomeninio elgesio arsenale, naudojami prieš žmones, kurie tiesiog nepatinka.

Viena iš realybės šou implikacijų - tai įvairūs kvaili išbandymai, "psichologiniai" testai ir pokalbiai, firmų vadovų rengiami parenkant darbuotojus. Jų tikslas yra nustatyti žmonių verslo sugebėjimus, vadovavimo, bendradarbiavimo įgūdžius ir panašiai. Kandidatai į vidurinio rango vadybininkus išgyvena tikrą košmarą, kol pereina visas terorizuojančių vertinimų pakopas. Paskui jiems visam laikui prilipdoma kokia nors etiketė su idiotiška formuluote, pavyzdžiui, "komandos žaidėjas" (kitaip tariant - pasiuntinukas) arba "lyderis" (kitaip - apodiktiškas palaižūnas).

Banalybės žvaigžde šiandien gali tapti kiekvienas. Atskiri "laukiniai" ekshibicionistai, nelaukdami kvietimo į kokią nors "Didžiojo brolio" tipo laidą (arba jo tikėdamiesi), specialiuose tinklalapiuose tiesioginiame eteryje transliuoja savo asmeninį gyvenimą. Šnopuodami iš susijaudinimo vujaristai gali stebėti, kaip minėti asmenys miega, prausiasi, tuštinasi, mylisi.

Senovėje tradicinių visuomenių žmones apimdavo siaubas, jei kam nors iš svetimųjų į rankas patekdavo jų atvaizdas. Nors nežinojo, kaip jų atvaizdas bus panaudotas, manydavo, kad tai reiškia dalies tapatybės praradimą ir dalinę mirtį. Gyvendavo be fotografijos, be tapatybės įrodymo ir legitimacijos per atvaizdą. Nemanė, jog veidas - tai tapatybės esmė, tačiau veido bruožų kopijavimas keldavo jiems nerimą - mes irgi nenoriai duodame pirštų atspaudus arba DNR mėginius. Šiandien privatumo ribos yra peržengtos - privatumas tapo prekybos objektu.

Visas šio fakto potencialias implikacijas galima buvo suvokti iš 1984-ųjų įvykių Etiopijoje, kai fotografai, ieškodami sukrečiančių kadrų, tiesiogine to žodžio prasme įbesdavo objektyvą mirštantiems iš bado vaikams į veidą. Jie netgi gaudavo apdovanojimus už tas fotografijas! Fotografijose, kurios apkeliavo visą pasaulį, matyti bevardžiai arba, dar blogiau, vaikai su reporterių išgalvotais vardais. Jie buvo jau ne žmonės, o simboliai, sukurti siekiant sukelti gailestį. Tai labdaringų akcijų pornografija, kur vaikai atlieka masalo vaidmenį.

Jeanas Baudrillard'as, aptardamas panašius reiškinius ir tendencijas, yra pasakęs, jog įžengėme į absoliučios banalybės istorinę ir ideologinę plotmę. Pasak Heideggerio, praraja, iš kurios žmogus nepajėgs išsikapanoti, bus būtent banalybė. Mes jau esame toje prarajoje. Mūsų kontempliacijos ir troškimų objektas yra kasdienio gyvenimo banalybė. Mūsų seksualiniai pomėgiai dažnai neturi nieko bendra netgi su fizine meile ar pornografiniu vujarizmu: tai paprastas smalsumas, kylantis lankantis banalybės šventovėje.

Šis reiškinys, kurį Baudrillard'as vadina "tobulu nusikaltimu", yra fizinės tikrovės pakeitimas virtualia realybe. Tobulas nusikaltimas vyksta mūsų akyse. Procesas siekia išstumti iš gyvenimo žavesį, kerus, simbolį ir ironiją. Pamažu vyksta realaus pasaulio eksterminacija siekiant pakeisti jį hiperrealistine reprodukcija. Jau šeštajame dešimtmetyje, kai Lefebvre'as parašė savo kasdienio gyvenimo kritiką, buvo galima pastebėti, kad istorija pradeda užleisti vietą kasdienybei, egzistencinei banalybei. Kovoti su kasdienybe iš esmės nėra jokių priemonių. Šiuolaikinėje demokratinėje, egalitaristinėje visuomenėje galų gale prieiname prie išvados, kad žmogus turi teisę būti banalus.

Žinoma, galima tikėtis, kad visa tai tik mada, tačiau šiandien viskas yra mada. Susiduriame su neišvengiamu procesu, kuris turi vykti ir plėstis iki galo su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Bus šio vyksmo pagreitėjimų ir sulėtėjimų, tačiau ankstesnės žmonių reakcijos neišvengiamai grimzta į užmarštį. Psichologinius apsinuoginimus publikos akyse televizija rodo jau trisdešimt metų, o juk žinoma, kad ekranas yra geriausia priemonė padaryti realybę paviršutinišką. Tokie simptomai ir jų pasekmės lydi žiniasklaidos priemonių raidą nuo pat pradžios. Šiandien viskas redukuojamą į televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Po veidrodžio epochos įžengėme į matinio ekrano epochą. Ieškome progos pažiūrėti tiesioginę transliaciją netgi iš savo pačių kūno vidaus. Reaguodami į main stream iššūkius tokie menininkai kaip Mona Hatoum į savo kūną įkiša mikrokameras ir kabelius, kad publika galėtų stebėti jos vidinių organų funkcionavimą. Medicininių prietaisų monitoriai įtikina moterį, kad ji nėščia, ir pirmasis tėvų susitikimas su vaiku įvyksta per ekraną. Televizija tampa realesnė nei gyvenimas. Gyvenimas yra sapnas. Vaizdo transliacija yra faktas.

Germaine Greer
"The Observer", 2001 06 24

Vertė Vitalijus Šarkovas

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Konspiracija (2)    Vynas (16)    „Lietuvos” kino teatras (13)    Žindymas (14)    Gimimo diena (3)    Stilius (86)    Bankinės technologijos (11)    Gatvės šokiai (5)    Bendravimas (743)    Susitaikymas (9)    Bendruomenės (158)    Filosofija (326)    Jautis (7)    Žvejyba (30)    Go-go (10)    Teisėtvarka (24)    Priklausomybė (3)    Šamanai (7)    Sportas (8)    Medžioklė (63)    Krašto apsauga (27)    Katalikybė (49)    Elektroninės muzikos grupės (3)    LICS (17)    Kelionių organizatoriai (6)    Gender Loops (6)    Gaisrininkai (7)    Bankrotas (2)    Bitė (5)    Anglų kalba (35)    Ožiaragis (7)    Erotiniai šokiai (23)    Slaptos bendrijos (24)    Kandidatai į prezidentus (5)    Geležinkeliai (4)    Duomenų apsauga (3)    Hobi (106)    Mergelė (7)    Žemgrobiai (6)    Erotika (8)    Burtai (8)    Auklės (3)    Vandens slidės (2)    Renginiai (31)    Prancūzų buldogas (2)    Novelės (102)    E - komercija (87)    Vokiečių aviganis (2)    Brendis (6)    Skundai (22)
1. Žurnalisto Gintaro Visocko byla susidomėjo tarptautinė organizacija “Reporteriai be sienų”
2. Žurnalisto Gintaro Visocko skundą nagrinės Strasbūro teismas
3. Užsakomoji žurnalistika
4. Kas apmokės kampaniją?
5. Tas saldus negatyvizmas
6. Prasideda registracija į žiniasklaidos apdovanojimus "Nmedia 2007"
7. LŽS pozicija: žiniasklaidos verslo tarpusavio kova virsta kova be taisyklių
8. LŽS ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas įžvelgia viešosios informacijos cenzūrą
9. Ekspertų nuomone, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimų neužtenka
10. Žurnalisto akreditacija – gaišatis ar būtinybė?
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!