Kartą su vienu kunigu kaip tik kalbėjome apie išpažintį, ir jis man papasakojo dažniausiai pasikartojantį išpažinties siužetą. „Atsiklaupia prie klausyklos žmogus ir, kaip taisyklė, pradeda išsipasakojimą, kokių nuodėmių jis nepadarė, kaip kasdien meldėsi, kaip mylėjo Dievą, savo tėvus ir artimuosius, kaip nieko nevogė, nežudė ir nepaleistuvavo, žodžiu, toks personažas - kad gali išrašyt kelialapį tiesiai į Rojų." Kunigas sako, - tai viskas tvarkoj, bet išrišimo aš tau neduosiu. Žmogelis sutrinka, - o kodėl? „Kad nėra ką išrišti, nes iš to ką pasakojai, esi šventasis, be nuodėmės." Ar ne panašiomis schemomis naudojasi ir kandidatai mus valdyti? Tiesa, formaliai žiūrint jų yra dvi grupės. Vieni, jau buvę valdžioje ir patekę į mūsų akiratį, kiti - nauji, nepažįstami, tie, kuriais dar nespėjome nusivilti. Tačiau ir vieni, ir kiti kalba tą patį kaip ir tas išpažinties ėjęs žmogelis. Buvę pasakoja apie savo gerus darbus nuveiktus Lietuvai, apie įvykdytas programas, apie kylantį pragyvenimo lygį, uždengtus vaikų darželių stogus, suremontuotas ligonines, visuomenės saugumą, rūpestį socialiai remtinais ir aibes kitų „žygdarbių". Antrieji - unisonu apie būsimus „žygdarbius". Dabar pamėginkime įsivaizduoti, kad visuomenė yra tarytum tas kunigas, kuris gali duoti arba neduoti išrišimo, klausydamasi netikrų, kreivų išpažinčių. Visuomenė galėtų atnaujinti pasitikėjimą vienu ar kitu buvusiuoju, suteikti galimybę pradėti dirbti naujam, bet ji neturėtų to daryti aklai, matydama vien tyras akis ar šypseną nuo ausies ligi ausies. Tas, kuris eina į viešą visuomenės „teismą", užuot gyręsis, turėtų kalbėti žmonėms visai apie ką kita. Dramaturgijoje yra toks principas ir tipiška klaida, kai dramoje mėginama sukurti absoliučiai teigiamą personažą. Įpusėjus veiksmui, toksai tampa nebeįdomus, sacharininis ir atgrasus. Rezultatas dažnai pasiekiamas visiškai atvirkščias - žiūrintysis kaip taisyklė ima sirgti ir susitapatina su nusikaltėliu, ydingu ir klystančiu, o ne su Betmenu, kuris tuos vargšus vardan visuotinio gėrio naikina. Ironiškas paradoksas, kad aš visiškai nenoriu matyti valdžioje teisiųjų, o noriu išsirinkti panašų į save klystantį, savo klaidas pripažįstantį ir už jas atgailaujantį. Mūsų politinėje panoramoje (ypač prieš rinkimus) tokių prisipažinimų (viešų išpažinčių) beveik nepastebėta. Tiesa, išimtimi, galėtų būti nebent pusės metų senumo Andriaus Kubiliaus prisipažinimas, kad projektas 2K buvus klaida. A.Kubiliaus „nugrybavimas", apsikabinus Gediminą Kirkilą, bent kiek vertybiškai mąstančiam elektoratui, ištisus metus kėlė pasibaisėjimą ir, švelniai tariant, šleikštulį. Klaidos kaina didžiulė - armija dešiniaisiais save laikiusių rinkėjų dabar sukiojasi aplink Piloto malūnsparnį, kiti išvis nusispjovė, mat vertybių ir principų išdavystės vargu ar atperkamos vienu viešu atsiprašymu. Laikas parodys, kiek toks atsiprašymas buvo nuoširdus, ir ar vėl A.Kubilius, aritmetiškai pasiskaičiavęs mandatus įvairių partijų vežėčiose, nepasuks ienų į pokomunistines arklides.
O juokingiausi ir labiausiai apgailėtini visame šiame rinkimų cirke atrodo tie teisuoliai, kuriuos jau kartą ar kelis teismai buvo pripažinę kaltais, ar įtariamaisiais, iš kurių už kyšininkavimą ar kitas nuodėmes atimta teisinė neliečiamybė ar net teisė balotiruotis. Šiame kreivųjų veidrodžių pasaulyje jie dedasi ydingos teisinės sistemos aukomis, užuot prisipažinę: „suklydau, paslydau, buvau suklaidintas - duokite dar vieną šansą atsitiesti." Nuoširdi ir sąžininga laikysena mažintų įtampą ne tik tarp „kariaujančių" grupuočių bei partijų, bet kurtų ir harmoningesnius santykius visuomenėje, kurių reikės mums kaip oro, kai atsiris pasaulio finansų ir ekonominės krizės bangos. Vilkimės, kad užteks mums dvasios stiprybės, sąžinės ir išminties neprasmegti skradžiai į istorijos sąšlavyną.