LT   EN   RU  
2018 m. rugpjūčio 14 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Šventės
Sveikiname visus su Rasos švente

2004-06-26 | Margas žiedų raštas ir stebuklingas saulės ratas danguje skelbia metą, kai merginos ir moterys pasklinda po laukus, žolelė tampa mažu stebuklu. Šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią gydyti ligas, atnešti laimę, išburti sėkmingą gyvenimą. Pirmiausia suskantama dievaičio Perkūno žolės. Perkūnžolė - tai geltonžiedis barkūnas. Tai Perkūno sėta ir auginta žolė, padedanti velnio apsėstiems žmonėms, sergant priepuoliu, malšinant širdies sopulį. Užvis labiausiai ji buvo vertinama kaip priemonė, apsauganti nuo perkūnijos. Pakilus tamsiems debesims, žolę mesdavo į ugnį, kad griaustinis "praeitų šonu". Į žoliautojų prijuostes ar krepšelius pagarbiai gula ir rausvažiedė širdažolė. Tai raganų žolė. Prisivirę jų košelės ir pasitepę pažastis, Kupolinių naktį raganos gebėjo skraidyti ir sutiktuosius girdyti durnaropėmis, vilkuogių nuoviru, kad apkvailintų. Moterų nuskinta širdažolė gydė nuo"širdies sunkumo". Tiko kupoliavimui ir pakrūmėse išsikėtojusi sidabražolė (dar kitur vadinama degsne, kondrotėliais).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Joninės jau laisvos!

2004-06-26 | Pats vasarvidis... Saulė dangaus skliaute užsibūna 17 valandų ir 18 minučių, įkopia į pačią mitinio dangaus kalno viršūnę. Gamta kvieste kviečia pasigėrėti kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Tad ir tradicinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais. Iš to ir per šventę atliekamų veiksmų sakralumas. Dabar težinome jų nuotrupas, tiktai tai, kas neišdilo iš tautos atminties. Arba kas buvo užrašyta istoriografiniuose šaltiniuose; beje, dažniausiai pabarant paprastus žmones už senojo tikėjimo apeigas, išvirtusias netikusiais papročiais. Mūsų laikais daugelis žodį "šventė" sieja su veiksmažodžiu "švęsti", suteikdami jam pramogos, poilsio, linksmybių prasmę. Tačiau įsimintina ir malonius prisiminimus paliekanti yra ta šventė, kurioje gebėta suderinti ir sakraliąją, ir linksmąją dalis. Tad kaip dabar bus švenčiamos Joninės, su dideliu triukšmu paskelbtos valstybine švente? Kokie papročiai atėjo iki mūsų dienų, ką galima teikti masiniam kultūros renginiui?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Balandžio 1 d. - melagių ir juokų diena

2004-04-03 | 1 d. - "Prima aprilis". Melagių ir juokų diena yra žinoma ir lietuvių tradiciniuose papročiuose. Dažnai balandis prasideda gamtos išdaigomis. Čia šilta, miela; čia staiga papučia žvarbus vėjas, pašąla, pasninga, - apgaulingi pavasario orai.
Jei babalandžio 1-ąją pavyks ką nors apgauti, seksis visus metus. Kitur sakydavo, jei apgavai balandžio pirmąją, tai seksis apgaudinėti visus metus. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė. Pirmąją balandžio dieną kaimynai vienas kitą patikrindavo, kaip pasiruošę sėjai. Apsileidėliams ir tinginiams iškrėsdavo pokštų. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus padargus, užkeldavo juos ant stogo ar įstumdavo tvėnkinin. Paaugusius vaikus mokydavo nuovokumo: pasiųsdavo į kaimynus ko nors nesamo parnešti: paukščio pieno ar margo niekučio.
Moterys balandžio 1-ąją keisdavosi daržovių sėklomis, o vaikai žaisdavo "gyvo žalio" (reikia su savim būtinai turėti šviežią žalią lapelį, antraip gausi sprigtą į nosį).

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Balandžio 4 d. - Verbų sekmadienis

2004-04-03 | 4 d. - Verbų sekmadienis. Išaušo Verbinių rytas, pavasaris eina. Rykštele ar kadagio šakele budinkime užsimiegojusius, apsnūdusius, nespėjančius su greitais jo žingsniais. Pusiau dainuodami sakydavo oracijas, kurių pirmos dvi eilutės vienodos po visą Lietuvą („ne aš plaku, verba plaka...“) Lietuviui verba - atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio (ėglio) šakelės, žemaičiai dar prideda alyvos ir tujos rykštę; kitur šventinami - žilvičio, karklo, gluosnio "kačiukai". Rytų Lietuvoje prie "kačiukų" priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir popierinėmis gėlytėmis. Kartais surišdavo ją raudonu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavo gydomųjų galių. Lietuvos kaime šventinta verba būdavo laikoma iki kitų verbinių labai pagarbiai, - krikštasuolėje, užkišus už šventų paveikslų. Ja pasmilkoma, užėjus grėsmingam audros debesiui, išgenant galvijus pirmai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. jos nubrauktų spygliukų įmaišoma į parengtą sėjai sėklą. Vilniuje Verbinės - viena gražiausių miesto švenčių. Sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvingom vilnietiškom verbom. Niekur kitur tokių nepamatysi: jos rišamos iš daugiau kaip 40 rūšių džiovintų augalų. Tradicinė gamybos vieta - kaimai šiaurės vakariniam Vilniaus pakraštyje, palei kelią į Sudervę. Manoma šias verbas susiformavus XIX. a. antroje pusėje, kaimiečiams nusižiūrėjus į Vilniaus amatininkų procesijų "palmas". Tyrinėtojai Vilniaus verbose dar įžvelgia prosenoviškus gyvybės medžio, šventos žemės ir ugnies simbolius. Šiandien tai bene labiausiai kintanti, besivystanti tautodailės rūšis. Būtina tuose kaimuose, kur jos dar tradiciškai pinamos, įsteigti verbų draustinį. Kad miesto naujieji kvartalai čia neįžengtų, neužgožtų ledynmečio suformuotų kalvelių, kuriose auga tie 40 rūšių augalų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Velykų tradicija

2004-04-03 | Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais - skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios - žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.

Lankomumo reitingasKomentarų: 5

plačiau >>

Balandžio 25d. - sėjos pradžia (šv. Morkaus diena)

2004-04-03 | Sėjos pradžia (šv. Morkaus diena). Žmonės šį svarbiausią darbą pradėdavo nuo morkų. Lysvės gale kuolą įsmeigdavo, kad užaugtų tokios pat didelės. Kitų darbų vengdavo: kad ledai vasarą javų neiškapotų, kurmiai laukų nesuverstų. Labai įdomios ir prasmingos yra sakmės apie šv. Morkų. Štai užrašyta Ilgiškėlių apylinkėse: "Kartą švc. panelei Marijai prapuolė sietas, kuriuo miltus sijodavo. Sužinojo, kad velniai pavogė, nusiuntė šv. Morkų atimti. Velniai nenorėjo gražume atiduoti sieto ir šv. Morkui teko su jais apsipešti. Užtat ir sakom: "Daužosi kaip Morkus po peklą". Besimuždami sietą sulankstė, ir Marija negalėjo juo naudotis. Pakabino tada ant dangaus, ir dabar mes jį matome, tik vadinam Sietynu". Sietynas - dažniausiai tautosakoje minimas lietuviškas žvaigždyno vardas (astronomų terminais, tai - Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne). Kuo žemiau saulei nusileidus jis matyti vakaruose, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas įeina į vakaro žarą, laikas pradėti pavasario sėją.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Balandžio 23d. - Jorė (Jurginės)

2004-04-03 | Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jorė - labai svarbi šventė. Galėjo būti kitados švenčiama kaip Naujieji Metai, nes vidutinio klimato kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Tai gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos Jorio garbinimo šventė. Joris- pavasarinis Perkūnas. Jurginių dainose sakoma, kad Jorjis atrakinąs žemę ir paleidžiąs žolę. Į saulę išsistiebia gležni želmenys - galima iš tvartų ginti sunkų žiemos badmetį perkentėjusius gyvulius. Žinoma, su tam tikromis apeigomis: kad metai būtų pieningi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Todėl gyvuliai smilkomi verbos šakele, o po tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai - joručiai - ir užrakinta spyna. Per Jurgines griežčiausiai drausta judinti žemę - arti, akėti, sėti, kasti. Net kuolo į žemę įkalti nevalia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Balandžio 22d. - Pirmosios vagos diena

2004-04-03 | Arti pradėdavo, pastebėję vakaro žaroje nusileidžiant Sietyną. Artojas į lauką išeidavo šeimininkės lydimas, įsidėjęs žiaubrę duonos, žiupsnelį druskos. Prieš kinkydamas, arklį triskart apvesdavo aplink plūgą. Pabučiavęs žemę, vagoti pradėdavo prieš vėją, iš rytų į vakarus arba šiaurę. Pirmąją vagą užversdavo atgal - kad karvės pieningos būtų. Tarsi atsiprašo šiuo veiksmu už žemės maitintojos nugaros išdraskymą, - augink ir vešliąsias pievas. Grįžusį iš lauko artoją merginos perliedavo vandeniu: ir arkliai bus riebūs, ir sausra javų neišdžiovins. Visa tai - prosenoviškų apeigų aidai, mitinio pasaulio suvokimo reliktai. Sėdami javus, žiūrėdavo Mėnulio fazių. Paprastai stengdavosi sėti javus ir sodinti daržoves priešpilnyje - kai didėja Mėnulis, taip augsią ir pasėliai. Priešingai, jei Mėnulis mažėja, tai ir pasėliai mažėsią. Ypač vengdavo jaunatyje sėti žirnius ir pupas, tikėdami, kad jie visą laiką žydės ir neduos ankščių. Žirnius sėti ir bulves sodinti patardavo tada, kai danguje daug baltų debesėlių - būsiąs geras derlius.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Melagių diena

2004-04-03 | Manoma, kad šią šventę sugalvojo prancūzai. Bet dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmą, o paskutinę kovo dieną. Yra legenda, kad vienas senovės valdovas kažkada paskelbė šventę po visus pašiurpinusio žemės drebėjimo. Tada jam virėjai patiekė labai skanią žuvį. Po metų valdovas pareikalavo lygiai tokios pat žuvies. Vargšai virėjai tokios žuvies negavo. Tada - bijodami valdovo pykčio - atnešė kitą, labai labai panašią. Nors valdovas ir suprato, kad jį bando apgauti, tačiau nesupyko, o ėmė juoktis. Rusai pirmą kartą balandžio pirmąją "atšventė" išbėgdami gesinti gaisro dar mediniame Peterburge. Jokio gaisro, žinoma, nebuvo. O dabar grįžkime prie mūsų avinų (taip sako linksmi žmonės). Statistika teigia, kad balandžio pirmąją apgauti savo artimą bando net 70% žmonių. Meluoti labiausiai linkę studentai, moksleiviai ir, nors ir keista, verslo žmonės. Močiučių ir senelių apgavysčių galime nebijoti - jie nelabai linkę švęsti balandžio pirmosios. Nors gali būti ir atvirkščiai! Senelių irgi visokių būna.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Juokų arba melagių diena

2004-04-03 | Televizijos ir spaudos žurnalistai kabina makaronus kiek tik telpa – apvesdina pramogų verslo, sporto žvaigždes, dalija neregėtus prizus, pagreitina mokslinės fantastikos kūrinių įgyvendinimą. Akivaizdų melą pavyksta nesunkiai perprasti ir tuomet nepakimbi ant šmaikštuolio kabliuko, o įmantriai ir įtikinamai sukurpta istorija gali taip apvynioti aplink pirštą, kad net nemirktelėjęs būsi smagiai apgautas. Iki skausmo žinomos chrestomatinės istorijos su persuktomis laikrodžių rodyklėmis, suplyšusiais ar išteptais drabužiais ir panašūs juokeliai gana įprasti, bet, žiūrėk, užsimiršęs, kad šiandien visi tik ir taikosi tave apmauti, imi ir patiki išgalvota istorija, taip gardžiai prajuokindamas melagį. Būtina šios dienos sąlyga – negalima pykti ant to, kuris tave apgavo. Ne veltui sakoma, kad reikia juokauti tik su protingais žmonėmis. Būna ir taip, kad tave apgauna pats gyvenimas – imi ir gimsti „netyčia“ balandžio 1-ąją. Tuomet, patikėjęs, kad tavęs laukia šviesus rytojus, netikėtai nusivili ta negailestinga kasdienybe. Tada nejučia prisimeni, kad juoktis reikia nelaukiant, kol pasijusi laimingu, nes antraip rizikuoji mirti nė karto taip ir nenusijuokęs. Psichologas A. Miuntė, tarsi patvirtindamas šią taisyklę, pritaria, kad „nė pats velnias nepajėgs susidoroti su žmogumi, kol šis neprarado sugebėjimo juoktis“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!