LT   EN   RU  
2019 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Mokslo sritys
  Mokslas > Mokslo sritys
„Filosofijos pagrindai II“ II. IŠ PAŽINIMO TEORIJŲ ISTORIJOS
Lankomumo reitingas

Plotinas (204 - 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis - Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja. Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus...

„Filosofijos pagrindai II“ Nuo neoplatonizmo iki modernizmo
Lankomumo reitingas

Plotinas (204 - 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis - Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja. Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus...

„Filosofijos pagrindai II“ III. PAŽINIMAS
Lankomumo reitingas

Iš istorinės pažinimo koncepcijos apžvalgos aišku, kad subjekto ir pažinimo objekto problema buvo aktuali daugeliui filosofinių mokyklų ir krypčių. Tik empirizmas, bet ir tai tik atskiros jo mokyklos, mėgino eliminuoti ar ignoruoti šią problemą. Negalvoju, kad ji yra tuščia abstrakcija. Pažįstančio ir pažintino santykis atskleidžia pačią pažinimo prigimtį. Ignoruoti šį santykį, kaip tai daro K. Poperis, manantis, kad ši problema yra metafizinė (anot jo išgalvota), reiškia užimti kraštutinio empirizmo pozicijas. Iš tiesų jis - radikalus empirikas, kurio netenkina net idealistinis Bredlio empirizmas, kaip ir Diuio instrumentalizmas. Savitą pažinimo supratimą Poperis apibendrino antiesencializmo (lot. essentia - esmė) koncepcijoje, anot kurios pažinimas...

„Filosofijos pagrindai II“ Pažinimo ontologija
Lankomumo reitingas

Subjekto ir pažinimo objekto aptarimas nebūtų visiškas be pažinimo ontologijos analizės, t.y. fundamentalių materialinio ir dvasinio pasaulių charakteristikų, leidžiančių pažinti šiuos pasaulius. Pirmiausia tai - erdviniai-laikiniai universumo savybės. Dėl to atsiranda kiti sunkumai. Pasaulio pažinimo sąlyga yra jo fundamentalios charakteristikos, kurias savo ruožtu taip pat reikia pažinti. Į tai atsakysiu, kad fundamentalios pasaulio charakteristikos yra ne pažinimo rezultatas, o metafizinių svarstymų apie būties pagrindus. Metafiziniai svarstymai yra už teisingumo-klaidingumo ribų, tai - bet kokio pažinimo premisos: tarkim, nei vienas fizikas nežino (ir nesisiekia žinoti), kas yra erdvė ir laikas. Tai - metafizinės fizikinio pažinimo premisos. „Erdvė ir laikas, - rašė...

  Komentarų: 2
„Filosofijos pagrindai II“ Mokslinis pažinimas
Lankomumo reitingas

Kas yra mokslinis pažinimas? Kokia jo specifika? - šis klausimas domino jau Platoną. Konkrečiai, mokslo specifiką jis mėgino išsiaiškinti lygindamas ją su nuomone, spręsnumas ir išmintingumu. Nuomonė sudaroma patirties ir priklauso praeinantiems reiškiniams. Spręsnumas analizuoja, lygina ir skirtingai nuo samprotavimo pagrindu laiko dorove (samprotavimas tuo ir skiriasi nuo spręsnumo). Išmintis grindžiama kontempliacija, gėrio ir grožio idealais, tai visiškai vertybinė minties forma. Apie Sokratą ir Platoną pasakysim, kad jie buvo išmintingi, bet vargu ar pavadinsime juos mokslininkais. O štai apie Aristotelį jau nepasakysime, kad jis išmintingas: jo mąstymas itin konceptualus, nukreiptas į empirinius reiškinius. Jį galima pavadinti mokslininku, ypač atsižvelgus, kad...

„Filosofijos pagrindai II“ IV. MOKSLO LOGIKA IR METODOLOGIJA
Lankomumo reitingas

Mokslo logika ir metodologija yra filosofijos skyrius, tyrinėjantis struktūrą, mokslo formas ir metodus. Skirtingai nuo bendros pažinimo teorijos, vadinamos gnoseologija, šį skyrių kartais vadina epistemologija (žinojimo teorija). Prieš XVII a. baigiasi patirtinės gamtotyros formavimasis. Praktiškai vyksta mokslo formavimas. Būtent nuo šio laiko mokslo funkcionavimo ir vystymosi problemos tampa filosofijos dėmesio objektais. Vienas iš pirmų filosofų, kuris pradėjo aptarinėti mokslo, jo metodų problemas, buvo R. Dekartas. Kaip racionalistas jis manė, kad pagrindinė mokslinio tyrimo forma yra dedukcija, paverčianti bendras idėjas konkrečiomis sąvokomis. Dekarto manymu, svarbiausia yra ne pats pažinimo judėjimas nuo bendro prie privataus, o tai, kad bendros idėjos, būdamos suprantamos...

  Komentarų: 1
„Filosofijos pagrindai II“ Teisingumo problema
Lankomumo reitingas

Formalių sistemų teisingumas - ganėtinai sudėtinga problema palyginus su turiningu posakiu kaip „Dabar lyja". Pirmąja teisingumo koncepcija buvo aristoteliškoji korespondencijos teorija (atitikimo), anot kurios teisingas yra žinojimas, atitinkantis tikrovę. Vargu ar kas nors mėgins ginčyti šią tezę. Tačiau akivaizdu, kad ši koncepcija susiduria su dideliais sunkumais. Konkrečiai, analitiniai posakiai ir tautologijos išvis nieko netvirtina apie tikrovę, nors yra teisingos. Akivaizdu, kad aristoteliškas atitikimo principas priklauso tik empiriniam žinojimui. Bet ir tai dar ne viskas. Metafiziniai posakiai kaip „Pasaulis laike ir erdvėje baigtinis/begalinis" taip pat už teisingumo ribų, jei jį traktuoti kaip Aristotelis. Šiuolaikinis amerikiečių filosofas Donaldas Devidsonas kritikuoja korespondencijos koncepciją,...

„Filosofijos pagrindai II“ V. VIDURAMŽIŲ RACIONALUMAS
Lankomumo reitingas

Racionalumo problemos negalima tapatinti su ratio klausimu, nors būtent tai sudaro šios problemos branduolį. Aišku, kad protas racionalus, bet čia nėra jokios problemos, nes tai paprastą tautologiją: protas protingas. Suprantama, kad šiuo atveju racionalumo problema traktuojama kaip ne-proto atitinkamumo protą problema. Konkrečiai, jutiminė sąmonė racionali tiek, kiek ji atitinka logines schemas. Pavyzdžiui, racionalus jutiminis paveikslas yra ne kas kita, kaip jutiminė sąvoka. Arba: pasaulis racionalus tiek, kiek jis atitinka proto normas ir reikalavimus. Būtent taip racionalumą suprato Klasicizmo ir Švietimo epochos filosofai. Su šia interpretacija galima visiškai sutikti, jeigu prisimintume, kad tai tik vienas mūsų problemos aspektas. Tai Aristotelis kuris,...

„Filosofijos pagrindai II“ VI. LAISVĖ. Laisvės istorija ir teorija
Lankomumo reitingas

Trečiame Mozės Būties knygos skyriuje aprašoma pirmų žmonių, Adomo ir Ievos, nusidėjimo scena. Nusidėjimu buvo tai, kad Adomas su Ieva valgė vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio. Pats uždrausto medžio egzistavimo faktas reiškė apribojimą visko leistinumo kaip beribės ir beprasmiškos laisvės ir kartu autentiškos laisvės pirmiems žmonėms dovanojimas. Uždraustas medis simbolizavo žmogaus atsakomybę už savo poelgius: nėra laisvės be atsakomybės. Po nusidėjimo žmogus neprarado laisvės, bet iš absoliučios ji tapo reliatyvia, kadangi susiėjo į pasirinkimo laisvę, pirmiausia tarp gėrio ir blogio. Vienuolis Pelagijus (360 - 418) nesiejo reliatyvios laisvės su pirmagime nuodėme, dėl to jo mokymas buvo pasmerktas...

  Komentarų: 1
„Filosofijos pagrindai II“ Likimas ir laisvė
Lankomumo reitingas

Antikos graikai, kuriems visiškai nebūdingas polinkis į prietarus, turėjo išbaigtą pažiūrų į likimą sistemą, kuri, jų manymu, priklausė nuo dviejų faktorių: moralinio, t.y. teisingumo, ir estetinio, t.y. pasaulio harmonijos. Helenų sąmonė pradėjo mitologizuoti nuo vaizdinio apie daimonus (gr. daimon - „demonas"). Kiekvienas žmogus turi savo daimoną (romėnai jį vadino genijumi - genius), dvasią, atsakingą už jo likimą. Mitai apie daimonus reiškė bendrą likimo idėją, be kokios nors jo apraiškos ir veikimo. Įvykus konkretizacijai, daimonai transformavosi į žmones globojančias dvasias. Antai, Sokrato daimonas kritinėse situacijose patarinėjo, ko jam nedaryti. Kaip žinoma, po teismo sprendimo išgerti nuodų taurę, Sokrato draugai sudarė jam...

Klausimas absolventams. Ar įsidarbinote po studijų?

Taip, įsidarbinau

Pradėjau savo verslą

Dirbau, dabar nedirbu

Ne. Iki šiol neįsidarbinau

Jūsų lytis: Vaikinas Mergina
 Balsavimo rezultatai
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!