Bandymai naudoti VR (virtualiosios realybės) technologijas JAV armijoje buvo sėkmingi. Kareiviai, užuot sėdę į tikrus tankus, sraigtasparnius ar net reaktyvinius naikintuvus ir užuot eikvoję pinigus tokioms treniruotėms, dabar gali kariauti virtualiojoje realybėje. Tiesiog gražus karo ar strateginis žaidimas. Galima pamanyti, kad kareiviams viena pramoga sėdėti natūralaus dydžio tanko makete prieš monitorių vietoj tikro langelio ir bandyti įvykdyti skirtą misiją. Deja, naudojamos technologijos yra tokios sudėtingos, kad kareivis nežino, ar jį puola 3D sraigtasparnis, kurį valdo jo kolega iš karinių oro pajėgų, ar tik užprogramuotas kompiuteris. Tikrai negali jaustis ramus, nes nežinai, kada gali būti nukautas arba bent jau išmestas iš mokomosios misijos. VR technologijos armijoje sutaupo nemažai mokesčių mokėtojų pinigų, kurie būtų naudojami panašaus tipo realioms mokomosioms misijoms su pėstininkais, lėktuvais, tankais, laivais ar net povandeniniais laivais. Tokių treniruočių metu gali atsitikti nelaimių, gali žūti žmonės, o brangiai kainuojanti karinė technika gali būti sunaikinta arba apgadinta.

Visuomenė kartais visai be reikalo neįvertina naudos, kurią kompiuteriniai ir vaizdo žaidimai teikia vaikams ir suaugusiems. Kompiuteriniai žaidimai vis dar nevertinami kaip pagrindinės laisvalaikio ir pramogų priemonės jauniems žmonėms. Taip anksčiau buvo elgiamasi ir su rokenrolu bei internetu. Psichologai dabar turėtų susitelkti ne ties nesibaigiančiomis diskusijomis apie TV daromą žalą, bet spręsti mokymo problemas įrodinėjant, kad draudimai nėra pats geriausias būdas apsaugoti vaikus. Galbūt per artimiausius 20 metų žmonės išmoks pasirinkti geriausia: rūbus, maistą, gėrimus, gyvenamąją vietą, kompiuterius ir net kompiuterinius bei vaizdo žaidimus.