LT   EN   RU  
2018 m. liepos 21 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Drakonai
Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 13

2003-02-23 | Tarp sustatytų keistų mėlynų daiktų pasirodė baltas pavidalas. Bet Marius nebuvo nusiteikęs laukti naujų netikėtumų – dabar pagrindinis noras buvo išsiropšti iš vandens ir jis metėsi plaukti. Deja, prilipę čiuptuvai, nors ir nebestangrūs, priminė apie save. “Šalin, bjaurastys”, Marius dar kartą pabandė sukandęs dantis juos nurauti. Skaudėjo, bet pavyko! Tik vandeniu nusidriekė kraujo pėdsakas. “O dabar laukan iš čia, laukan!”. Keletas galingų grybšnių – ir ežerėlio kraštas pasiektas! Bet grybšnius pastebėjo ir ant kranto šokinėjantis baltus drabužius dėvintis žmogus. Kažką surikęs jis sumostagavo rankomis, lyg pašėlęs puolė šokinėti nuo vieno keisto daikto, panašių į švieselėmis mirgančias lentas, prie kito ir daryti dar visokių nesuprantamų judesių. Marius kurį laiką tarsi užhipnotizuotas dėbsojo į burtininkišką šokį – pasirodo, be reikalo. Vos kerėtojui stabtelėjus ir užgesus raudonam skrituliui, vanduo vėl suputojo ir vienas iš atgijusių čiuptuvų kirto ir prisiurbė jam prie nugaros, galingu smūgiu nutemdamas užsižiopsojusią auką į ežerėlio vidurį. Šįsyk veiksmas buvo daug greitesnis – nepalikdama juokdariui jokių galimybių išsisukti daugiaataugė būtybė jį apipainiojo, suspaudė ir jau laikydama lėtai, tarytum pasimėgaudama, prisiurbinėjo vieną čiuptuvą po kito. “Galas…”, suprato Marius.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 12

2003-02-23 | Vaizdas raibuliavo. Žyniai kažką vienodo niūnuodami rišo jį prie neštuvų stulpo. Bet dabar buvo vis tiek. Gal kažkur galvos kertėje ir braižėsi mintis “ką daryti?”, bet gėralo nuodai neleido jai veržtis į paviršių. Pakėlė. Aukštai, ant šešių galingų vyrų pečių. Rankos tarsi surakintos spaudė rugiagėles. Pro šalį plaukė besidžiaugiantys ir nuobodžiaujantys veidai, turtingų durtiniai ir vargšų sermėgos. Tolumoje driekėsi laukai, stūksojo miškų sienos, o virš visos gyvenimo šventės kaitriai tvieskė pavasario saulė. Ir pajuto Marius, jog jam dabar taip lengva, taip gera, kad tarsi paukštis pakiltų, suplasnotų ir nuskristų virš tėviškės laukų, giesme džiugindamas ir seną, ir mažą. “O gal pamėginti?”, aplankė netikėta mintis. Jis pajudino plaštakas – pančiai nukrito tarsi stebuklo palytėti. Dar netikėdamas sėkme pakėlė rankas – lengvas vėjas pagavo drabužio klostes ir ėmė kelti jį aukštyn. Netrukus pėdos jau nebejuto pagrindo, jis sklendė virš minios, taip, kaip ką tik troško. “Velniai rautų, aš iš tiesų skrendu!”, suriko jis ir sumojavo rankomis – tarsi dviem sparnais.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 11

2003-02-23 | Taukštelėjo skląstis. Juokdarys atsirėmė į sieną: na ir istorijon įmaklino. Vargšės mergaitės, tikrai tą niekšą papjauti reiktų… Bet jeigu jis prasitars bus liūdna. Oi, kaip liūdna. Žinoma, jis galėjo dar kartą viską papasakoti kunigaikščiui ar Aldrikiui, o ne bandyti pats sustabdyti pasiuntinių klastą, bet valdovas vieną kartą nepatikėjo, o antrą kartą iš jo šaipytis Marius neleisdavo niekam. Tai jo užsiėmimas – šaipytis ir linksminti, bet iš jo juoktis galima tik tada, kai pats to nori. Ne, apie miegoti dabar neteks, reikia gerai apgalvoti – kas toliau, nors kiekviena smulkmena šimtą kartų aptarta. Milda nepaves. Staiga Mariaus mintis atitraukė kažkoks keistas patalpoje atsiradęs švytėjimas… Žalsvi dūmeliai apgaubė merginų veidus, jie drumstėsi, gausėjo, netrukus sudarydami tarsi antruosius Drūkšių nuotakų veidus, keistas kaukes. “Burtai?”, susigūžė Marius.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 10

2003-02-23 | Apsiprasdami su tamsa šventikai ėmė kuistis rūbų klostėse, ieškodami skiltuvo. Marius tylomis atsistojo ten, kur prieš tai stovėjo mergina. Netrukus žynys Globėjas vis dėlto įskėlė ugnį, uždegė deglą ir Raktininkas vėl ėmėsi knebinėti spyną…
Pagaliau sunkios durys užsidarė, kaukštelėjo išorinis skląstis, sušlepsėjo nutolstantys žingsniai. Sulaukęs visiškos tylos Marius pasirėmė alkūne, atsiklojo ir apsidairė. Akys pamažu apsiprato su tamsa. Aštuonios lovos su aštuoniom nuostabiausiom merginom. Pagunda nepakeliama. Deja, reikia laukti. Ir neužmigti. Nors jis stengėsi nenuryti žynių girdomo kvaišalo, bet vis tik keletas lašų teko. Vokai sunko. Velniava… Gnybtelėjo sau kartą, kitą. “Rodos, dar nemiegu…”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 9

2003-02-23 | Prie Drūkšių nuotakų būsto skaisčiai liepsnojo deglai. Marius pasitaisė dirbtinius plaukus. Milda, baigdama jo perrengimą, daugiau kikeno, nei tvarkė rūbus: “na ir graži gi tu moteriškė, pamatysi, tave tikrai, tikrai išrinks!” Marius gi visaip stengėsi prisitvirtinti perrištą pagalvėlę, turėjusios atstoti krūtis. Milda netgi du mažus riešutų kevalus įsigudrino prisiūti viršūnėlėse, kad kuo tikriau atrodytų. “Duok marškinėlius”, pareikalavo jis. “Mat ko įsigeidei… Nuotakos vilki rūbus ant pliko kūno, kad Drūkšiams ieškoti nereiktų…”, šaipydamasi atkirto. “Tai negi aš dabar su mazgeliu ant nugaros vaikščiosiu?”, urgztelėjo jis. Ji apžiūrėjo tvirtinimą: “Na ne, taip netinka… Teks kažką kitaip galvoti… Gal juostelę susiūti?” Dabar rūbas jau buvo baigtas ir laikėsi neblogai. Marius iš užuoglaudos stebėjo ateinantį žynį Raktininką, septynias merginas ir žynį Globėją. Skirtingai nuo Vyriausiojo žynio, žynio Raktininko ir žynio Globėjo vardai būdavo užmirštami, vos jie tapdavo žyniais. “Labai nedėkinga lemtis… Paskui net palaidoja be vardo…”, tylomis apgailėjo ateinančiųjų. Raktininkas pasilenkė prie spynos. “Na, na…”, mintyse skubino Marius. Jeigu gudrybė nepavyks – viskas prarasta… Jeigu žiniuonė jį apgavo – irgi. Du deglai, apšvietę prietrobį, netikėtai ryškiai plykstelėjo ir užgeso. Valio! Kažkuri mergaitė sukliko, prasidėjo nedidelis erzelis. Marius nelaukė. Negirdimas trižingsnis, ranka ant gerklės, delno briauna smūgis į kaklą… Mergina sudribo jo rankose. Be mažiausio triukšmelio jis nunešė auką už kampo – Milda pasirūpins, kai tik pasišalins žyniai. Pasirodo, laisvus klostuotus moteriškus rūbus visai įmanoma dėvėti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 8

2003-02-23 | Įprastinis pavakario erzelis smuklėje vis stiprėjo. Iš turgaus grįžtantys valstiečiai džiaugėsi parduotais gyvuliais ar vaisiais, pirkliai laistė sandorius, jaunimas kažką šventė, žodžiu, šinkorius vos spėjo lakstyti tarp statinių ir stalų. Bet jis visada spėdavo aptarnauti stalą, prie kurio sėdėjo aukštas, kiek pakumpęs vyras. Smuklininkas tuoj pat perkando, kad jis – svetimšalis, nes svetys, nors ir kalbėjo aukštikiškai, tačiau keistai ilgindamas balses ir minkštindamas priebalses. Atėjūnas vilkėjo paprastai, tačiau įgudusi šeimininko akis tuoj pat sumetė, kad juodo apsiausto gelumbė vargu ar įkandama kiekvienam pirkliui; ja vilkintys žmonės čia užsukdavo retokai, gal net retai. Tad nekeista, jog užeigos savininkas svečiu pasirūpinti stengėsi greitai ir maloniai. Greta svetimšalio, užsikniaubęs ant stalo ir apkabinęs nugertą alaus bokalą, sėdėjo ilgaplaukis jaunuolis. Smuklininkui jis buvo kažkur matytas ir, tarytum, ne čia, bet atsiminti nesisekė. Monetos, krentančios ant stalo žvangesys, iš karto nustūmė atminties lavinimą į šalį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 7

2003-02-23 | - Cha cha, - keistai, tarsi prisiversdamas, nusijuokė Dringis, - Mariau, juk mums sako, kad Drūkšiai – Dievai, ar ne? Tai ką galima suregzti prieš Dievus? Juk nei mes, nei jie Drūkšiams valios neturi. Pasiuntiniai nuvyko pas saugotojus, išsiaiškino, kad nieko padaryti Drūkšiams negalima ir nurims. Pamatysi. Svarbiausia juos įtikinti, kad, jeigu slibinai laiku gaus savo aukas, viskas bus gerai ir kad mes tą užtikrinsime. Ačiū Dievams, jiems mūsų reikia ne mažiau, nei mums jų. Ir Mariau, - Dringis kilstelėjęs nuo krėslo ištiesė ranką, paliesdamas juokdario petį, - kam jau kam, o tau tai reiktų persirgti tuo begaliniu nepasitikėjimu svetimšaliais – esi matęs pasaulio, o kalbi tarsi Aldrikis, kuris toliau slibinų urvo ir žynių namelių nuėjęs nėra…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 6

2003-02-23 | Vargu ar tai, kur nusivedė pasiuntinius žyniai, buvo galima pavadinti mene: nors kambarys ir didelis, gausiai išklotas kailiais, su žibančiomis aliejinėmis lempelėmis ir smilkalų indeliais, bet vienintelė prabanga sėdėjimui tebuvo pastatyti keli odiniai krėslai, kurie ir buvo skirti pasiuntiniams. Trys žyniai, vadinami Drūkšių saugotojais: žynys Globėjas, žynys Raktininkas ir net Vyriausiasis, kartu susėdo ant ilgo suolo, pastatyto palei sieną, ant kurio kabojo iš šiaudų nupintas slibinas. "Laukiniai, visiški laukiniai…", mintijo Fervergonas, "ir kur jie deda turtus, nejaugi tie žyniai tokie kvaili, kad nesugeba pasiimti, kas jiems priklauso, o gal taip net geriau?" Šbarkasas dairydamasis po patalpą irgi patenkintas linksėjo - atrodė, kad kuklumas jam netgi patiko. Fervergonas netruko trijulę palyginti su trimis baltais akmenimis – toks pat santūrumas, jausmų nerodantys veidai ir tarytum ore plevenantis savęs kaip neklystančiųjų suvokimas. Vyriausiasis žynys ir žynys Raktininkas buvo gerokai vyresni už žynį Globėją, kurio veido dar nebuvo suraižę raukšlės, nors žvelgė jis taip pat itin išdidžiai. Bus nelengva…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 5

2003-02-23 | “Che, aš irgi”, - linktelėjo sau Marius, “o anas, vadinasi, ir yra Šbarkasas”, - pasižymėjo atmintyje ir iš karto prieš akis iškilo neaukšto, kresno ir matomai tvirto bei labai save puoselėjančio žmogaus paveikslas – jis net šyptelėjo prisiminęs, kokį triukšmą baronas sukėlė, pastebėjęs, kad vienas iš šunų ištepė jo baltą kaip sniegas kojinę! Skirtingai nuo lieso Fervergono, antrojo pasiuntinio veidas tarsi rodė, kaip gerai Ijūnijoje jam gyvenasi ir kokį platų jį galima užsiauginti, kad net akys labiau primena kiaulės, o ne žmogaus akutes. Na ir dar skardus, bet storas balsas – tarytum iš statinės. Vienintelis dalykas, ko trūko baronui, kad laikytum jį apsirijėliu bei malonumų ieškotoju – tai pilvuko, ir šitai vertė neapsigauti dėl jo išvaizdos. Taip, jis mėgo dažniau tylėti, kalbančiojo vaidmenį užleisdamas Fervergonui, o kvailiai juk retai tyli, nors dabar ginčijosi nė kiek netaupydamas žodžių…

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 4

2003-02-23 | Patamsiu Marius kėblino į savo būstą. Skirtingai nuo daugelio svečių, jo kojos nesipynė, o blaivus protas svarstė įvairiausias prielaidas, kodėl ijūnų pasiuntinį vėl taip sudomino Drūkšiai. Viena iš jų, be abejo, buvo nelaimė, įvykusi Juodpelynyje ir nuskambėjusi per visas šalis, kai slibinai, globoję kraštą, staiga supyko ir sunaikino viską ne tik aplink Juodpelynį, bet tūždami apskraidė ir prikenkė net gan tolimiems kraštams. Juodpelynio nelaimė nejuokais išgąsdino kaimynus, Ijūnijos valstybes, kurios netruko atsiminti, kad ir Aukštijoje, pagal legendas, gyvena tokie patys slibinai… Iki šiol buvo neaišku, kas sukėlė Juodpelynio slibinų įniršį, bet ėjo gandai, kad vienas iš žynių naktį prieš didįjį aukojimą į paskirtosios būstą įleido atsisveikinti jos sužadėtinį, pasigailėjęs įsimylėjėlių, o tie slapčiomis tapo vyru ir žmona… Be abejo, midaus įgėręs pasiuntinys galėjo ir smalsauti, bet labai jau primygtinai jam knietėjo viską sužinoti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!