Kunigas, pedagogas, rašytojas, kritikas. Pradžios mokyklą lankė Joniškėlyje. Vėliau Kuldigoje (Latvijoje) įstojo į vokiečių gimnaziją, baigė 4 klases, metus lotyniškai mokėsi Panevėžyje. 1893 įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, mokėsi ir 1898 V 30 buvo įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru Raseiniuose, kur susidraugavo su ten dirbusiu A. Juozapavičiumi. Vikaravo įvairiose parapijose, 1910 III 18 atvyko į Varnius pas A. Juozapavičių pailsėti ir išbuvo čia iki 1914 II 10. Čia gimė ir “Blūdas”, kuris suerzino Žemaičių kunigus, todėl J. Lindė–Dobilas išsikėlė į Ilūkstę, dirbo vikaru ir mokyklų kapelionu. 1915 IX 15 kartu su mokykla išvažiavo į Jekaterinoslavą, Rusijon; dėstė mokyklose tikybą ir rūpinosi tremtiniais. Lietuvon grįžo 1918 VIII 16, porą mėnesių praleido tėviškėje, vėliau nuvyko į Kurmenę filialistu ir išbuvo 5 mėnesius. Nuo 1919 V 2–Skaistakalnės klebonas, bolševikų buvo areštuotas, bet greit paleistas. 1922 VII 22–Panevėžio gimnazijoje literatūros dėstytojas, vėliau vicedirektorius ir direktorius; aktyviai dalyvavo vietos tautininkų organizacijose, vadovavo mokinių savišvietos sambūriui “Meno kuopa”. Savo erudicija, visuomeniškumu, domėjimusi intelektualinėmis problemomis, dvasiniais ieškojimais darė didelę įtaką jaunimui. Daug laiko skyrė savišvietai: domėjosi literatūra, estetika, istoriosofinėmis problemomis, savarankiškai studijavo filosofų, ypač vokiečių, veikalus. Buvo linksmas, dainininkas, jautrus, geraširdis, didelės tolerancijos, išsiskyrė netradicinėmis pažiūromis, bet į senatvę pasidarė ambicingas , nebelaikė ir mišių, abejodamas ar nėra suspenduotas dėl nepasiryžimo pasirinkti Latvijos ar Lietuvos vyskupiją. Gerai mokėjo vokiečių, rusų, lenkų, latvių kalbas. Lietuviškai kalbėjo ryškia motinos–šiaurės rytų aukštaitės tarme, kurią labai puoselėjo.

Pirmasis literatūrinis darbas knygelė–liaudies pasiskaitymas “Istorija apie amžiną žydą”.

Stambiausias jo veikalas–psichologinis romanas (pirmasis Lietuvoje) “Blūdas”, to metų rašytojų ir kritikų jis buvo labai gerai įvertintas. Parašė publicistinių straipsnių (“Reikalingumas mums renesanso ir kun. Vienažinskis”, “Idėja, tauta ir individas” ir kt.), straipsnių apie literatūrą, estetiką, rašytojus (Vydūną, A. Baranauską, J. Tumą–Vaižgantą, V. Krėvę, V. Mykolaitį-Putiną), paskelbė dramas “Širdis neišturėjo”, “Kur laimė?”, apsakymų.