Su pasimėgavimu skaitai rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygas? O ar bent nutuoki, kokios mintys sukosi jos galvoje paauglystėje, kaip ji kovojo su varžovėmis, kurios norėjo pakabinti jai patinkantį vaikiną ir koks buvo pirmasis Jurgos bučinys?

O kaip tau tai, kad rašytojos policija ieškojo dėl narkotikų, o vienam bendraklasiui ji nuleido kraują?!

Su didžiausiu malonumu tau pristatome specialiai „Ekstra panelei“ atskleistas rašytojos J.Ivanauskaitės mokyklos laikų paslaptis ir prisiminimus.

Priklausė blogiukams

Užvertusios Jurgą klausimais, pirmiausia sužinome, kad mokyklos ji baisiai nemėgo, dažnai plaudavosi iš pamokų, o tie pabėgimai būdavo tokie smagūs, kad juos rašytoja sapnuoja iki šiol!

„Nepriklausiau blizgučiams - taip mūsų klasės auklėtoja vadino savo numylėtinius. Iš tų blizgučių šiandien ne kažin kas išėjo, o tie, kurie dabar visuomenėje matomi, ryškūs buvo ir anuomet, tik priklausė blogiukams.

Man baisiai nesisekė algebra ir geometrija, o chemijai ir fizikai smegenyse išvis nebuvo nė vienos tinkamos ląstelės. Šiek tiek geriau sekėsi kalbos ir literatūra, nors nė viena mokytoja lituanistė net košmariškame sapne nesapnavo, kad kada nors būsiu rašytoja“, - šypsosi Jurga.

Narkotikai, kraujas ir viduriavimas

Ar kada galėtum bent įsivaizduoti, kad anuomet Jurga buvo apkaltinta vartojanti narkotikus? „Kai kilo skandalas dėl narkotikų, dėdės iš saugumo buvo atėję net į mano tėvų darbovietes, - intriguoja Jurga. - Bet įdomiausia, kad jokių narkotikų nebuvau mačiusi net iš tolo! Užtat turėjau lakią fantaziją - bendraklasiams pripasakodavau tokių istorijų, lyg būčiau gyvenusi kokioje Vudstoko hipių komunoje“.

Ir tai toli gražu ne vienintelis rašytojos pokštas. Kartą ji tyčia įkirpo vienam klasės draugui į pirštą!

„Kraujas tekėjo taip smarkiai, kad iš siaubo vos neapalpau! Nors mano jausmai aukai nepadarė jokio įspūdžio“, - kvatoja rašytoja. O mums kraupu.

Nemažai panašių dalykėlių Jurga iškrėsdavo su geriausia bičiule Daina, šiuo metu gyvenančia Kanadoje.

„Šią vasarą po šimto metų nesimatymo susitikau su ja. Leipdamos iš juoko, prisiminėm kai kuriuos savo „žygdarbius“: kaip vienai savo konkurentei lašinom į pyragą ricinos, kad susuktų vidurius ir negalėtų šokiuose atmušti mums patinkančio vaikino.

O kitą kartą gaminom kažkokias siaubingas suktines iš laikraštinio popieriaus, „Prima“ cigarečių ir valerijonų šaknų, tikėdamos, kad jomis pavaišintas meilės objektas apsvaigs ir keliaus ne į svetimą „plotą“, o ten, kur mums reikia. Šią istoriją aptikau savo dienoraštyje, nes atminty net užuominos neliko, kad buvau tokia bjauri „kalė intrigantė“, - mirkteli Jurga.

Stepių vilkė, plotų viešnia
Jurga turėjo bičiulę, kuri vėlėsi į avantiūras, bet pati nebuvo tarp laiką leidžiančių su kompanijomis. O ir rašytojos tėvai buvo prie griežtesnių.

„Iš tiesų ir pati nesiveržiau bastytis su kompanijomis. Buvau užkietėjusi individualistė - atsiskyrėlė, stepių vilkė. Man patiko toks vaidmuo, o kaip dabar sužinojau, jis ir kitiems atrodė įdomus.

Buvę bendraklasiai ar berniukai iš paralelinių klasių dabar prisipažino, kad jiems atrodžiau paslaptinga ir patraukli. Gaila, anuomet nė vienas apie tai neužsiminė“, - apgailestauja J.Ivanauskaitė.

Kaip ir kiekvienam atsiskyrėliui, Jurgai retkarčiais knietėdavo paošti su kompanija. Klubų nebuvo, užtat kieno nors tėvams išvykus būdavo rengiami „plotai“.

„Vienas iš svarbiausių laisvalaikio leidimo būdų buvo klausyti plokštelių. Beveik visi turėjom giminaičių JAV, o šie buvo įdarbinti siųsti į Lietuvą „bitlus“, „dorsus“, „rolingus“ ir kitokius lobius.

Muzika buvo laistoma siaubingais to meto gėrimais - spirituotu obuolių ar šermukšnių vynu. Nes kitokių nebuvo. Kadangi buvom „menininkai“, mėgom ir pafilosofuoti, nors dabar išgirdęs tą filosofavimą mirtum iš juoko. Kinas, rimti filmai, irgi buvo svarbus traukos objektas, o teatras, ypač Jaunimo, atrodė šventas“, - į prisiminimus grimzta Jurga.

Prancūziško bučinio skonis
Nors klasės draugeliai Jurgos nekabino - juk buvo per daug paslaptinga, kad drįstų prieiti, - velnių priėdusi būsimoji rašytoja rado būdą paragauti pirmojo bučinio. Ir klaikiai juo nusivylė! „Su klase buvome Leningrade (Sankt Peterburge). Su drauge pasprukom nuo grupės ir užkliuvom už kažkokių prancūzų, o jie mus nusivedė į tuomet kultinį „Astorijos“ viešbutį.

Pavaišino šampanu ir šokoladu, bet visai nesitikėjom, kad įvykiai gali turėti dar kokią nors tolesnę eigą. Prancūziški bučiniai mūsų irgi nesužavėjo. Sprukom iš to viešbučio klykdamos ir didžiai pasipiktinusios. Įdomu, kokį įspūdį palikome vyrukams iš Paryžiaus...

Neseniai paskaitinėjau mokyklos laikų dienoraščius - ten nieko kito, išskyrus meilę, iš viso nėra. Vien dūsavimai, aikčiojimai, ašaros ir aimanavimai „pažiūrėjo-nepažiūrėjo į mane“. Tų meilės objektų tiek daug ir visi užšifruoti tokiomis gudriomis pravardėmis, kad dabar net sunku atsekti, kas yra kas“, - juokiasi Jurga.

Akvarelinis makiažas

Nenuostabu, kad lietuvaitės moksleivės tąsyk sužavėjo prancūzus. Jurga, nors ir ribojama griežtos uniformos, mėgo ją puošti įmantriai nertomis apykaklėmis ir rankogaliais. Madų vaikydavosi ir po pamokų.

„Nežinau, kas tas madas sugalvodavo, bet, pavyzdžiui, vieną vasarą „Čiurlionytėj“ buvo labai madingos ilgos gėlėtos suknelės. Visos klasės mergaitės tokias turėjo. Kitą vasarą tas pats nutiko su margais čigoniškais sijonais, po kuriais būtinai turėjo būti pasijonis su mezginėliais.

Eidavau pas močiutės siuvėją, bet ji net madingiausią mano sugalvotą modelį paversdavo nykiu bobulės apdarėliu. Paskui viską užgožė džinsai, kuriuos patiems laimingiausiems, taip pat ir man, siuntė tetos iš Amerikos. Kiti tenkinosi bulgariškais ar lenkiškais arba „firminius“ pasigamindavo iš lietuviškų - išsivirdavo puode su chlorkalkėmis“, - kvatoja Jurga. Hm... Įsivaizduoji save verdančią džinsus puode? O blakstienas dažančią akvarele? Jurga tai darė!

„Makiažui naudojau, kaip ir visos draugės, dailės reikmenis - pastele dažiau akių vokus, o blakstienoms tiko ir akvarelė. Paskui Palangos moterų pliaže atsirado „bobturgis“, kuriame buvo įmanoma nusipirkti visokių stebuklų: blakstienas ilginančio tušo ar kreminės pudros.

Mokykloje niekas nesidažė, tai buvo „poklasinė“ veikla. Bet tada įgytus dažymosi įgūdžius, pavyzdžiui, plonyčiu teptuku apvesti akis, išsaugojau iki šiol“, - neįtikėtinus dalykus pasakoja Jurga.

Tačiau nei kosmetika, nei drabužiai negelbėjo rašytojos nuo paauglystės kompleksų.

„Jaučiausi siaubingai stora, nerangi, negraži - žodžiu, absoliutus bjaurusis ančiukas, kuris neturi jokių vilčių kada nors tapti gulbe. Šiais laikais turbūt būčiau žuvusi nuo savo kompleksų, bet anuomet šį tą dar reiškė vadinamasis dvasingumas, tad guodžiausi tuo, kad esu „gili asmenybė“, - būdą nugalėti kompleksus atskleidžia J.Ivanauskaitė.

Turėjo tapti dailininke

Kaip supranti, tokie talentai kaip rašymas dažniausiai atrandami paauglystėje, bet ką daryti, jei artimieji tave mato kaip dailininkę? Taip nutiko Jurgai.

„Buvau programuojama tapti dailininke. Bet paauglystėje kiekvienas mano karštligiškas skaitymo etapas sukeldavo ir rašymo bangą. Yra išlikę keli stori sąsiuviniai su „romanais“ apie indėnus ir muškietininkus. Juose svarbiausi ne vyriški nuotykiai, o širdį draskančios meilės istorijos.

Visur pagrindinė herojė buvo romantiška mergina, kurią įsivaizdavau kaip save. Yra net pradėtas „romanas“ apie Holivudą. Tų dalykų neskaitė niekas, išskyrus mane pačią.

Viešas mano literatūrinis debiutas buvo eilėraščiai, kuriuos publikavau vieninteliame to meto žurnaliuke paaugliams „Moksleivis“.

Baigusi mokyklą, įstojau į Dailės akademiją, bet jau pirmame kurse slapčia pradėjau rašyti. Niekam savo rašinių nerodžiau, bet kai jų susikaupė daug, ėmiau siųsti žurnalams.

Ir aš, ir kiti didžiai nustebo, kai tuos apsakymus išspausdino. Rašytoja ir dabar savęs nelaikau, nemėgstu etikečių - todėl iki šiol neturiu vizitinės kortelės. Esu žmogus, ir tiek“, - prisipažįsta Jurga.

Paauglystei nostalgijos nėra

Kad ir kokių smagių pokštų prikrėtė šešiolikmetė Jurga Ivanauskaitė, tas gyvenimo laikotarpis jai visai nekelia nostalgijos. Jurga patikina, kad į paauglystę nė už ką nenorėtų grįžti.

„Paauglystė yra pats sunkiausias laikas per visą žmogaus gyvenimą. Iš saugaus, rožinio vaikystės lėktuvėlio tu katapultuojiesi į nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį. Viskas keičiasi: kūnas, siela, sąmonė, pasąmonė. Gamtoje tokios esminės permainos pasireiškia žemės drebėjimais ir cunamiais, o tu lyg niekur nieko turi eiti į mokyklą, įtikti tėvams ir, o siaube, patikti sau pačiai“, - šypsosi rašytoja.

Jurgos ugdymo kalvė buvo šiek tiek kitokia - tokia, kur ugdomi būsimieji menininkai. Tai buvo Vilniaus M.K.Čiurlionio mokykla (dabar Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla), bet ir tai jos neguodė.

„Nepaisant visų meniškos mokyklos pliusų, ji man visada atrodė prievartos mechanizmas, naikinantis individualybę ir verčiantis žmogų visuomenės sraigteliu.

Užtat turėjau bičiulį, kuris dirbo naktiniu sargu planetariume. Kartais naktimis jį aplankydavau. Ant planetariumo kupolo „įjungdavom“ žvaigždėtą skliautą, paleisdavom visu garsu „Pink Floyd“ ir atrodydavo, kad tai didžiausios laisvės ir laimės viršūnė“, - nusijuokia rašytoja.