LT   EN   RU  
2024 m. kovo 28 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Drąsa
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2006-03-28
Kūrybinė drąsa ir baimė: Jaroslavas Melnikas

„Pakelės šunytyje" Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo". Du „Nemuno" klausimai Jaroslavui MELNIKUI:

I
- Kūrybinė drąsa - kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių" vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos" rūšis - narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

II

- O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?


I-II

Be galo aktuali tema. Kūrybinė drąsa - tai talentas. Talentas ir kūrybinė drąsa - sinonimai. Įsivaizduokime talentą be kūrybinės drąsos. Tai neįmanoma. Bet kame iš tiesų pasireiškia ta drąsa? Kas tai - gal uždraustos temos? Gal žodžiai? Idėjos? Mintys?

Ir taip, ir ne. Yra drąsa ir drąsa. Yra skandalas ir skandalas. Įdėmiau pažvelgus, talentas - nedrąsus. Nejau tam, kad kvėpuotum, reikalinga drąsa? Jei jums skauda - rėkiate. Rėkiate, nepaisydami elgsenos „padorioje visuomenėje" taisyklių. Tai nejau tas riksmas - drąsa?

Talentui visuomet skauda. Skausmo šaltinis - tiesa. Tai, ką vadiname „talento drąsa", tiesiog yra jo savybė. Jei H. Milleris šokiravo amžininkus savo drąsa, nejau galėtum pamanyti, kad tai buvo jo tikslas? Jis taip matė gyvenimą, žmogų - ir jis išreiškė savo regėjimą nesidairydamas, negalvodamas apie tai, kiek jo vartojami žodžiai yra „kultūringi". Kiek suderinami su viena ar kita kultūra jo kuriami paveikslai. Jis net jų ir nekūrė - jis juos matė.

Jei paskaitytume kokį nors G. Bataille, pamatytume, kad jo mintys, paveikslai yra šokiruojančio pobūdžio. Bet nejau jis norėjo pigios šlovės? Ir šiandien, nepaisant savo vardo, jis lieka - pagal garsumo lygį - marginalinio pobūdžio rašytojas. Jo knygas skaito ypatingas, gan siauras žmonių ratas. G. Bataille kalba apie tokias žmogaus gelmes, į kurias pažvelgus ima suktis galva. Jo erotizmas susijęs su potraukiu mirčiai, artumas - su sadizmu ir mazochizmu. Jį ne taip paprasta atmesti, jis remiasi žmonijos patirtimi, iš tamsiųjų žmogaus gelmių kylančiu žavėjimusi sadistinėmis scenomis ir kančios kultu krikščionybėje (būtent toks yra nukryžiavimas), mirties siaubą patyrusiu erotizmu, kuris nematomomis gijomis susijęs su kūno, sublimuoto sekso, tikėjimo apoteoze klausimais.

Ar skandalinga visa tai? Ne! Skandalas - visai kas kita. Išorinis dalykas. O čia žmogus mėgina susidurti su tiesos siaubu.

Problema štai kur: tikroji drąsa - organiška talento sudėtinė dalis. Dėl to ji tarsi liaujasi būti drąsa. Nei H. Millerio, nei G. Bataille, nei de Sado negalima pavadinti „drąsiais". Kaip negalima pavadinti drąsiu V. Nabokovo, „išdrįsusio" aprašyti suaugusio vyro meilę mergaitei. Kaip negalima pavadinti „drąsiu" T. Manno, parodžiusio mirštančio vyro meilę berniuko kūnui. Tai suvulgarintų talentą. Visi tie rašytojai bandė perteikti kažkokią dar neištirtą žmogiškosios sielos pusę. Juos degino poreikis ištirti tai, ką geba padaryti žmogus. Iki kur driekiasi jo ribos. Kuo jis tampa, kai atsiduria už tų ribų (ir mes nustebę aptinkame, kad vis tiek lieka žmogumi).

Galima rasti pavyzdžių iš kitų kultūros sričių. Antai P. Pikaso, pavaizdavęs besišlapinančią moterį. Arba L. Viskonti filmas „Dievų žūtis", kuriame sūnus intymiai bendrauja su savo motina. Nejau tuos kūrėjus persekioja pigus skandalisto šlovės troškimas? Taip gali galvoti tik žmogus, nesuvokiantis klausimo esmės. Ne, jie buvo pernelyg gilūs, kad trokštų pigios šlovės.

O dar pasitelkime Z. Freudo, sukūrusio teoriją, pagal kurią vaikas patiria seksualinį potraukį motinai, pavyzdį. Tarti, kad Vienos psichiatras kūrė teoriją, norėdamas išgarsėti kaip skandalistas? Nesąmonė.

Kūrybinė drąsa pasireiškia labai paprastai: užeinu į šventyklą ir matau ten labai daug nuogo kūno. Matau beveik visiškai nuogą Kristų, į kurį žiūri jaunos merginos, tarp jų ir vienuolės, kurioms Kristus - gyvenimo prasmė. Ir savęs klausiu: kam bažnyčioje nuogas vyro kūnas? Tai juk ne viešnamis. Kokią funkciją jis ten atlieka? Kodėl jis ten? Ar atsitiktinai? Kaip nuogas kūnas suderinamas su konservatyvių tikinčiųjų puritoniškumu? Jeigu bažnyčioje apskritai nebūtų nuogo kūno (prisiminkim ir nuogus angeliukų užpakaliukus, ir nuogą Madonos krūtį, ir ant jos rankų laikomo berniuko lytį, pavyzdžiui Rafaelio paveiksle), ar būtų joje dvasia? Ar čia erotika nesublimuojama į dvasinius, šventus dalykus? Ar ne tam ji yra bažnyčioje? Gerai, o ką reiškia žodžiai ,,gerti Kristaus kraują" ir ,,valgyti jo kūną"? Juk jie skamba siaubingai ir turi vienareikšmiai žmogėdrišką prasmę. Iš kokių laukinių žmogaus gelmių kyla šie žodžiai - ar ne iš tų, kada šventas ritualas buvo neatsiejamai susijęs su žmogaus aukojimu ir galbūt su kanibalizmu?

Dabar pasakykite: kur čia „drąsa"? Aš tiesiog taip galvoju. Ar turiu teisę laisvai galvoti, ar ne? Kelti klausimus? Jei turiu teisę laisvai galvoti, jau esu drąsus. Jei bijau galvoti ir esu man ,,užduoto" (konkrečios kultūros) mąstymo rėmuose, drąsus nesu. Aš bailys. Tada galvosiu, kaip atrodau. Kaip mano mintys dera prie tų, kurių kažkas mane mokė. Ką pagalvos žmonės - žmonės apskritai ir konkrečiai mano pažįstami.

Aš nenoriu būti drąsus, aš tiesiog galvoju. Laisvai. Aš pats nesusikuriu savyje tų minčių. Jos ateina suformuluotos. Aš netvirtinu, kad jos teisingos. Bet kas iš manęs gali atimti teisę mąstyti?

Pateikiau tik pavyzdį, kad geriau būtų suprantamas mano požiūris į kūrybinės drąsos problemą.

Bet „Nemuno" redakcija visiškai logiškai manęs klausia ir apie kitką - apie įvairaus pobūdžio epatažą, kuris populiarus kūrybiniuose sluoksniuose. Apie aroganciją. Apie „autoritetų nuvertimą". Bet ką tai turi bendro su anksčiau aprašytais dalykais? Tai ,,suaugusių žmonių žaidimai". Yra kūrėjų, kurie daro save „personažais". Jie pernelyg gyvena tų personažų kailyje. Jie gali nuvertinti, ką panorėję, išpūsdami savo paties svarbą. Jau vien tai, kad šitai daro, byloja, jog jie susitelkę ne ties kūryba, o ties kažkuo kitu. Tai neturi nieko bendro su literatūra.

Dar kitas dalykas - bandymas šokiruoti visuomenę tekstais, paliečiant „uždraustas" temas. Vieni skandalų mėgėjai keikiasi kiekvienoje eilutėje, kiti rašo apie tai, kaip žmogų suėdė kitas žmogus. Tai tik išoriškai primena talento drąsą, apie kurią kalbėjome. Tačiau pakanka paskaityti tekstą, ir pasidaro aišku, kad gilumos nėra. O jei nėra gilumos, drąsa tampa savitiksle, sąmoningu epatažu. Žmogus nusprendė išsiskirti, nuskambėti, atkreipti į save dėmesį. Visai kitas motyvas. Tai ne tas pat, kaip nevalingas šokiravimas tiesos ieškojimo proceso metu: kada šokiruoja pati tiesa.

Tai ne temos, o asmenybės problema. Dievo dovanos. Temos organiškumo. Temos išaugimo iš dvasinio šaltinio, o ne iš išorinių faktų (pigios šlovės troškimas) problema. Jei yra Dievo dovana - dvasia prasiskverbia į tokias neliečiamas būties gilumas, kad tai sukelia šoką. Šokiruoja pati tiesa, nors gali pasirodyti, kad šokiruoja žodžiai ar paveikslai.

Visada suprantama, kada savaime šokiruoja pati tiesa, o kada sąmoningai koks nors rašytojas (kuris neturi ką pasakyti). Jeigu turi - bet koks šokas pateisinamas.

O kai dėl rašytojo „provincialumo", tai yra didžiulė tema atskiram pokalbiui. Jei trumpai, egzistuoja provinciali aplinka, ji, nepateikdama laisvės pavyzdžių, gali parklupdyti dvasią. Egzistuoja ne geografinis, o dvasinis provincializmas, kai žmogus pernelyg suaugęs su aplinka ir žiūri į ją kaip į veidrodį, nežinodamas, koks jis yra iš tiesų. Tada jam niekada nekils „bebaimės mintys". Jis apsuptas veidrodžių, užhipnotizuotas savo įvaizdžio ir atskirtas nuo dangaus. Dėl to dangus neatsiunčia jam savo žvaigždžių.

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Visuotinė istorija (44)    Sektos žudikės (6)    Katarai (2)    Parapsichologai (7)    Naujieji metai (12)    Sony Ericcson (40)    Šokiai (56)    Airija (9)    Ekologiški produktai (2)    Savižudybė (12)    Aviacija (38)    Lobiai (12)    Egiptas (24)    Vandenis (7)    Subkultūros (99)    Modemai (8)    Dvyniai (9)    Vaiduokliai (23)    Kovo 8 (3)    Pedagogika (21)    Kabala (6)    Įdomybės (87)    Pankai (6)    2009 metų horoskopas (15)    Optinis ryšys (12)    Savivaldybių rinkimai (9)    Avalynė (7)    Krašto apsauga (27)    Tibetas (10)    Drabužiai (41)    Lotynų kalba (11)    Novelės (102)    Chemija (5)    Slaptos bendrijos (24)    Romas Kalanta (4)    Policija (2)    Operacinės sistemos (50)    Mokslai (1219)    Shidokan (3)    Nusikaltimai (6)    Antanas Terleckas (2)    Juvelyriniai dirbiniai (2)    Radvilos (32)    Leo LT (12)    Liberalų sąjūdis (5)    Įvaikinimas (3)    Domenai (11)    TV3 (4)    Vytautas Bogušis (12)    Viešnia iš ateities (2)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!