LT   EN   RU  
2024 m. kovo 19 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Įžymūs žmonės
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2004-03-02 Spausdinti Spausdinti
Petras Kriaučiūnas (1850-1916)

Kuo buvo vyskupas Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams - Petras Kriaučiūnas.

Didis lietuvis, visą širdį atidavęs jaunimo auklėjimui ir tautinio atgimimo žadinimui Sūduvoje, Petras Kriaučiūnas yra gimęs 1850m. rugsėjo 16 d. Papečkių km. (dabar - Girėnų km.), Kaupiškių valsčiuje (dabar Vištyčio seniūnija), Vilkaviškio apskrityje, religingoje ir apsišvietusioje valstiečio šeimoje. Tėvo įdiegtas tikėjimas, pasireiškiantis įvairiomis pamaldumo formomis, liko per visą gyvenimą stipriausia jo atrama.

Vaikystėje Petrukas buvo piemenukas. Mokėsi Vištyčio pradinėje mokykloje, paskui Marijampolės apskrities mokykloje. Tuo metu Marijampolė buvo gerokai aplenkėjusi. Lenkinimo politika buvo vedama sistemingai. Ypač buvo kreipiamas dėmesys į būsimąją inteligentiją, moksleivius, atėjusius iš grynai lietuviškų kaimų. P. Kriaučiūnas nepasidavė lenkų vilionėms. 1866m. Marijampolės apskrities mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją su dėstomąja rusų kalba. Buvo įvestos dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos; dėstė mokytojas Ulinskis, ypač pabrėždamas lietuvių kalbos senumą ir mokslinę vertę. Tai teigiamai veikė mokinius. Petras Kriaučiūnas, kaip anksčiau A. Baranauskas, iškėlė lietuvių kalbos tinkamumą reikšti subtiliausias mintis bei jausmus, lietuviškai padeklamuodamas J. Kochanovskio eiles mokslo metų pabaigos akte. Taip šioje gimnazijoje lietuvių kalba viešai suskambėjo pirmą kartą.

Iš tėvų paveldėtas religingumas sustiprėjo besimokant gimnazijoje. Ją baigęs, P. Kriaučiūnas 1871m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, o vėliau į Petrapilio dvasinę akademiją. Kadangi lenkiška kunigų seminarijos vadovybė, matydama lietuvišką Kriaučiūno nusistatymą, į akademiją jo nesiuntė, jis prisirašė prie Mogiliovo arkivyskupijos ir taip pateko į akademiją.

Akademijoje tuojau susidarė garsi lietuvių trijulė: kauniškis Kazimieras Jaunius, vilniškis Silvestras Gimžauskas ir sūduvis Petras Kriaučiūnas. Jie dar labiau pamilo savo gimtąją kalbą, suprato jos vertę bei reikšmę, įsijautė į spaudžiamos ir niekinamos lietuvių tautos dalią ir reikalą jai padėti. Grižę į tėvynę, kiekvienas savaip darbavosi jos gerovei.

Baigęs akademiją, Petras, kaip Mogiliovo arkivyskupijos stipendininkas, turėjo pasilikti dirbti Rusijoje. Tačiau jo širdis veržte veržėsi darbuotis Lietuvoje, Lietuvai. Todėl jis atsisakė kunigystės šventimų ir, pasiėmęs iš akademijos mokslo pažymėjimą bei gavęs metropolito atleidimą, išvyko į Lietuvą.Č ia jis 1881m. išlaiko egzaminus ir gauna gimnazijos mokytojo diplomą su teise dėstyti lotynų kalbą. Tais pačiais 1881 metais P. Kriaučiūnas paskiriamas Marijampolės gimnazijos lotynų kalbos mokytoju.Čia jis dėsto ir lietuvių, vokiečių bei graikų kalbas. Metinis atlyginimas daugiau kaip 1000 rublių. Pajamas panaudoja visuomeninei veiklai remti. Marijampolės gimnazijoje bėga svarbiausios ir našiausios P. Kriaučiūno veiklos dienos. Jis tampa lietuviško atgimimo širdis. Jo lietuvių kalbos pamokos virsta patriotizmo mokykla, o butas - jaunimo susirinkimų sale. Čia aukštesniųjų klasių moksleiviai gaudavo Tilžėje leidžiamų lietuviškų raštų, čia pas jį skolindavosi pinigų. P. Kriaučiūnas taisydavo lietuviškų laikraščių kalbą (,,Aušros", ,,Varpo"), rėmė juos pinigais, platino.

P. Kriaučiūnas, siekdamas gaivinti tautinį lietuvių susipratimą, buvo labai plačiai užsimojæs, bet savo veiklos sistemos nepaliko; ją susistemino jo mokinys, vėliau buvęs Lietuvos prezidentas daktaras K. Grinius. Vienas tos sistemos punktas - ,,Laikykitės amžinai nusistovėjusių dorovės dėsnių: žmonių meilės, teisingumo, sąžiningumo, tolerancijos, darbštumo. Venkit įžeisti nuoširdžius kitų įsitikinimus, kilnius jausmus. Nekelkit tikybinių ginčų, nes jie kenkia geram sugyvenimui. Branginkit savo sveikatą, kad ilgiau galėtumėte tarnauti Iietuvių tautos gerovei". Petras Kriaučiūnas šių dėsnių ištikimai laikėsi visą gyvenimą. Jam buvo svetimas bet koks partiškumas. Jis nuoširdžiai siekė visus sujungti, sutaikyti. Savo veikla P. Kriaučiūnas troško išauklėti stiprius lietuvius, stengėsi išugdyti lietuviškos inteligentijos kadrus, pajėgius užimti atsakingiausius postus. Ir tai jam pavyko. Apie 80 buvusių jo mokinių tapo profesoriais, vyskupais, ministrais, seimų nariais ar šiaip žymiais kultūros veikėjais.
Marijampolės gimnazija - lietuviško atgimimo židinys - nepatiko lenkams ir rusams. Buvo pradėta atleisti iš darbo susipratusius lietuvius mokytojus. P.Kriaučiūnas, pajutęs, kad ilgiau išsilaikyti nepavyks, 1887m. iš gimnazijos pasitraukė. Įsidarbino teismo raštinėje. 1889m. valdžia, matydama jo gabumus ir sąžiningumą, P. Kriaučiūną paskyrė teisėju Plokščiuose. Čia jį lanko studentai, kunigai, šviesuomenė iš visos Lietuvos. Atvyksta ir užsieniečiai mokslininkai. Vieni čia lankosi kalbos pasimokyti, kiti tautiniais klausimais pasitarti, pagaliau treti - pailsėti. Lenkai Plokščius praminė ,,litvomanų Meka".

Po 10 metų Petras Kriaučiūnas grįžo į Marijampolę. Imasi advokatūros, bet šis darbas jam nepatiko. ,,Skaudu žiūrėti, kaip dėl politikos, dėl prielankumo ar gražaus žodžio laužoma teisybė" - sakė jis. Bet ir čia jis stengėsi, kiek pajėgdamas, pasitarnauti savajai tautai. Varšuvos apygardos mokslo globėjui jis pateikė platų memorandumą, jrodinėdamas lietuviškos spaudos reikalingumą. Reikia manyti, kad jo pastangos nebuvo veltui. Pagaliau 1906m. P. Kriaučiūnui leidžiama Marijampolės gimnazijoje dėstyti lietuvių kalbą. Su jaunatvišku užsidegimu jis vėl skiepija tėvynės meilę mokinių širdyse.

Kilus Vokietijos - Rusijos karui 1914m. ir frontui artėjant prie Marijampolės, P. Kriaučiūnas 1915m. vasarą vyksta į Jaroslavlį (Rusija), kur renkasi iš Marijampolės perkeltos gimnazijos moksleiviai. Žiemą pradeda sirguliuoti, bet vis dar taupo jėgas savo pamėgtajam darbui. Per Kalėdų šventes paguldomas į ligoninę ir ten, aprūpintas šventais Sakramentais, 1916m. sausio 16 d. miršta. Visą savo turtą - kelis tūkstančius rublių, namus ir biblioteką Marijampolėje - testamentu palieka Lietuvos Mokslo Draugijai.

Petras Kriaučiūnas buvo gyvo žodžio meistras. Rašyti nemėgo ir beveik nerašė. Tačiau jo įkvėpti žodžiai rado gyvą atgarsį jo mokinių ir amžininkų širdyse.
Kuo buvo vyskupas Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams - P. Kriaučiūnas.

P. Kriaučiūno vardu pavadinta Vištyčio vidurinė mokykla bei Marijampolės centrinė biblioteka. Marijampolėje P. Kriaučiūnui pastatytas paminklas. Petro Kriaučiūno kapas Rusijoje neišlikęs.

Paruošta pagal ,,Mūsų švyturiai", redaktorė L. Rimkevičiūtė, Vilkaviškio vyskupija


Petro Kriaučiūno veikla Marijampolės senojoje gimnazijoje

1881 m. Marijampolės gimnazijos mokytoju paskirtas šios mokyklos auklėtinis, 1871m. laidos abiturientas P. Kriaučiūnas. Jam atėjus į mokyklą, čia prasidėjo tikras tautinis renesansas. P. Kriaučiūnas - iškili asmenybė, didelis eruditas, nepaprastai emocingas ir be galo pasišventęs savo idėjai žmogus. P. Kriaučiūnas mokėjo lietuvių, lotynų, graikų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbas, buvo baigęs Dvasinę akademiją, turėjo puikų filologinį išsilavinimą, todėl ir iš karto tapo autoritetu visiems, ypač lietuviams moksleiviams. P. Kriaučiūnas, negalėdamas dirbti Lietuvoje, tapęs dvasininku, atsisakė pasirinkto gyvenimo kelio, Varšuvoje klausė filologijos paskaitų ir pasiryžo dirbti pedagoginį darbą savo gimtinėje. Išlaikęs reikalingus egzaminus, dar turėjo atlikti žeminančias ceremonijas: prisiekti ištikimybę caro valdžiai ir prižadėti būti ištikimu jos tamu. Tai, žinoma, buvo didelė dvasinė kančia susipratusiam lietuviui dar nuo gimnazijos laikų. Tačiau kito kelio nebuvo.
Teko pasirašyti net 3 ištikimybės ir paklusnumo raštus:

Pasižadėjimas

Priesaiką, pagal kurią aš, žemiau pasirašęs, privalau vykdyti aukščiausiąją Jo Didenybės Imperatoriaus valią, būti maloningojo Valdovo Imperatoriaus ištikimu pavaldiniu, įvykdžiau garbingai ir sąžiningai, kartu pareiškiu, kad per visą savo gyvenimą jokioms slaptoms draugijoms tiek Rusijos Imperijoje, tiek Lenkijos Karalystėje, tiek užsienyje nepriklausau ir ateity panašioms draugijoms, kur jos bebūtų ir kokiu vardu besivadintų, nepriklausysiu ir su jomis jokių ryšių nei raštu, nei žodžiu arba kitu būdu nepalaikysiu nei pats asmeniškai, nei kitiems tarpininkaujant.

Jeigu pasirodytų, kad aš priklausau kokiai nors slaptai organizacijai, o dabar tai nuslėpiau, sutinku būti griežtai nubaustas kaip valstybinis nusikaltėlis.
Marijampolė, 1881 m.

Marijampolės vyrų gimnazijos mokytojas Petras Kriaučiūnas.

Ištikimybės priesaika

Aš, žemiau įvardintas, pasižadu ir prisiekiu Visagaliui Dievui, Šventai jo Evangelijai, Jo Imperatoriaus Didenybei, savo tikrajam Visagaliui Didžiajam Valdovui Imperatoriui Aleksandrui Aleksandrovičiui III, Visos Rusijos Valdovui, ir įteisintam Jo Imperatoriaus Didenybės Visos Rusijos sosto įpėdiniui Didžiajam Kunigaikščiui Valdovui Nikolajui Aleksandrovičiui, kad noriu ir turiu ištikimai ir sąžiningai tamauti ir būti paklusnus, negailėdamas savo gyvybės iki paskutinio kraujo lašo ir galimomis jėgomis saugoti bei ginti visai aukščiausiai Jo Imperatoriaus Didenybės valdžiai ir jėgai priklausančias teises ir įstatymus, ir iš visų jėgų stengtis teikti pagalbą visame, kas visais atvejais gali liesti Jo Imperatoriaus Didenybės ištikimą tarnybą ir valstybinę naudą, kuo greičiau pranešti apie nuostolius Jo Didenybės interesams, jų kenkimui, ne tik laiku pranešti, bet ir visais būdais neleisti kėsintis; tvirtai saugosiu visokią patikėtą man paslaptį ir suteiktą man rangą, kaip ir šitą (generolo), ir pagal savo sąžinę laiks nuo laiko vykdyti visus Jo Imperatoriaus Didenybės vardu paskirtų man viršininkų nurodymus, instrukcijas, reglamentus bei istatymus, savo tamyboje nesinaudoti savanaudiškumu, draugyste ir priešiškumu, elgtis taip, kad galėčiau atsakyti prieš Dievą ir jo baisų teismą, Jo Imperatoriaus Didenybę. Tegul mano sielai ir kūnui padeda Dievas. Savo priesaikos pabaigoje bučiuoju žodžius ir mano Išganytojo kryžių. Amen.

Prisiekė P. Kriaučiūnas
Priesaiką priėmė Ks. Gylys
Vykdant priesaiką dalyvavo Marijampolės gimnazijos Direktorius Andrian Abramovič.

Aišku, visos šios žeminančios priesaikos nesukliudė P. Kriaučiūnui likti karštu patriotu ir šį patriotizmą diegti savo auklėtinių širdyse ir protuose.
1881 lapkričio 3 d. P. Kriaučiūnas buvo paskirtas lotynų kalbos mokytoju. M. Gustaitis teigia, kad iš pradžių mokytojas gaudavo 150 rub., vėliau 900 rub. atlyginimą, už klasės auklėjimą mokėdavo 160 rub., už darbą bibliotekoje 120 rub. (per metus) , be to, jis dėstė lietuvių, o reikalui esant, graikų ir vokiečių kalbas.
Tai buvo augalotas, plačių pečių, raumeningas vyras, šviesiai mėlynų akių, juodais ūsais ir plaukais; paskui užsiaugino didelę barzdą, bet vėliau pražilo, viršugalvis ir kakta išpliko; veidas matinės lyg kreolų spalvos, graikiška nosis. Būdo buvo gyvo, labai judrus, griausmingo balso; tuo mokiniams didžiai imponavo - veik ėmė pravardžiuoti Perkūnu; vis skubėdavo, daug dirbdavo, nuolatos ką veikdavo. Sveikata gera, ūpas pakeltas. Judėjimai, eisena, mimika - greiti, smarkūs, griežti. Vis tai rodė ne šalto proto, bet karšto jausmo - temperamento žmogų,- rašė M. Gustaitis.

Pradėjęs dirbti prie direktoriaus A. Abramovičiaus, kuris ne itin uoliai persekiojo lietuvybę, P. Kriaučiūnas pasineria į patriotinę bei pedagoginę veiklą. Jis siekė visų pirmal įdiegti mokinių širdyse meilę savo tėvynei ir gimtajai kalbai, be to, ėmėsi organizuoti šviesuomenę kovai su lenkiškosios kultūros įsiviešpatavimu ir šiurkščiu gimtojo krašto rusinimu. Pats nepaprastai tikėdamas būtinybe siekti tautinio savarankiškumo, šį tikėjimą stengėsi perteikti savo mokiniams.
Mokytojo darbą P. Kriaučiūnas atliko labai stropiai ir sąžiningai. Ruošdavosi kiekvienai pamokai, nuolat ieškodavo naujovių, stengėsi jas pritaikyti visoms pamokoms. Pavyzdžiui, norėdamas mokiniams padėti lengviau atmintinai išmokti lotynų kalbos taisykles, įvairias išimtis, jas sueiliavo, netgi pritaikė melodij? ir kartu su mokiniais dainuodamas nejučiomis jiems įkaldavo nuobodžias taisykles. Mokydamas trečiosios I linksniuotės daiktavardžių, P. Kriaučiūnas, be žurnalo ir knygų, į klasę atsinešė, smuiką ir ėmė niūniuoti, o paskui groti bei dainuoti tokias eiles, pritaikęs žinomą melodiją:

Mnogije slova na is
masculini generis:
panis, piscis, crinis, finis
ignis, lapis, pulvis, cinis . . .

Netrukus didžiulė - maždaug 50 vaikų - klasė taip sutartinai traukė patikusią dainą, kad mokytojas turėjo tramdyti dainininkus ir prašyti, kad dainuotų tyliau.
Gustaitis M. Petras Kriaučiūnas.- P. 149-151.
Man esant ketvirtoje klasėje, lotynų kalbos pamokos teko ir pas mus P. Kriaučiūnui. . . Kriaučiūnas puikiausiai dėstydavo tą kalbą, turėjo daug gerų priemonių palengvinti išmokti atmintinai uždavinius. Jis buvo drauge ir muzikas, atsinešdavo smuiką ir dainuodamas pritardavo smuiku; visa klasė dainuodavo jo taisyklių sustatytas išimtis. Tokiu būdu be didelių pastangų ir greitai visa klasė išmokdavo. Jam pamoka buvo trijų dalių:

1. išklausinėti vakarykščią pamoką,
2. paaiškinti naujai užduodamą
3. likusis laikas - be pasiruošimo praktiški vertimai.

Trečioji dalis būdavo svadinama lakūs sakiniai. Mokytojas trumpai pasakydavo sakinį rusiškai, klausiamas mokinys turėdavo tį patį sakinį pasakyti lotyniškai. Kadangi aš sėdėjau pirmame suole iš krašto, tai į lekiančius sakinius patekdavau bemaž kasdien. Tai laikydavau savo nelaime. Bet kai įstojau į seminariją, kur viskas buvo dėstoma ir atsakinėjama lotyniškai, minėdavau Kriaučiūną ir jo lekiančius sakinius, nes nė sykio man neteko seminarijoje naudotis žodynu,- prisimena vyskupas P. Būčys.
Visą išradingumą P. Kriaučiūnas parodydavo mokydamas lietuvių kalbos. Per šias pamokas naudojo lotynišką alfabetą, todėl klasės lentą statydavo taip, kad jos nenaudojama pusė uždengtų įstiklintas duris ir nebūtų matyti, kas rašoma kitoje pusėje.

Su mokiniais tiek gimnazijoje, tiek mieste P. Kriaučiūnas kalbėjo tik lietuviškai, niekada nepraleisdamas progos kalbantį pataisyti, patardamas jani vengti svetimybių ir kitų kalbos klaidų. Per, pamokas stengėsi ne tiek išmokyti įvairių taisyklių, kiek mokiniams atskleisti lietuvių kalbos grožį jos artimumą sanskrito, lotynų ir graikų kalboms bei skirtumus nuo rusų ir lenkų kalbų. Tam tikslui parinkdavo tokių sakinių, kurie akivaizdžiai parodydavo, jog iš tikrųjų lietuvių kalba itin gimininga lotynų kalbai. Pavyzdžiui, lotyniškai - tres viri iungum trahunt, lietuviškai - trys vyrai jungą traukia.

Gramatikos mokė, laikydamasis K. Jauniaus, A. Baranausko, Sleicherio gramatikų, vėliau ir pats bandė formuluoti taisykles, nors tikriausios gramatikos dėl laiko stokos neparašė. Visą laiką stengėsi pabrėžti, kad rusiškas alfabetas netinka lietuviškam raštui, vadinasi, aiškiai pasisakė prieš Lietuvai brukamą.
Gramatikos pamokose mokiniai išgirsdavo pasakojimų apie Lietuvos senovę, jos garsiuosius kunigaikščius, pajusdavo lietuviškų papročių bei tradicijų savitumą, gyvenimo būdo, religijos ypatumus. Mokiniai sužinodavo, kad Lietuva ilgus amžius buvo galingesnė už Rusijos imperiją, kuri taip liaupsinama oficialiuose istorijos vadovėliuose. Čia pat buvusią Tėvynės didybę P. Kriaučiūnas lygindavo su to meto priespauda, lietuviškumą - su svetimomis įtakomis, laisvas tautas - su nešančiomis priespaudos jungą ir siekiančiomis iš šio jungo pasprukti. Visa tai reikėjo derinti su tuometinėmis sąlygomis bei realybe, ne kartą ir duris atidarius pasižiūrėti, ar nesiklauso koks Rusijos imperijos interesų saugotojas bei gynėjas. Mokiniams net toks momentas buvo reikšmingas ir pamokantis. (Augustaitytė-Vaičiūnienė J. Marijampolės gimnazija.- P. 1 09- 110).

Tai buvo mokytojas tikrąja to žodžio prasme, ir niekas šito negalėjo paneigti. Neatsitiktinai neprivalomos lietuvių kalbos pamokos buvo gausiai ir noriai lankomos. Lankytojų netrūko ir šventadieniais po mokinių pamaldų, 10 val., kai būdavo pamoka visoms jungtinėms klasėms.

Tos pamokos buvo senovės galybės giesmė, vienkart tautinio susipratimo etapai, patriotizmo kalvė. Jose mokinys jautėsi kas esąs, jautėsi atgimęs protėvių dvasia, siekiąs laisvės, nepriklausomybės, jos vykino didelį darbą, dėjo pamatą jaunajai Lietuvai, naujai valstybei, - rašė poetas M. Gustaitis.

P. Kriaučiūnas skatino mokinius versti iš rusų kalbos populiarius pasaulinės literatūros kūrinius (pavyzdžiui, Robinzoną Kruzą). Atostogų metu mokytojas ragino užsirašinėti liaudies kūrybą: dainas, pasakas, mįsles, priežodžius, patarles - pabrėždamas, kad čia glūdi neišsenkami tautos Iobiai.

Jo veikla turėjo didelės įtakos ne tik gimnazijai. Pradėjo pamažu keistis nusistovėjusios tradicijos ir mieste. Lietuviškosios spaudos draudimas automatiškai didino lenkų kultūros reikšmę, mokyklose skambėjo rusų, o viešame miesto gyvenime - lenkų kalba. Lenkų kalba buvo girdėti bažnyčiose, dvaruose, valsčių raštinėse, ji skverbėsi į kaimą, ypač į turtingesniųjų ūkininkų namus. Lenkiškai kalbėjo valdininkai, inteligentija, jais sekė ir gimnazistai. Mokiniai gaudavo knygų, parašytų tik lenkų arba rusų kalbomis. P. Kriaučiūnas ryžosi eiti kitu keliu, pasipriešinti nusistovėjusiems mąstymo ir veiklos stereotipams. Jo namie pamažu buvo sukaupta turtinga lituanistinė biblioteka, kuria galėjo naudotis visi patikimi lietuviai. Pagaliau ne tik namie buvo saugomi lietuviški leidiniai. Dažnai ir gatvėje, pamojęs pirštu, pasikviesdavo pažįstamą žmogų ir, nusivedęs į patogesnę vietą, paduodavo ,,Aušrą" arba kitą laikraštį bei leidinį ir skatindavo skaityti, kitiems duoti. Ši lektūra eidavo iš rankų į rankas, keldama skaitančiųjų sąmoningumą ir tautinį susipratimą. Mokytojas dideliais kiekiais pirkdavo lietuviškus spaudinius, dosniai juos dalydavo artimiesiems ir pažįstamiems, už tai nė skatiko neimdamas.

Jo kambarys viešbutyje virte virdavo, ypač sekmadienį. Čia lankydavosi daugybė žmonių ir visada rasdavo tai, ko tikėdavosi. Lietuvybės sėkla ėmė dygti ir Marijampolėje ir duoti derlių pačiais sunkiausiais lietuvių tautos persekiojimo ir jos atgimimo laikais. P.Kriaučiūnas neparašė garsių kūrinių, neatliko konkrečių žygdarbių, tačiau jį galima drąsiai statyti šalia garbingiausių tos epochos atstovų. Jis buvo tėvynės atgimimo apaštalas, ,,lietuviškoji retenybė", jo veiklos dėka lietuvių kalba pasigirdo vietinių inteligentų namuose. Jo paskatintas, pradėjo lietuviškai rašyti P.Arminas, į tautinę veiklą įsitraukė T.Zičkauskas, K.Sakalauskas-Vanagėlis, J.Andziulaitis ir daugelis kitų. Būrėsi ir moksleivija, kai kurie gimnazistai tapo aktyviais lietuviškos spaudos platintojais ir pagalbininkais. Jo įtaka buvo juntama Veiverių mokytojų ir Seinų kunigų seminarijose. (G u s t a i tis. M. Petras Kriaučiūnas).

Suvokdamas milžiniškus P. Kriaučiūno nuopelnus, geriausias jo draugas P.Arminas, išreikšdamas savo ir kitų bendražygių nuomonę, rašė:

Vertas esi atminklo, brangusis bičiuli,
Bet kaip parodyt garbę, kuri tau priguli?
Vertas esi atminklų, gražiausių, puikiausių
Kur jėgų man imti, kame iždą gausiu?

Tačiau vaisinga. P. Kriaučiūno ir jo vienminčių veikla nelieka nepastebėta. Pirmasis nukenčia P. Arminas, kuris jau 1883m. pašalinamas iš gimnazijos, atsistatydina kunigas J. Čėsna, netekęs vilties gauti leidimą tikybą dėstyti gimtąja kalba, netrukus pašalinamas A. Botyrius, iš bibliotekininko pareigų 1887m. atleidžiamas ir P. Kriaučiūnas. Tai buvo savotiškas įspėjimas, tai suprato ir pats mokytojas.

1886m. į Marijampolę atvyksta mokslo globėjas Apuchtinas ir pareikalauja P. Kriaučiūno ir Jasulaičio paaiškinti, kodėl jie per pamokas naudoja knygas, parašytas ne ,,graždanka". Jiedu teigia, kad Donelaičio raštai išleisti Peterburge, o vadovėlių rusiškomis raidėmis nėra. Apuchtinas pasiūlo išsiversti į rusų kalbą Erdmano Sykopo (Schiekopp) gramatiką ir ja naudotis. Lietuviai mokytojai atsisako, ir tai nulemia jų tolimesnį likimą gimnazijoje.

P. Kriaučiūnas pats paduoda prašymą atleisti iš Marijampolės gimnazijos. Tai ir buvo įvykdyta 1887m. rugsėjo 1 d. Kai advokatas E. Zablockis pasiūlė P. Kriaučiūnui darbo ieškoti Rusijoje, šis atsakęs: ,,Dvėsiu kaip šuva, bet neisiu iš čia".

Nors P. Kriaučiūnas iš mokyklos pasitraukė, bet patriotinė veikla čia nenutrūko, o gimnazijos auklėtiniai kaskart drąsiau ir aktyviau būrėsi į nacionalinį sąjūdį. Tačiau laikai keitėsi. Carines imperijos pamatai pradėjo siūbuoti. Karas su Japonija parodė, kokia Rusija atsilikusi, netgi supuvusi. Valdžia ieškojo kompromiso su pavergtomis tautomis. 1904m. Iietuviams grąžinama spauda. 1906m. į gimnaziją vėl sugrįžta P. Kriaučiūnas dėstyti lietuvių kalbos. Be to, jis dar gauna teisės ir lotynų kalbos pamokų, yra bibliotekos vedėjas. Ir dabar lietuvių kalbą reikėjo dėstyti atsargiai. Vadovėlių, kaip ir anksčiau, nebuvo. Mokiniai naudojo neleistinus, valdžios nepatvirtintus vadovėlius, kuriuos tekdavo slėpti nuo budrių vadovybės akių.

Senų raštų, išleistų iki spaudos draudimo, slėpti nereikėdavo, todėl mokytojai tiesiog glėbiais juos nešdavosi į pamokas, su visais skaitydavo ir analizuodavo. Mokyklos bibliotekoje P. Kriaučiūnas įkūrė lietuviškų knygų skyrių, kuris tapo gaivinančiu lietuvybės šaltiniu visiems moksleiviams. Bibliotekos knygos naudojamos ir per pamokas. Nors mokytojas jau buvo gerokai vyresnis, jautėsi net senatvės požymiai, bet mylimą lietuvių kalbą, o kartu ir istoriją dėstė su ankstesniu entuziazmu ir įkarščiu. Vienmečiai pasakojo, kad tai buvo ne pamokos, o tiesiog karštos patriotinės kalbos, kurios visus mokinius skatino pasišvęsti Tėvynei. Štai ką apie šias pamokas rašo buvę jo mokiniai:

,,Kas mane stebindavo,- tai tas P. Kriaučiūno užsidegimas, kuriuo jis pasakodavo mums apie lietuvių literatūrą, apie kalbos gražumą, jos senumą, sulygindamas ją su lotynų, graikų ir kitomis senovės kalbomis. . . Aš, ir kiti mano draugai, stačiai stebėjomės ta jauna visada tėvynės meile liepsnojančia P. Kriaučiūno siela: ir ją statėmės sau idealu darbuotojo tėvynės labui".

,,Niekuomet neužmiršiu P. Kriaučiūno pamokų iš Lietuvos istorijos... Būdavo, kad pradės pasakoti, tai viską užmiršti".

,,Štai jau lietuvių eilės retėja, jau pajėgos mąžta, jau pailso ištroško. ... Dar vienas atsispyrimas, dar vienas viršgamtiškas jėgų įtempimas, ir priešo eilės pradeda svyruoti... jos lūžta... priešas bėga. Galingiausias pasklysta visoje plačioje apylinkėje ir šventuose ąžuoluose, rodos, lyg pritardama savo ištikimiesiems".

,,Apie filologijos reikalus P. Kriaučiūnas galėjo kalbėti be galo, su vienodu užsidegimu, nieko negirdėdamas ir nematydamas, o pašnekovui malonu pasiklausyti, kaip skalsūs, aiškiai tariami žodžiai skamba, kaip sakiniai veržte veržias srove; jiems spinduliuojančios pritaria akys ir mostai. Rodos, matai tuomet veide išsiliejusią sielą, į kurią žiūrėdamas lyg tartum vandeny matai idėjinį dangų, žiburiuojantį vidaus slėpiniais".

,,Didžiausias P. Kriaučiūno pomėgis - knygos, kurias jis rinko, pirko ir visiems skolino, dažnai nesulaukdamas grąžinant. Knygomis domėjosi visur ir visada, o jas įsigyti galėjo net valgio sąskaita. Jo asmeninė]e bibliotekoje buvo didelis lituanistikos skyrius, pilnas retų ir brangių leidinių bei rankraščių. Deja, biblioteka Pirmojo pasaulinio karo metais sudegė. Ir skaityti filologinius kūrinius P. Kriaučiūnas galėjo bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje. Tai sugebėdavo daryti net per pedagogų posėdžius ramesnėje vietoje įsitaisęs. Todėl jis ir buvo vaikščiojanti enciklopedija, galėjusi į kiekvieną klausimą duoti išsamų atsakymą ir nurodyti, kur daugiau žinių tuo klausimu galima rasti".

Propaguodamas lietuvių kultūrą, P. Kriaučiūnas su meile ir didele pagarba pasakodavo moksleiviams apie savo kartos žmones, dirbančius Lietuvai. Ypač pabrėždavo J. Basanavičiaus veiklą Bulgarijoje ir V. Pietario triūsą Vologdos srityje, prisimindavo ir mokykloje dirbantį V. Stanišką. Su pakilimu mokytojas pasakodavo apie savo asmeninės lituanistinės bibliotekos autorius, lietuvių kalbos tyrinėjimą pasaulyje. Ypač mėgdavo kalbėti apie ka1bininką ir poliglotą K. Jaunių, su kuriuo mokėsi Peterburgo Dvasinėje Akademijoje, bei poetą Silvestrą Gimžauską, išleidusį eilėraščių rinkinį ,,Lietuvos bičiulis". Šį rinkinį P. Kriaučiūnas nuolat skaitydavo mokiniams per pamokas, patikimesniems duodavo ir į namus parsinešti.

P. Klimo duomenimis, P. Kriaučiūno dėka į nacionalinį sąjūdį, į aktyvią kovą už lietuvių kalbos bei kultūros teises įsitraukė 80 jo mokinių bei draugų, iš kurių bent trečdalis nukentėjo nuo carinės Rusijos satrapų.
Anot K. Griniaus, P. Kriaučiūnas lietuviukams gimnazistams tiesiog kalte kalė šiuos dėsnius:

1. Kiek galėdami išsimokslinę, pasilikite gyventi ir dirbti tarp savųjų lietuvių. Čia dirbkit, čia mirkit, savo noru svetur nesikraustykite. Ir aš taip dariau ir darysiu.

2. Mylėkit savo tėvų per tiek šimtmečių išlaikytą žemę, lietuvių kalbą, gerus senovės palikimus. Išmokite lietuvių kalbą ir istoriją.

3. Visur ir visados pasilikite lietuviais, kalbėkite, kur galite, lietuviškai, nesigėdykite būti lietuviais ir kitus kalbinkite eiti tokiais pat keliais.

4. Platinkite, nors Rusijos valdžios ir draudžiamus, lietuviškus spaudinius, kovokite su 1865 m. draudimu lietuvių spaudos, stenkitės susigrąžinti ją.

5. Nepasiduokite baimei, kuria stengiasi sukelti lietuvių širdyse mūsų spaudėjai. Nebijokite dėl savo tautos laimės nukentėti. Neišsigąskite pakliuvę į priešų rankas. Mokėkite tylėti. Jokiu būdu neprasitarkite valdžios saugumo agentams ir neįkiškite į nelaimę kitų. Tai būtų di- džiausia gėda, visai nevyriškas pasielgimas.

6. Supraskite lietuvių tautos ne tik praeitį, bet ir dabartį, ir ateitį. Studijuokite besikeliančių ir prisikėlusių prispaustų tautų istoriją, pvz. čekų, bulgarų, gruzinų, airių, latvių. Lyginkite anų padėjimą su savo. Iš ten pasisemkite ir sau tinkamų pavyzdžių, ir mūsų tautos ateičiai gerų vilčių bei sumanymų.

7. Ginkite lietuvius nuo skriaudų, rodykite jiems daromas skriaudas, mokykite reikalauti ne mažesnių teisių už tas, kurias turi rusai. Visur skelbkite teisių lygybę ir daromas lietuviams nuoskaudas.

8. Mokykite žmones, kad valsčių savivaldybėse, ba?nyčiose, mokyklose, teismuose ir kitose viešose vietose reikalautų įvedimo lietuviams lietuvių kalbos.

9. Patys besišviesdami, švieskite ir kitus lietuvius, skleisdami elementorius ir kitokius spaudinius ir palaikydami slaptus savitarpio Iavinimosi ratelius. Pasirūpinkite tinkamų žmonėms mokymosi vadovėlių ir skaitymų.

10. Laikykitės vienybės, nesiskirkite dėl menkesnių dalykų, visados atmindami, kad svarbiausias dalykas yra visos tautos atgijimas, susipratimas ir išvien ėjimas prieš bendruosius spaudėjus. Sudrauskite įdavėjus ir saugokitės jų, praneškite sužinoję apie tokius nenaudėlius kitiems.

11. Laikykitės amžiais nusistovėjusių dorovės dėsnių, meilės artimo, teisingumo, sąžiningumo, tolerantingumo, darbštumo. Venkite įžeisti svetimus nuoširdžius įsitikinimus, ir kilnius jausmus, nekelkite tikybinių ginčų, nes jie kenkia geram sugyvenimui. Branginkite savo sveikatą, kad ilgiau galėtumėte tarnauti lietuvių tautos labui.

12. Būkite švarūs, vikrūs, kasdien prauskite kūną, iš ryto iki juosmens žemyn, nesigadinkite girtavimu, paleistuvavimu, apsirijimu, kortomis ir kitais nesveikais dalykais. Apsvaigti gali ne vien alkoholiu, sakydavo P. Kriaučiūnas, bet ir kėlimusi į puikybę, gavęs valdžią. Venkite ir tos rūšies apsvaigimų.

13. Savo gimtajai kalbai geriau pažinti, sakydavo jis mokiniams, naudokitės kiekviena proga pasikalbėti su senesniais žmonėmis, ypač su senėmis moterimis, kurios moka tik lietuviškai kalbėti. Tam pačiam reikalui padeda rinkimas žmonių žodžio kūrybos - pasakų, dainų, priežodžių, patarlių, mįslių, burtų, prietarų, piemenų; įvairių žodžio gabalų, vestuvėse sakomų juokingų pamokslų, oracijų, raudų, pačių žmonių vartojamų gydymo būdų ir kt. Tik visa kas reik užrašinėt be padailinimų, kaip žmonės ištaria, kaip pasakoja, žodis į žodį.

14. Tikyba, anot P. Kriaučiūno, dažnai esti naudingas žmonių sugyvenime dalykas: ji palengvina žmogaus buitį, duoda sielai nusiraminimo, palaiko visuomenėje drausmę, tvarką, mažina nusikaltimus, išdirba žmogaus būdą, savo apeigomis pagražina gyvenimą, atitraukia nors ir neilgam laikui žmogų nuo kasdieninių smulkių rūpesčių ir žemesnių jausmų, sutaiko sąžinės priešingumus. Bet tikyba yra gera tik tada, kai ji neužmiršta pagrindinio bendrinės dorov?s dėsnio: mylėk artimą kaip pats save, nenorėk jam, ko sau nenori. Egoistinė, tik saviškius pripažįstanti artimais tikyba, su neapykanta kitatikiams, su veidmainiavimu, yra žmonijos nelaimė, nes iš jos kyla begalės vaidų, skriaudų ir pykčio.

Tačiau, būdamas neeilinis eruditas, turėdamas gausybę žinių, P. Kriaučiūnas parašė labai nedaug. Dažnai ruošdavosi ką nors išleisti, visą laiką rinko medžiagą žodynui, folmulavo gramatikos taisykles, rausėsi bibliotekose, ir visa tai liko rankraščiuose, kurie karo metais buvo sunaikinti. Tik 1909m. mokyklos reikalams išleido rusišką lotynų kalbos gramatiką V klasei, kuri 1924 m. buvo išleista lietuvių kalba. Planų turėjo daug. Svajojo išversti "Iliadą" arba "Odisėją", vertė kai ką iš Deržavino, Konopnickos, Hugo, Šilerio kūrybos. Švenčiant Lomonosovo gimimo jubiliejų, P. Kriaučiūnas išvertė dvi šio poeto giesmes, kurias mokiniai deklamavo iškilmingo minėjimo metu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams artėjant prie Marijampolės, mokytojas pasitraukia į Vilnių ir toliau rūpinasi lietuvių kalbos teisėmis Lietuvos mokyklose. Reikalaudamas 19 pamokų per savaitę (visoms klasėms), Švietimo ministerijai pateikia programą, kuri iš esmės buvo parengta dar 1913-1914m., o dabar tik P. Kriaučiūno pakoreguota bei papildyta. Programos paaiškinimuose mokytojas nurodo kelis svarbius kalbos ir literatūros dėstymo momentus:

1. Gramatinių formų bei įvairių taisyklių mokėjimą sieti su praktinėmis pratybomis ir konkrečiais pavyzdžiais, ir visa tai įtvirtinti vadovėlio medžiaga.

2. Einant literatūros kursą, nagrinėti kūrinio kalbą, stilių ir literatūrros teoriją.

3. Didinti reikalavimus lietuviø kalbos mokytojams, kurie privalo atestate turėti labai gerą lietuvių kalbos įvertinimą arba specialiai išlaikyti tolygų egzaminą.

4. Filologai, mokantys lietuviškai, turi būti skiriami dirbti Lietuvoje, kad visose gimnazijose būtų dėstoma lietuvių kalba.

1915m. P. Kriaučiūnas atvyksta į Jaroslavlį ir pradeda dirbti čia evakuotoje Marijampolės gimnazijoje. Ir toliau jam tenka ginti lietuvių kalbos teises, kadangi gimnazija gavo įsakymą lenkų kalbai skirti 19 savaitinių pamokų, o lietuvių kalbai - įprasta tvarka - 10 pamokų.

P. Kriaučiūnas įrodinėjo, kad Marijampolės gimnazijoje nuo seno daugumą mokinių sudarė lietuviai ir ten visą laiką buvo dėstyta lietuvių kalba, o lenkų kalba iki 1906-1907m. buvo visai nedėstoma. Todėl, turint galvoje lietuvių kalbos svarbą lyginamajai kalbų gramatikai, jai būtina skirti bent 19 pamokų.

Savo samprotavimus mokytojas pateikė svarstyti mokytojų tarybai, kuri konstatavo:Teisinga, kad Marijampolės gimnazijoje, kurioje karo pradžioj ir visuomet daugiausia mokinių buvo lietuvių ir kurią dėl to yra teisinga laikyti lietuviškąja gimnazija, ypačiai aptarnaujančia lietuvių gyventojų reikalus, savaitinis pamokų skaičius lietuvių kalbai būtų nemažesnis kaip lenkų kalbai, kuri Marijampolės gimnazijon neseniai įvesta ir visuomet ne daugelio lenkų mokinių buvo einama. Direktorius P. Benediktovas į šį reikalą pažiūrėjo abejingai, atsisakė iš esmės ką nors spręsti, aiškino, jog pamokas didinti trukdo lėšų stoka.

Mokytojų taryba, laikydama direktoriaus nuomonę neteisinga, siuntė prašymą tos apygardos mokslo globėjui kunigaikščiui J. Kurakinui, tolimam Gediminaičių ainiui. Tačiau prašymas pateko į apskrities viršininko lenko Cvetkovskio rankas ir, aišku savaime, nebuvo išklausytas. Galų gale buvo gautas neigiamas atsakymas, nurodant, kad dėl mažo lietuvių mokinių skaičiaus didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių nėra galimybės.

Karo atneštos nelaimės vis labiau slėgė pabėgėlių stovyklas, viešpatavo suirutė, netvarka, skurdas. Gausėjo ligų, trūko maisto, butų, tačiau P. Kriaučiūnas jau nepajėgė aktyviai kovoti su šiomis negandomjs. Jis šelpė nukentėjusius, sielojosi dėl visų nelaimių, tačiau ir toliau gyvenimo tikslu ir paguoda jam liko knygos, be to, gyvenimą šiek tiek praskaidrindavo artima bičiulystė su jaunystės draugu ir vienminčiu J. Jasulaičiu. Mokytojas ir toliau liko visiems neginčijamas autoritetas, visur skleidžiantis draugiškumą, optimizmą ir viltį.

1915 m. žiemą P. Kriaučiūnui pasirodė aiškūs sklerozės požymiai. Sveikata greitai silpo. Normaliomis sąlygomis dar galėjo gydytis ir gyventi, tačiau karo sūkuryje apie tai nė svajoti nebuvo galimybės. Jausdamas kritišką padėtį, mokytojas parašė testamentą ir visą savo turtą paskyrė neseniai įsikūrusiai Lietuvių mokslo draugijai. Testamentą vykdyti įgaliojo mokytoją J. Jasulaitį. P. Kriaučiūnas mirė, 1916 m. sausio 7 dieną.

P. Kriaučiūnas norėjo būti palaidotas gimtajame krašte. Nesant galimybės jo valią įvykdyti tuo metu, mokytojas palaidotas dviejuose karstuose, metaliniame ir mediniame, kad po karo audrų galėtų būti grąžintas į Lietuvą. Deja, šis velionio nora nebuvo išpildytas. 1921 m., minint penkerių metų mirties sukaktį, kun. A. Palubinskas pasakojo, kokį įspūdį paliko laidotuvių dalyviams šis didysis Mokytojas net karste gulintis. Laidot susirinko kone visa lietuvių kolonija ir visa Marijampolės gimnazija - mokytojai ir mokiniai. Velionies veidas visada buvo pažymėtas kilnybės ir didybės bruožais. Dabar atidengus kūną, mes nustebome: rodos, Mykolo Angelo Mozė gulėjo prieš mus karste paguldytas. Kokia tai gili kaip jūra, neaprėpiama kaip amžinybė dūma ryškėjo atspausta jo veide; kokia tai, rodos, nežemiška paslaptis glūdėjo po jo aukšta ir plačia kakta. Visi žiūrėjom ligi šiol gana laisvai sau besišnekučiavę, dabar, kaip elektros srovės pagauti, staiga surimtėjo, negalėdami nuo velionies akių atitraukti, o gimnazijos direktorius Benediktovas, kaip ir kokiu nuostabiu įkvėpimu visų jausmus įspėdamas, sušuko: "Koks didingas vaizdas! Taip, iš tikro, tai buvo pilna prakilnios didybės išvaizda"
P. Kriaučuūno gyvenimas - tai nenutrūkstantis degimas vardan tiesos ir humanizmo, vardan gimtosios kalbos ir Tėvynės. Jis kaip aukuras švietė visiems kelią, o jo idėjos bei siekiai ir dabar gyvi, ir gyvuos tol, kol gyvuos mūsų tauta ir jos sukurtos dvasinės vertybės.

"Kito, įžymesnio žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje. Mes, jaunuomenė, noromis spiesdavomės apie Kriaučiūną. Iš jo išgirsdavome apie jaunosios Lietuvos atstovų darbus, apie tų darbų vaisius, jau sulauktus ir tebelaukiamus. Lietuvių kalbos mokytojas P. Kriaučiūnas, rodosi, be galo daug įtakos turėjo savo mokiniams, jauniesiems kunigams ir šiaip mokslo jaunuomenei ,- rašė J. Jablonskis. Kaip ir nelaiku trūko gyvenimo styga: neteko pasidžiaugti sušvitusia šalies laisve tam, kurs jai, visą amžių nešiojamai, tiesė tiltus, medžiagą krovė. Jis buvo ištikimas Lietuvai, ir Lietuva pasiliks jam ištikima - Petro Kriaučiūno vardas amžinai švytės mūsų Nepriklausomybės laukuose.

Knygnešys Petras Kriaučiūnas

Gimė 1850 m. rugsėjo mėn. 16 d. Papečkių k. (dabar Girėnų k.), Vištyčio a., Vilkaviškio r. Mirė 1916 m. sausio 20 (7) d. Jaroslavlyje (Rusija). Palaidojimo vieta nežinoma.

Tėvai - pasiturintys valstiečiai. Baigęs Vištyčio pradinę mokyklą, 1863-1871 mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1871-1880 metais - Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia susipažino su tuo metu studijavusiais K. Jauniumi ir S. Gimžausku, kurie turėjo įtakos jo tolesnei veiklai. Šventintis į kunigus atsisakė, nes būtų reikėję dirbti Mogiliovo gub. Dar metus mokėsi Varšuvos universitete ir, gavęs mokytojo diplomą, įsidarbino Marijampolės gimnazijoje. Prasidėjo našiausias ir svarbiausias jo veiklos periodas. Be lotynų k., dar turėjo lietuvių k. pamokų, nors ir neprivalomų. Gimnazijos bibliotekos lietuviškų knygų skyriuje turėjo kelis šimtus rinktinių veikalų ir naudojo juos pamokose lietuvių kalbos ir raštijos istorijai pavaizduoti. Tapo tikru lietuvybės agitatoriumi, o jo butas - lietuvybės skleidimo židiniu. Įtakojo gimnazistų būrelio susikūrimą lietuviškai spaudai skaityti ir platinti. Pasirodžius "Aušrai", rėmė ją pinigais, taisė rankraščius, padėjo ją platinti. Užsisakydavo apie pora šimtų egz. ir skleisdavo juos ne tik moksleivių tarpe, bet ir visoje Suvalkijoje. Turėjo patikimų platintojų kunigų, buvusių jo mokslo draugų. Tai A. Grinevičius, J. ir S. Norkai, A. Radušis ir kt. Daug padėjo ir "Varpui" - dalyvavo pirmajame varpininkų susirinkime, yra redagavęs "Varpo" straipsnių. Gautus spaudinius dalindavo nemokamai. Dr. K.Grinius suskaičiavo apie 80 įžymių jo mokinių. 23 jo mokiniai nukentėjo nuo persekiojimų. 1887 caro administracija kartu su kitais lietuviais atleido iš mokytojų. Įsidarbino Apygardos Teismo Suvažiavimo raštvedžiu. 1889 m. sausio 30 d. paskirtas Plokščių (Šakių r.) teisėju. Čia jį lankė studentai, kunigai, šviesuomenė. Aptardavo su jais ir spaudos leidimo bei platinimo klausimus. 1899 m. atleistas iš teisėjo pareigų grįžo į Marijampolę. Dirbo advokatu. Nuo 1906 m. vėl pradėjo mokytojauti. Kilus 1 pas. karui, kartu su gimnazija pasitraukė į Rusiją.

Lit.: Gustaitis M. Petras Kriaučiūnas. Gyvenimas. Raštai. Dokumentai.-1926.-159 p.; Grinius K.
Atsiminimai ir mintys. T1.-1947.-P.37-57; Vaišora J. Petras Kriaučiūnas lietuvių tautinio
atgimimo pradininkas Sūduvoje // Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis.-T.1.-Roma,
1965.-P.117-141;Peckus V. Ar sugrįš į gimtinę. [Apie P.Kriaučiūną] // Naujasis kelias .-Liep.14.

Parengta pagal Benjamino Kaluškevičiaus ir Onos Žemaitytės - Narkevičienės knygą
„ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ“. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998 m.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Policija (2)    Anglų kalba (35)    Darbo partija (4)    Nokia (24)    Kriptografija (3)    Intel (6)    Joga (56)    Kelnaitės (2)    Leo LT (12)    Striptizas (8)    Kompiuterio ergonomika (8)    Jurga Ivanauskaitė (17)    Klonavimas (10)    Tatuiruotės (7)    Krikščionys demokratai (3)    Gaisrininkai (7)    Maxima (10)    Parašiutizmas (15)    Aviacija (38)    Z.Jurgelevičiaus rubrika (23)    Nešiojami kompiuteriai (12)    Partijos (41)    Katės (33)    Interneto dizainas (5)    Gyvūnai (174)    Seimo rinkimai 2004 (3)    Picerijos (4)    Paukščiai (5)    Dailė (34)    Runkeliai (18)    Programavimas (20)    Matematika (2)    Pankai (6)    Vilniaus bendruomenės (4)    Pankiškos muzikos grupės (15)    Wing Tsun (14)    Antanas Terleckas (2)    Viktor Uspaskich (61)    Šamanai (7)    Savižudybė (12)    Psichiatrija (64)    Architektūra (11)    Avinas (7)    Džiazo muzikos grupės (11)    Elektroninės muzikos grupės (3)    Savivaldybių rinkimai 2007 (9)    Moters diena (4)    Bildukai (3)    Įžymūs žmonės (68)    Nacionaldarbininkų Sąjūdis (2)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!